Daneiris
Dotrakiai žvalgai viską jai papasakojo, bet Dani norėjo įsitikinti pati. Seras Džora Mormontas kartu su ja jojo per beržyną ir smiltainio kalvagūbrio šlaitu aukštyn.
— Arčiau negalima, — kalvos viršūnėje įspėjo jis.
Dani sustabdė kumelę ir pažvelgė į plytinčius laukus, į tą pusę, kur priešais jos kelią stovėjo Junkajaus kariuomenė. Žilabarzdis išmokė ją, kaip geriausia skaičiuoti priešo pajėgas.
— Penki tūkstančiai, — po valandėlės tarė ji.
— Ir aš taip sakyčiau, — pritariamai linktelėjo seras Džora. — Šonuose stovi samdyti kalavijuočiai. Ietininkai ir raiti lankininkai su kalavijais ir kirviais artimai kovai. Antrieji Sūnūs — kairiame sparne, Audrašaukliai — dešiniame. Maždaug po penkis šimtus. Matai vėliavas?
Junkajaus harpija naguose laikė ne ilgą grandinės galą, o vytinį ir geležinį antkaklį. Tačiau po miesto, kuriam tarnavo, vėliava samdomi kalavijuočiai buvo išskleidę savąsias: dešinėje — keturis paukščius tarp susikryžiavusių žaibų, kairėje — perlaužtą kalaviją.
— Junkajaus kariuomenė išrikiuota centre, — pasakė Dani. Iš tolo jų karininkų nebuvo įmanoma atskirti nuo astaporiečių: jie dėvėjo aukštus, spindinčius šalmus, vilkėjo apsiaustus, apsiūtus daugybe spindinčių varinių diskų. — Ar jie vadovauja kariams vergams?
— Daugiausia, taip. Bet tie kariai vergai Grynuoliams neprilygsta. Junkajus garsėja vergais sugulovais, o ne kareiviais.
— Šit kaip? Kaip manai, ar galime nugalėti šią kariuomenę?
— Nesunkiai, — tarė seras Džora.
— Bet kraują vis dėlto teks pralieti. — Tą dieną, kai buvo parklupdytas Astaporas, kraujo liejosi daug, nors tik labai maža jo dalis buvo Daneiris arba jos žmonių. — Čia galėtume laimėti mūšį, bet su tokiais pačiais nuostoliais miesto neužimsime.
— Tai rizika, chalise. Astaporas buvo pernelyg patenkintas savimi ir pažeidžiamas. O Junkajus jau perspėtas.
Dani susimąstė. Vergų pirklių kariuomenė, palyginti su gausiomis jos pajėgomis, atrodė maža, bet kalavijuočiai buvo raiti. Ji pernelyg ilgai jodinėjo su dotrakiais, kad nemokėtų įvertinti to, ką raiti kariai gali padaryti pėstininkams. Grynuoliai išlaikys ir šį išmėginimą, bet mano išlaisvintieji žmonės bus išžudyti.
— Vergų pirkliai mėgsta šnekėti, — pareiškė ji. — Pranešk jiems, kad šiandien vakare savo palapinėje juos išklausysiu. Taip pat pakviesk kalavijuočių būrių vadus, tegul pas mane ateina. Bet ne drauge. Audrašaukliai — vidurdienį, Antrieji Sūnūs — po dviejų valandų.
— Kaip pageidauji, — linktelėjo seras Džora. — Bet jeigu jie neateis…
— Ateis. Jiems bus smalsu pamatyti drakonus ir išgirsti, ką pasakysiu, o tie, kurie turi košės galvoje, šį kvietimą palaikys galimybe įvertinti mano kariuomenės stiprumą. — Ji apgręžė Sidabrę. — Lauksiu jų savo palapinėje.
Pilkšvas dangus ir gaivus vėjas parlydėjo Dani prie jos kariuomenės. Gilus griovys, turėjęs juosti stovyklą, jau buvo pusiau iškastas, o miškuose buvo pilna Grynuolių, kertančių beržų šakas ir ketinančių tašyti iš jų mietus smailiais galais. Eunuchai negalėjo nakvoti neįtvirtintoje stovykloje, — bent jau taip tvirtino Pilkasis Kirminas. Jis čia prižiūrėjo darbus. Dani sustojo su juo šnektelėti.
— Junkajaus kariuomenė ruošiasi mūšiui.
— Gerai, tavo malonybe. Šie ištroškę kraujo.
Kai ji liepė Grynuoliams iš savo tarpo išsirinkti vadus, savo vyriausiuoju jie kone vienbalsiai paskelbė Pilkąjį Kirminą. Tada Dani liepė serui Džorai išmokyti jį vado pareigų bei komandų ir ištremtasis riteris sakė, girdi, jaunasis eunuchas yra griežtas, bet sąžiningas, greitai besimokantis, ištvermingas ir nepaprastai dėmesingas smulkmenoms.
— Išmintingieji šeimininkai subūrė vergų kariuomenę, kuri stos į mūšį su mumis.
— Junkajuje vergas išmoksta septynių skirtingų atodūsių ir šešiolikos malonumo pozų, tavo malonybe. O Grynuoliai išmokomi kautis trimis iečių rūšimis. Tavo Pilkasis Kirminas tikisi galėsiąs tai parodyti.
Užėmusi Astaporą, Dani pirmiausia panaikino paprotį kiekvieną dieną Grynuoliams duoti vis naujus vergų vardus. Dauguma tų, kurie buvo gimę laisvi, susigrąžino iš mažens gautus vardus; bent jau tie, kurie juos dar prisiminė. Kiti pasivadino herojų arba dievų vardais, treti — ginklų, brangakmenių ir net gėlių vardais, tad kai kurių karių vardai Dani ausiai skambėjo gana keistai. O Pilkasis Kirminas taip ir liko Pilkuoju Kirminu. Kai Daneiris paklausė jo, kodėl, šis atsakė: „Tas vardas laimingas. Vardas, kurį šis gavo gimęs, buvo prakeiktas. Kai vadinosi tuo vardu, šis buvo paimtas į vergiją. O Pilkasis Kirminas — tai vardas, priartinęs dieną, kurią Daneiris Audros Dukra šį išlaisvino.“
— Jei teks stoti į mūšį, tegul Pilkasis Kirminas parodo ir išmintį, ir narsą, — tarė jam Dani. — Nežudyk nė vieno bėgančio ar ginklą metusio vergo. Kuo mažiau jų nužudysime, tuo daugiau po mūšio galės prisidėti prie mūsų.
— Šis tai prisimins.
— Žinau, kad prisimins. Vidurdienį ateik prie mano palapinės. Noriu, kad būtum su kitais mano karininkais, kai vesiu derybas su kalavijuočių vadais.
Taip tarusi, Dani paragino Sidabrę ir nujojo į stovyklą.
Plote, kurį apsauginiu grioviu pažymėjo Grynuoliai, palapinės buvo statomos tvarkingomis eilėmis, o pačiame viduryje puikavosi aukšta, auksinė Daneiris palapinė. Antroji stovyklavietė buvo įkurta netoli tos, kurioje buvo apsistojusi Dani; ji buvo penkis kartus didesnė, čia viešpatavo netvarka ir chaosas, nebuvo nei apsauginio griovio, nei palapinių, nei sargybinių, nei tvarkingai nakčiai išrikiuotų arklių. Tie, kurie turėjo žirgus arba mulus, miegojo šalia gyvulių bijodami, kad jų kas nors nepavogtų. Ožkos, avys ir valkataujantys šunys laisvai trainiojosi moterų, vaikų ir senių minioje. Užėmusi Astaporą, valdyti miestą ji paliko iš buvusių vergų išrinktai tarybai, kuriai vadovavo žolininkas, mokslininkas ir žynys. Dani nuomone, jie visi trys buvo išmintingi ir teisingi vyrai. Ir vis dėlto dešimtys tūkstančių žmonių nutarė keliauti su ja į Junkajų, o ne pasilikti Astapore. Atidaviau tiems žmonėms miestą, bet didžioji jų dalis bijo jį pasiimti.
Nevienalytė išlaisvintųjų kariuomenė buvo gerokai didesnė už jos turimą, bet veikiau trukdė, nei padėjo. Mat asilą, kupranugarį arba jautį turėjo gal vienas iš šimto; dauguma karių turėjo pasičiupę ginklus iš apiplėšto vergų pirklių arsenalo, bet tik vienam iš dešimties pakako jėgų kautis ir nė vienas nebuvo ragavęs karinių pratybų. Pakeliui jie viską surydavo, palikdavo juodą žemę nelyginant sandalais apsiavę skėriai. Tačiau Dani niekaip neprisivertė jų atsikratyti, kaip ją ragino seras Džora ir kraujo raiteliai. Sakiau, kad jie laisvi. Tad dabar negaliu pareikšti, kad draudžiu jiems dėtis prie manęs. Stebeilydamasi į jų laužų dūmus, Daneiris tyliai atsiduso. Gal ji tikrai turėjo geriausią pėstininkų kariuomenę pasaulyje, bet taip pat turėjo ir prasčiausią.
Arstanas Žilabarzdis stovėjo prie įėjimo į palapinę, o Stipruolis Belvasas sėdėjo šalia, ant žolės sukryžiavęs kojas, ir iš dubens valgė figas. Per žygį pareiga saugoti Daneiris gulė ant jųdviejų pečių. Kraujo raitelius Džogą, Agą ir Racharą ji pakėlė į ko, nes dabar Daneiris labiau reikėjo, kad jie vadovautų jos dotrakiams, o ne būtų asmens sargybiniais. Jos chalasaras buvo mažas, vos per trisdešimt raitų karių, dauguma — dar kasų neturintys vaikinai arba gunktelėję seniai. Ir vis dėlto tai buvo visa Daneiris kavalerija ir be jos ji nedrįso niekur joti. Galbūt, kaip tvirtino seras Džora, Grynuoliai buvo puikiausi pėstininkai pasaulyje, bet jai reikėjo žvalgų ir raitininkų.