Bravosietis peštelėjo savo vešlią rusvą barzdą.
— Tiek pat, dar daugiau ir galbūt dar bučinį, kaip manai? O gal ir daugiau nei vien bučinį? Tokiam puikiam vyrui kaip aš…
— Gal…
— Manau, tavo liežuvio skonis man patiktų.
Dani pajuto, kad seras Džora pyksta. Šios kalbos apie bučinius mano juodajam lokiui nepatinka.
— Pagalvok apie tai, ką šį vakarą tau pasakiau. Ar rytoj galiu tikėtis tavo atsakymo?
— Gali. — Titano Pavainikis plačiai nusišypsojo. — Ar galėčiau gauti ąsotį šio puikaus vyno ir parnešti savo vadams?
— Gausi didelę statinę. Ji iš gerųjų šeimininkų astaporiečių rūsių, turiu tokių statinių kelis vežimus.
— Tuomet duok visą vežimą. Kaip nuoširdžios pagarbos man ženklą.
— Matau, tave kankina didžiulis troškulys.
— Aš apskritai visas didžiulis. Ir turiu daug brolių. Titano Pavainikis vienas negeria, chalise.
— Gerai, gausi vežimą, jei pažadėsi, kad išgersite į mano sveikatą.
— Sutarta! — sududeno jis. — Sutarta, sutarta! Pakelsime už tave tris tostus, o saulei patekėjus sulauksi atsakymo.
Bet kai Meras išėjo, Arstanas Žilabarzdis tarė:
— Šis vyras net Vesterose turi prastą vardą. Tegul geros jo manieros tavęs nesuklaidina, tavo malonybe. Šiandien vakare jis tris kartus išgers į tavo sveikatą, o rytoj išprievartaus.
— Bent kartą senis teisus, — pritarė seras Džora. — Antrieji Sūnūs — sena brolija ir jai priklauso narsūs vyrai, bet vadovaujama Mero ji nusmuko ir dabar ją galima lyginti su Smarkiaisiais Vyrukais. Tas vyras pavojingas ne tik priešams, bet ir tiems, kurie jį nusamdė. Dėl to čia jį ir radai. Nė vienas iš laisvųjų miestų jo nebesamdo.
— Man reikia ne gero jo vardo, o penkių šimtų jo žirgų. O kaip Audrašaukliai, ar yra kokios nors vilties?
— Ne, — tiesiai atsakė seras Džora. — Tas Prendalis yra tikras giskarietis. Greičiausiai Astapore jis turėjo giminių.
— Gaila. Ką gi, gal kautis mums nė nereikės. Palaukime ir paklausykime, ką pasakys junkajiečiai.
Saulei leidžiantis atvyko Junkajaus pasiuntiniai; penkiasdešimt vyrų ant puikių juodų žirgų ir vienas ant didelio balto kupranugario. Jų šalmai buvo du kartus didesni už galvas, kad nesudarkytų po jais paslėptų keistų šukuosenų, — iš aliejumi suteptų plaukų susuktų bangų, bokštų ir kitokio pavidalo. Jų sijonai ir tunikos buvo tamsiai geltonos, o ant apsiaustų prisiūta daugybė varinių diskų.
Ant balto kupranugario jojo vyras, vardu Grazdanas Mo Erazas. Jis buvo liesas, raumeningas ir šypsojosi rodydamas baltus dantis, — panašiai kaip Kraznis, kol Drogonas nenudegino jam veido. Grazdano Mo Erazo plaukai buvo sušukuoti į vienaragio ragą, kyšantį nuo kaktos viršaus, o jo tokaro kraštai buvo papuošti auksiniais Myro nėriniais.
— Junkajus — senovinis ir šlovingas miestas, vadinamas visų miestų motina, — pareiškė jis, kai Dani pasveikino jį, įžengusį į jos palapinę. — Mūsų sienos tvirtos, mūsų diduomenė išdidi ir narsi, mūsų prastuomenė nepažįsta baimės. Mūsų gyslomis teka kraujas Senojo Giso, kuris buvo sena imperija jau tais laikais, kai Valyrija buvo tik krykščiantis kūdikis. Išmintingai elgiesi norėdama atsisėsti ir pasikalbėti, chalise. Čia lengvos pergalės nepasieksi.
— Puiku. Mano Grynuoliai galės pasismaginti rimtesne kova. — Ji žvilgtelėjo į Pilkąjį Kirminą ir šis pritariamai linktelėjo.
Grazdanas demonstratyviai gūžtelėjo.
— Jei nori kraujo, tegul jis liejasi. Girdėjau, kad savo eunuchus išlaisvinai. Laisvė Grynuoliams reiškia tiek pat, kiek kepurė juodalopei menkei. — Jis nusišypsojo Pilkajam Kirminui, bet eunuchas stovėjo nepajudinamas kaip uola. — Tuos, kurie liks gyvi, mes vėl paversime vergais ir pasinaudosime jais vaduodami nuo prasčiokų Astaporą. Ir tave galime paimti į vergovę, gali tuo neabejoti. Lyse ir Tirošyje yra malonumų namų, kuriuose vyrai dosniai sumokės už meilę su paskutine iš Targarienų giminės.
— Malonu, kad žinai, kas esu, — tyliai tarė Dani.
— Didžiuojuosi savo žiniomis apie laukinius ir sveiko proto stokojančius vakarus. — Grazdanas taikiai skėstelėjo rankomis. — Ir vis dėlto, kodėl turėtume taip šiurkščiai šnekėtis? Tiesa, Astapore elgeisi kaip barbarė, bet junkajiečiai — atlaidūs žmonės. Didžiausias tavo priešas esame ne mes, tavo malonybe. Kam švaistyti jėgas šturmuojant tvirtas sienas, jei tau prireiks kiekvieno kareivio tolimajame Vesterose atsiimti savo tėvo sostui? Šioje kovoje Junkajus tau linki tik sėkmės. Ir norėdamas tai įrodyti, atgabenau dovaną. — Jis suplojo rankomis, ir du vyrai iš jo palydos įnešė sunkią kedrinę skrynią su bronziniais ir auksiniais apkaustais. Jie padėjo ją Daneiris prie kojų. — Penkiasdešimt tūkstančių auksinių monetų, — nesutrikęs paaiškino Grazdanas. — Išmintingieji Junkajaus šeimininkai duoda jas tau kaip draugystės įrodymą. Juk laisva valia duodamas auksas daug geriau, nei pagrobtas praliejus kraują, tiesa? Todėl ir sakau tau, Daneiris Targarien, imk šią skrynią ir keliauk sau.
Dailia kurpaite apauta pėda Dani pakėlė skrynios dangtį. Kaip pasiuntinys ir sakė, ji buvo pilna aukso monetų. Daneiris pasėmė saują ir vėl leido išbyrėti joms tarp pirštų. Monetos pabiro dzingčiodamos ir spindėdamos; dauguma iš jų buvo ką tik nukaldintos, su įspaustomis laiptuotomis piramidėmis vienoje pusėje ir Giso harpija kitoje.
— Labai gražios. Kaip tik svarstau, kiek tokių skrynių rasiu užėmusi miestą.
Grazdanas nusijuokė.
— Nė vienos, nes į miestą neįžengsi.
— Ir aš turiu tau dovaną. — Ji garsiai užvožė skrynios dangtį. — Tris dienas. Trečios dienos rytą išsiųskite savo vergus. Visus iki vieno. Kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui turite duoti ginklą ir tiek maisto, drabužių, monetų ir mantos, kiek jis gali panešti. Jiems turi būti leista laisvai rinktis iš visų jų šeimininkų daiktų — tai bus atlygis už vergovėje praleistus metus. Kai visi vergai išeis, atidarysite vartus ir leisite mano Grynuoliams įžengti į miestą ir jį apieškoti, kad įsitikinčiau, ar nepasilikote vergų. Jei padarysite, kaip liepiu, Junkajaus nesudeginsiu ir neapiplėšiu, neužpulsiu nė vieno jo gyventojo. Išmintingieji šeimininkai turės taip trokštamą taiką ir įrodys, kad iš tiesų yra išmintingi. Ką pasakysi?
— Pasakysiu, kad išprotėjai.
— Šit kaip? — gūžtelėjo Dani ir tarė: — Drakarys.
Drakonai pakluso. Reigalas sušnypštė ir išleido garų kamuolį, Viserionas kaptelėjo dantimis, o Drogonas išpūtė besiraitantį raudonos ir juodos ugnies liežuvį. Ugnis palietė Grazdano tokaro pamušalą ir šilkas akimirksniu užsidegė. Pasiuntinys kluptelėjo užkliuvęs už skrynios su auksu, auksinės monetos pažiro ant kilimų, jis keikdamasis plekšnojo sau per ranką, kol Žilabarzdis šliūkštelėjo ant jo ąsotį vandens ir užgesino ugnį.
— Prisiekei, kad man nieko bloga nenutiks! — verksmingai šūktelėjo pasiuntinys.
— Ar visi junkajiečiai dejuoja dėl apsvilusio tokaro? Nupirksiu tau naują, jei… per tris dienas paleisi vergus. Jei ne, Drogonas pabučiuos tave stipriau. — Ji suraukė nosį. — Priteršei kelnes. Pasiimk savo auksą ir eik, ir pasirūpink, kad išmintingieji šeimininkai išgirstų mano siunčiamą žinią.
Grazdanas Mo Erazas nukreipė pirštą į Daneiris.
— Dar pasigailėsi dėl savo išpuikimo, kekše. Patikėk, tie driežiukai tavęs neapsaugos. Jeigu jie priskris arčiau kaip per lygą prie Junkajaus, visą orą pripildysime strėlių. Manai, kad taip sunku nugalabyti drakoną?