Kaimo pakraštyje Jonas akis į akį susidūrė su vienu iš Stiro čia pastatytų sargybinių. Tenietis kažką dusliai riktelėjo senąja kalba ir nukreipė ieties smaigalį į užeigą. Grįžk ten, kur tavo vieta, suprato Jonas. Tik kur ji, mano vieta?
Jis nužingsniavo prie vandens ir rado sausą vietelę po pasvirusia beveik visiškai sugriuvusios lūšnelės pinučių ir molio tinko siena. Sėdintį ten ir žiūrintį į lietaus lašų čaižomą ežero paviršių, jį rado Igritė.
— Pažįstu šią vietą, — kai ji prisėdo šalia, tarė Jonas. — Tas bokštas… Kai kitą kartą tvykstelės žaibas, pažvelk į jo viršūnę ir pasakyk, ką matai.
— Gerai, jei taip nori, — sutiko ji ir pridūrė: — Kai kurie teniečiai tvirtina girdėję iš bokšto sklidusį triukšmą. Riksmus.
— Gal griaustinį?
— Jie kalba apie riksmus. Gal ten šūkauja šmėklos?
Ir tikrai: akmenuotoje saloje siaučiant audrai dunksanti juoda, lietaus čaižoma tvirtovė atrodė niūri ir grėsminga.
— Galėtume nusigauti tenai ir pasižiūrėti, — pasiūlė Jonas. — Abejoju, ar sušlapsime labiau, nei jau sušlapome.
— Nori plaukti? Per audrą? — Ši mintis Igritę prajuokino. — Ar tai — tavo gudrybė, kad nusirengčiau, Jonai Snou?
— Ar dabar man dar reikia griebtis gudrybių, kad tave nurengčiau? — pasišaipė jis. — O gal plaukti tau trūksta ištvermės?
Jonas buvo puikus plaukikas, šio meno išmokęs didžiojoje Vinterfelo griovoje, dar būdamas berniukas.
Igritė kumščiu dunkstelėjo jam į ranką.
— Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. Įrodysiu tau, kad esu pusiau žuvis.
— Pusiau žuvis, pusiau ožka, pusiau kumelė… per daug tų „pusiau“, Igrite. — Jonas papurtė galvą. — Jei čia ta vieta, kurią turiu omenyje, plaukti mums nereikės. Galėsime pereiti.
Igritė atšlijo ir pervėrė jį iškalbingu žvilgsniu.
— Galėsime eiti vandeniu? Kokia čia pietiečių raganystė?
— Jokia ragan… — pravėrė burną jis, bet taip ir nebaigė minties, nes dangų iki pat ežero vandens paviršiaus perskėlė žaibas. Vieną akimirką pasaulis nušvito kaip vidurdienį. Griaustinis buvo toks garsus, kad Igritė delnais užsispaudė ausis.
— Žiūrėjai? — paklausė Jonas, kai dundesys nusirito tolyn ir pasaulį vėl apgaubė tamsa. — Matei?
— Geltoni, — atsakė ji. — Tai turėjai galvoje? Kai kurie bokšto viršūnės akmenys buvo geltoni.
— Mes vadiname juos tvirtovės sienos dantimis. Aukso spalva jie buvo nudažyti labai seniai. Tai Karalienės karūna.
Kitoje ežero pusėje dunksantis bokštas vėl buvo juodas, o jo kontūrai vos įžiūrimi.
— Čia gyveno karalienė? — paklausė Igritė.
— Tik buvo apsistojusi nakčiai. — Šią istoriją jam papasakojo Senoji auklė, bet meisteris Luvinas didžiąją jos dalį patvirtino. — Alisana, karaliaus Džaheirio Taikytojo žmona. Jis vadinamas senuoju karaliumi, nes valdė labai seniai, bet kai užėmė Geležinį sostą, jis buvo jaunas. Tada užsimanė keliauti per visą karalystę. Į Vinterfelą jis atvyko su karaliene, šešiais drakonais ir puse savo dvariškių. Karaliui su Šiaurės sergėtoju reikėjo aptarti kai kuriuos reikalus, o Alisana ėmė nuobodžiauti, tad sėdo ant savo drakono, vardu Sidabrinis Sparnas, ir nuskrido į šiaurę pasižiūrėti Sienos. Šis kaimas buvo viena iš vietovių, kur ji buvo sustojusi. Paskui žmonės savo tvirtovės viršų nudažė aukso spalva, kad ji atrodytų tarsi auksinė karūna, kurią ji dėvėjo, kai leido naktį tarp jų.
— Niekada nesu mačiusi drakono.
— Niekas nėra matęs. Paskutiniai drakonai išmirė prieš šimtus metų. Bet karalienė čia lankėsi dar anksčiau.
— Sakai, karalienė Alisana?
— Vėliau žmonės ją vadino gerąja karaliene Alisana. Prie Sienos jos vardu taip pat buvo pavadinta viena pilis. Karalienės vartai. Prieš jai apsilankant ta pilis buvo vadinama Sniego vartais.
— Jei karalienė buvo tokia gera, ji turėjo sugriauti Sieną.
Ne, pagalvojo jis. Siena saugo karalystę. Nuo Kitų, nuo… tavęs ir tokių kaip tu, mieloji.
— Turėjau kitą draugą, kuris svajojo apie drakonus. Nykštuką. Jis man sakė…
— JONAI SNOU! — Prie jųdviejų stovėjo augalotas, susiraukęs tenietis. — Magnaras šaukia.
Jonui dingtelėjo, jog tai gali būt tas pats vyras, kuris rado jį prie urvo tą naktį, kai jie lipo į Sieną, tačiau tikras nebuvo. Jonas atsistojo. Igritė nuėjo su juo, ir Stiras visada dėl to raukydavosi, bet kaskart, kai norėdavo ją nuvyti, ji magnarui primindavo, kad ji — laisva moteris, o ne klūpautoja. Ji ateidavo ir nueidavo kada panorėjusi.
Magnarą jie rado stovintį po medžiu, augančiu iš po svečių menės grindų. Jo belaisvis klūpojo priešais židinį, iš visų pusių apsuptas medinių iečių ir bronzinių kalavijų. Jis žiūrėjo į ateinantį Joną, bet nepratarė nė žodžio. Lietaus vanduo tekėjo sienomis, teškeno į paskutinius ant medžio šakų likusius lapus, o iš laužo kilo tiršti dūmai.
— Jis turi mirti, — pareiškė magnaras Stiras. — Tu tai padarysi, varne.
Senis tylėjo. Tik žvelgė į Joną, stovintį tarp tyržmogių. Per lietų ir dūmus, vien nuo laužo sklindančioje šviesoje jis negalėjo matyti, kad Jonas vilki juodais drabužiais, tik ant pečių užsimetęs avikailio apsiaustą. O gal galėjo?
Jonas išsitraukė iš makštų Ilganagį. Lietus nuplovė plieną, o laužo šviesa nudažė jį niūria, gelsvai rausva spalva. Dėl tokio lauželio žmogui teks mirti. Jonas prisiminė, ką pasakė Korinas Pusrankis, kai Aidžiojoje perėjoje jiedu pamatė laužą. „Ugnis — tai gyvybė, — tarė jis jiems, — bet taip pat gali būti ir mirtis.“ Tačiau tai nutiko toli šiaurėje, Speigilčiuose, tyrlaukiuose už Sienos, kur negaliojo jokie įstatymai. O čia buvo Nakties sargybos ir Vinterfelo galybės saugomos Dovanos žemės. Čia žmogus turėjo teisę susikurti laužą ir nebūti už tai nubaustas mirties bausme.
— Kodėl svyruoji? — paklausė Stiras. — Nužudyk jį. Tuoj pat.
Net ir tada belaisvis nepravėrė burnos. „Pasigailėkite, — būtų galėjęs pasakyti jis, arba: — Atėmėte iš manęs arklį, monetas, maistą, tai palikite bent gyvybę, — arba: — Ne, maldauju, aš jums nepadariau nieko bloga.“ Jis galėjo ištarti daugybę žodžių, galėjo verkti arba šauktis dievų. Tačiau jokie žodžiai dabar nebūtų jo išgelbėję. Galbūt jis tai suprato. Tad liežuvį laikė prikandęs ir tik žiūrėjo į Joną su priekaištu ir prašymu akyse.
Kad ir ko jie prašys, neturi svyruoti. Jok su jais, valgyk su jais, kaukis kartu su jais… Bet šis senis net nesipriešino. Jam tiesiog nepasisekė. Kas jis toks, iš kur jojo, kur ketino vykti ant savo paliegusio, svirduliuojančio arklio, — visa tai jau nebuvo svarbu.
Jis senas žmogus, pagalvojo Jonas. Penkiasdešimties, gal šešiasdešimties metų. Jis gyveno ilgiau nei dauguma. Teniečiai vis tiek jį nužudys. Kad ir ką sakyčiau arba daryčiau, aš jo neišgelbėsiu. Rankoje laikomas Ilganagis atrodė sunkesnis už šviną, per sunkus pakelti. Senis tebespoksojo į jį didelėmis ir tamsiomis kaip duburiai akimis. Įkrisiu į tas akis ir paskęsiu. Magnaras taip pat žiūrėjo į jį, ir Jonas visu kūnu jautė teniečio nepasitikėjimą. Tas vyras jau miręs. Na ir kas, kad mano ranka jį nužudys? Vienas greitas taiklus kirtis — ir viskas būtų baigta. Ilganagis buvo nukaldintas iš Valyrijos plieno. Kaip Ledas. Ir Jonas prisiminė kitą nužudymą: klūpantį dezertyrą, besiritančią jo galvą, ant sniego ištryškusio kraujo ryškumą… tėvo kalaviją, tėvo žodžius, jo veidą…