— Junkajus sulauks karo, — palapinėje tarė Dani Žilabarzdžiui.
Iri ir Džiki ištiesė palapinės grindis kilimais, o Misandėja uždegė smilkalų lazdelę, kad troškus oras maloniai kvepėtų. Drogonas ir Reigalas, susiviję į kamuolį, miegojo ant pagalvių, o Viserionas tupėjo ant tuščios jos vonios krašto.
— Misandėja, kokia kalba šnekės tie junkajiečiai, valyrų?
— Taip, jūsų malonybe, — atsakė mergaitė. — Kita tarme nei astaporiečiai, bet labai panašia ir nesunkia suprasti. Vergų pirkliai vadina save išmintingaisiais šeimininkais.
— Išmintingaisiais? — Sukryžiavusi kojas Dani sėdėjo ant pagalvės, o Viserionas ištiesė savo baltus ir auksinius sparnus ir plastelėjęs atskrido pas ją. — Tuoj pamatysime, ar jie tikrai išmintingi, — pridūrė ji, žemiau ragų kasydama žvynuotą drakono galvą.
Po valandos kartu su trimis Audrašauklių vadais grįžo seras Džora Mormontas. Visi trys nublizgintus savo šalmus buvo pasipuošę juodomis plunksnomis ir laikėsi taip, lyg ir šlove, ir valdžia prilygtų Daneiris. Iri ir Džiki pilstant vyną, Dani atidžiai juos stebėjo. Prendalis Na Geznas buvo kresnas giskarietis plačiu veidu ir juodais, šiek tiek pražilusiais plaukais; blyškų kvartietišką Seiloro Plikio skruostą darkė kreivas randas; Darijus Naharis, nors ir tirošis, buvo apsirengęs per daug puošniai. Jo barzda buvo pakirpta, su trimis smaigaliais, dažyta mėlynai — ta pačia spalva, kokios buvo ir jo akys, o garbanoti plaukai siekė apykaklę. Jo ūsai smailiais galiukais buvo nuauksinti. Jis vilkėjo geltonus, visų įmanomų atspalvių drabužius; iš po apykaklės ir rankogalių tarsi putos dribo sviesto spalvos Myro nėriniai, prie liemenės buvo prisiūta daug pienės pavidalo žalvarinių medalionų, o ilgų, blauzdas siekiančių odinių batų aulai buvo papuošti įmantriu auksiniu ornamentu. Švelnias geltono aksomo pirštines jis buvo užsikišęs už diržo, sunerto iš paauksuotų žiedų, be to, buvo mėlynai nusilakavęs nagus.
Tačiau visų samdomų kalavijuočių vardu kalbėjo Prendalis Na Geznas.
— Būtų geriau, jei tą savo tuntą vestumeis kur nors kitur, — pareiškė jis. — Astaporą paėmei apgaule, bet Junkajus taip paprastai nepasiduos.
— Penki šimtai tavo Audrašauklių prieš dešimt tūkstančių mano Grynuolių, — atsakė Dani. — Esu jauna mergina ir apie karą ne kažin ką išmanau, bet šį kartą jūsų reikalai man atrodo prasti.
— Audrašaukliai kausis ne vieni, — tarė Prendalis.
— Audrašaukliai apskritai nestos į mūšį. Vos sudundėjus pirmam griaustiniui jie spruks. Galbūt jums jau dabar reikėtų trauktis. Girdėjau, kad samdomi kalavijuočiai garsėja kaip neištikimi kariai. Kokia jums nauda iš to, kad laikysitės tvirtai, jei Antrieji Sūnūs pereis į mūsų pusę?
— Taip nenutiks, — nepaveiktas Dani žodžių ir užsispyręs pasakė Prendalis. — O jei ir nutiktų, tai nesvarbu. Antrieji Sūnūs — beveik tuščia vieta. Mes kausimės petys į petį su ištikimais ir stipriais Junkajaus vyrais.
— Kausitės petys į petį su ietimis ginkluotais jaunais vergais sugulovais. — Daneiris pasuko galvą ir du į jos kasą įpinti varpeliai švelniai suskambėjo. — Kai kariuomenės susidurs, nesugalvokite prašyti pasigailėjimo. Bet galite pereiti į mano pusę jau dabar ir pasilikti junkajiečių sumokėtą auksą, be to, jums priklausytų prisiplėšto grobio dalis, o vėliau, kai grįšiu į savo karalystę, ir dar didesnis atlygis. Jei kausitės už išmintinguosius šeimininkus, jūsų atlygis bus mirtis. O gal manote, kad, kai mano Grynuoliai skers jus prie miesto sienų, junkajiečiai atidarys jums vartus?
— Moterie, bliauni kaip asilė visiškas nesąmones.
— Moterie? — Dani nusijuokė. — Šiuo žodžiu norėjai mane įžeisti? Atsilyginčiau tau už šį įžeidimą, jei laikyčiau vyru. — Ji pažvelgė Prendaliui į akis. — Aš — Daneiris Audros Dukra iš Targarienų giminės, Nedegančioji, Drakonų Motina, Drogo raitininkų chalisė ir Septynių Vesteroso Karalysčių karalienė.
— Tu esi arklių lordo šliundra, — atrėžė Prendalis Na Geznas. — Kai jus sutriuškinsime, sukergsiu tave su savo eržilu.
Stipruolis Belvasas išsitraukė arachą.
— Jei karalienė nori, Stipruolis Belvasas padovanos tą šlykštų liežuvį savo mielai karalienei.
— Ne, Belvasai. Pažadėjau šiems vyrams, kad jiems nieko bloga nenutiks. — Ji šyptelėjo. — Pasakyk man, ar Audrašaukliai yra vergai, ar laisvi vyrai?
— Esame laisvų vyrų brolija, — įsiterpė Seiloras.
— Gerai. — Dani atsistojo. — Tada grįžkite ir perduokite savo broliams, ką sakiau. Gali būti, kad kai kurie iš jų susigundys auksu ir šlove, o ne mirtimi. Rytoj noriu išgirsti jūsų atsakymą.
Audrašauklių vadai atsistojo.
— Mes nesutinkame, — pasakė Prendalis Na Geznas. Jo bendrai nusekė paskui jį iš palapinės, bet… Darijus Naharis prieš išeidamas žvilgtelėjo atgal ir atsisveikindamas mandagiai linktelėjo.
Po dviejų valandų atvyko Antrųjų Sūnų vadas. Vienas. Tai buvo augalotas bravosietis šviesiai žaliomis akimis ir vešlia rausvai rusva kaip auksas barzda, beveik siekiančia diržą. Jis buvo vardu Meras, bet pats vadino save Titano Pavainikiu.
Meras godžiai gurkštelėjo vyno, delno viršumi nusibraukė burną ir geidulingai įsistebeilijo į Dani.
— Man rodos, namie, malonumų namuose dulkinau tavo seserį dvynę. O gal ten buvai tu?
— Nemanau. Neabejoju, kad tokį puikų vyrą prisiminčiau.
— Taip, tai tiesa. Dar jokia moteris nėra pamiršusi Titano Pavainikio. — Bravosietis ištiesė taurę Džiki, kad pripiltų vyno. — Kodėl tau nenusimetus drabužių ir neatsisėdus man ant kelių? Jei mane pamaloninsi, galbūt įkalbėsiu Antruosius Sūnus pereiti į tavo pusę.
— Jei perviliosi Antruosius Sūnus į mano pusę, galbūt paliksiu tave nekastruotą.
Stipruolis nusijuokė.
— Mažyte, kartą viena moteris jau mėgino iškastruoti mane dantimis. Dantų ji jau neturi, o mano kalavijas ilgas ir storas kaip visuomet. Gal ištraukti ir parodyti?
— Nereikia. Kai mano eunuchai jį nukirs, turėdama laisvo laiko apžiūrėsiu. — Dani išgėrė gurkšnelį vyno. — Tikrai dar esu jauna ir ne kažin ką išmanau apie karą. Paaiškink man, kaip turėdamas penkis šimtus vyrų ketini sumušti dešimties tūkstančių Grynuolių kariuomenę? Nors nesu patyrusi, tavo galimybės laimėti man atrodo menkos.
— Antrieji Sūnūs yra kovęsi su gausesnėmis pajėgomis ir laimėję.
— Antrieji Sūnūs yra kovęsi su mažesnėmis pajėgomis ir sprukę. Kohore, kai nesugebėjo nugalėti trijų tūkstančių Grynuolių. O gal sakysi, kad tai netiesa?
— Tai buvo prieš daugybę metų, kai Antriesiems Sūnums dar nevadovavo Titano Pavainikis.
— Vadinasi, drąsos jie semiasi iš tavęs? — Dani atsisuko į serą Džorą ir tarė: — Kai prasidės mūšis, pirmiausia nudėk šitą vyrą.
Ištremtasis riteris šyptelėjo.
— Mielai, tavo malonybe.
— Žinoma, — vėl kreipėsi ji į Merą, — galite ir vėl pabėgti. Mes jūsų nelaikysime. Pasiimkite Junkajaus auksą ir dinkite.
— Jei anksčiau bent kartą būtum mačiusi Titaną iš Bravoso, kvailute, žinotum, kad jis niekada apsisukęs nesprukdavo iš baimės.
— Tada likite ir kaukitės mano pusėje.
— Tiesa, tu verta, kad kautumės už tave, — pasakė bravosietis, — ir, jei būčiau laisvas, mielai leisčiau tau pabučiuoti savo kalaviją. Bet paėmiau junkajiečių monetas ir daviau jiems garbės žodį.
— Monetas galima grąžinti, — nenusileido ji. — Sumokėsiu tau tiek pat ir dar daugiau. Turiu užimti ir kitus miestus, be to, kitame pasaulio krašte manęs laukia karalystė ir jos sostas. Jei ištikimai man tarnausite, Antriesiems Sūnums daugiau niekada nereikės ieškoti, kas juos samdytų.