— Padaryk tai, Jonai Snou, — paragino jį Igritė. — Turi padaryti. Kad įrodytum, jog esi ne varnas, o priklausai laisvai tautai.
— Juk tas senis tik sėdėjo prie laužo, ar ne?
— Orelis irgi sėdėjo prie laužo. Mitriai jį nužudei. — Ir Igritė rūsčiai dėbtelėjo į Joną. — Ir mane norėjai nužudyti, bet pamatei, kad esu moteris. Be to, aš miegojau.
— Tai buvo visai kas kita. Jūs buvote kariai… sargybiniai.
— Na taip, o jūs, varnai, nenorite, kad jus kas nors pamatytų. Ir mes to nenorime. Lygiai taip pat. Nužudyk jį.
Jonas atsuko seniui nugarą.
— Ne.
Magnaras žingtelėjo arčiau, — augalotas, griežtas, grėsmingas.
— O aš sakau, nužudyk. Čia įsakinėju aš.
— Tu vadovauji teniečiams, — atsakė jam Jonas, — o ne laisvajai tautai.
— Laisvos tautos čia nematau. Tik varną ir varno žmoną.
— Aš nesu varno žmona! — šūktelėjo Igritė ir išsitraukė iš makštų durklą. Tada skubriai žengė tris žingsnius, suėmusi už plaukų atlošė seniui galvą ir nuo ausies iki ausies perrėžė gerklę. Net mirdamas tas žmogus neišleido nė garso. — Tu nieko neišmanai, Jonai Snou! — suriko Igritė ir numetė kruviną durklą jam po kojomis.
Magnaras kažką pasakė senąja kalba. Jis galėjo įsakyti savo teniečiams nužudyti Joną ten, kur jis stovėjo, bet ar įsakė, jis taip ir nesužinojo. Dangų vėl perskėlė žaibas, degantis baltai melsvas šviesos tvyksnis palietė saloje dunksančio bokšto viršūnę. Jie užuodė žaibo skleidžiamą niršulį, o griaustinis, rodos, sudrebino visą nakties tamsos apgaubtą žemę.
Ir tarp jų įsisuko mirtis.
Žaibas Joną apakino, bet akimirksnį prieš tai jis akies krašteliu spėjo pastebėti neriantį šešėlį ir beveik tuo pačiu metu išgirdo riksmą. Pirmasis tenietis mirė kaip ir senis, — perplėšta gerkle ir iš jos kliokiant kraujui. Paskui šviesa dingo, pavidalas urgzdamas apsisuko ir tamsoje žuvo dar vienas vyras. Buvo girdėti tik keiksmai, riksmai ir skausmo persmelktos dejonės. Jonas matė atatupstą besitraukiantį Šunvotę, šis išvertė iš kojų tris jam už nugaros stovėjusius vyrus. Vaiduoklis, dingtelėjo Jonui paika mintis. Vaiduoklis peršoko per Sieną. Netrukus tvykstelėjęs žaibas vėl naktį pavertė diena ir jis pamatė vilką krauju aptekusiais nasrais, stovintį ant Delo krūtinės. Pilkas. Jis pilkas.
Sudundėjus griaustiniui pasaulį vėl apgaubė tamsa. Teniečiai įnirtingai badė ietimis orą, o vilkas nardė tarp jų. Paklaikusi nuo žudynių tvaiko, senio kumelė atsistojo piestu ir spyrė priekinėmis kanopomis. Jonas Snou tebelaikė rankoje Ilganagį. Ir staiga jis suprato, kad geresnės progos neturės.
Pirmą vyrą jis nudūrė sukdamasis į vilką, paskui kalaviju persmeigė antrą, mirtinai kirto trečiam. Per sumaištį išgirdo kažką šaukiant jo vardą, bet ar tai buvo Igritė, ar magnaras, nebūtų galėjęs pasakyti. Žirgą tramdęs tenietis jo nematė. Ilganagis buvo lengvas kaip plunksnelė. Jis iš už nugaros kirto vyrui į blauzdą ir pajuto, kad plienas atsispyrė į kaulą. Kai tyržmogis nukrito ant žemės, kumelė šovė į priekį, bet Jonui laisva ranka šiaip taip pavyko įsikibti jos karčių ir užšokti ant nugaros. Kažkas sugriebė jį už kulkšnies, jis kalaviju kirto žemyn ir Bodžerio veidas akimirksniu paplūdo krauju. Kumelė atsistojo piestu, o tada leidosi šuoliais. Viena kanopa kliudė teniečiui smilkinį ir šis garsiai trakštelėjo.
Ir jie nulėkė. Jonas nemėgino valdyti kumelės. Tik stengėsi išsilaikyti ant jos, šuoliuojančios per purvą, lietų ir griaustinį. Veidą jam čaižė žolių stiebai, pro ausį prašvilpė ietis. Jei kumelė suklups ir nusilauš koją, jie mane pavys ir užmuš, pagalvojo Jonas, tačiau senieji dievai buvo jo pusėje ir kumelė nekluptelėjo. Juodą dangaus skliautą vis skaldė žaibai ir per lygumas ritosi griaustinio dundesys. Riksmai vis tilo, kol pagaliau visiškai nuslopo.
Po kelių valandų lietus liovėsi. Jonas apsižiūrėjo atsidūręs aukštos, tamsoje skendinčios žolės jūroje. Dešinė jo šlaunis skausmingai tvinkčiojo. Pažvelgęs žemyn jis nustebo: šlaunyje stirksojo strėlė. Kada ji įsmigo? Jis tvirtai suėmė jos kotą ir trūktelėjo, bet strėlės smaigalys buvo susmigęs giliai į koją ir jam trūktelėjus šlaunį pervėrė nepakeliamas skausmas. Jonas pamėgino prisiminti užeigos griuvėsiuose užvirusią košę, bet jam prieš akis stovėjo tik žvėris — liesas, pilkas ir baisus. Paprastam vilkui jis buvo per didelis. Vadinasi, didvilkis. Tai turėjo būti didvilkis. Jonas dar nebuvo matęs tokio vikraus žvėries. Kaip Pilkasis Vėjas… Ar gali būti, kad Robas grįžo į šiaurę?
Jonas papurtė galvą. Į šiuos klausimus jis negalėjo atsakyti. Mąstyti buvo per sunku… mąstyti apie vilką, senį, Igritę ir visa kita…
Jis nerangiai nulipo kumelei nuo nugaros. Atsirėmusi į žemę, sužeista koja iš karto sulinko ir Jonas vos susivaldė nešūktelėjęs iš skausmo. Teks kęsti pragarišką skausmą. Bet strėlę reikėjo ištraukti, nes delsdamas nieko gero negalėjai tikėtis. Jonas suspaudė ją už galo, giliai įkvėpė ir stumtelėjo strėlę į priekį. Dusliai sudejavo, nusikeikė. Skaudėjo taip baisiai, kad jam teko sustoti. Kraujuoju kaip padurtas paršas, pagalvojo, bet kito kelio nebuvo, strėlę reikėjo išstumti. Susiraukęs Jonas pamėgino dar kartą ir… visas virpėdamas vėl stabtelėjo. Dar kartą… Šį kartą jis garsiai rėkė, bet, kai liovėsi, strėlės antgalis styrojo pradūręs šlaunies priekį. Jonas atsismaukė kruvinas kelnes, kad galėtų tvirčiau jį suimti, vėl susiraukė ir lėtai ištraukė strėlę. Jis ir pats nesuprato, kaip visa tai padarė nenualpęs.
Paskui jis gulėjo ant žemės spausdamas strėlę ir tyliai kraujuodamas, per daug nusilpęs pasikelti. Bet po kelių minučių suvokė, kad jei neprisivers judėti, mirtinai nukraujuos. Jonas nuslinko prie negilaus upelio, iš kurio gėrė kumelė, šaltu vandeniu nusiplovė šlaunį ir, nuplėšęs nuo apsiausto medžiagos skiautę, tvirtai aprišo žaizdą. Tada, trindamas tarp delnų, nuplovė ir strėlę. Koks buvo jos galas: pilkas ar baltas? Igritė puošė strėles šviesiai pilkomis žąsų plunksnomis. Gal į mane sprunkantį ji ir šovė? Dėl to Jonas negalėjo jos kaltinti. Tik svarstė, ar ji taikė į jį, ar į arklį? Jei kumelė būtų pargriuvusi, jis būtų buvęs pasmerktas.
— Man pasisekė, kad strėlė įsmigo į koją, — sumurmėjo jis.
Jonas truputį atsipūtė, leido kumelei parupšnoti žolės. Ji toli nenuklydo. Tai buvo gerai. Šlubuodamas sužeista koja jis nebūtų gyvulio pasigavęs. Vargais negalais atsistojo ir užlipo jai ant nugaros. Kaip man pavyko ant jos užsėsti be balno, be vadelių ir dar su kalaviju rankoje? Tai buvo dar vienas klausimas, į kurį jis negalėjo atsakyti.
Tolumoje švelniai nududeno griaustinis, bet Jonui virš galvos tarp debesų pasirodė properšų. Jis žiūrėjo į dangų, kol rado Ledinį Drakoną, tada pasuko kumelę į šiaurę, link Sienos ir Juodosios pilies. Kai kulnais paragino žuvusio senio kumelę, šlaunies raumenys vėl ėmė skausmingai tvinkčioti ir jis susiraukė. Grįžtu namo, tarė sau Jonas. Bet, jei tai tiesa, kodėl krūtinėje jis jaučia tokią tuštumą?
Jis jojo iki aušros, o žvaigždės spoksojo į jį tarsi kažkieno akys.