— Sunkiau nei nužudyti vergų pirklį. Duodu tris dienas, Grazdanai. Pasakyk saviškiams. Baigiantis trečiajai dienai įžengsiu į Junkajų, nesvarbu, ar atidarysite man vartus, ar ne.
Iš stovyklos junkajiečiai išėjo jau visiškai sutemus. Rodės, naktis turėjo būti apniukusi: be mėnesienos, be žvaigždžių ir vėsi, nes vėjas pūtė iš vakarų. Puiki apsiniaukusi naktis, pagalvojo Dani. Aplink ją visur degė laužai — mažytės, gelsvai rausvos žvaigždės, išsibarsčiusios po kalvą ir lauką.
— Sere Džora, — įsakė ji, — pakviesk mano kraujo raitelius. — Dani įsitaisė ant pagalvių krūvos jų laukti, o drakonai rado vietos šalia. Kai raiteliai susirinko, ji tarė: — Valanda po vidurnakčio. Laiko turėtų pakakti.
— Taip, chalise, — linktelėjo Racharas, — tik… kam?
— Pasiruošti puolimui.
Seras Džora Mormontas susiraukęs dėbtelėjo į Dani.
— Samdomiems kalavijuočiams sakei, kad…
— …kad lauksiu jų atsakymo rytoj. O šiandien nieko jiems nežadėjau. Audrašaukliai ginčysis dėl mano siūlymo. Antrieji Sūnūs bus prisiplempę Merui mano dovanoto vyno ir girti. O junkajiečiai mano turintys tris dienas. Sutriuškinsime juos pasinaudoję nakties tamsa.
— Jie bus pastatę žvalgus mūsų stebėti.
— Taip, bet tamsoje jie matys vien šimtus liepsnojančių laužų, — pasakė Dani. — Jei apskritai ką nors matys.
— Chalise, — pasisiūlė Džogas. — Aš tuos žvalgus sudorosiu. Jie ne raitininkai, o viso labo ant žirgų užsiropštę vergai.
— Taip ir padaryk, — sutiko Daneiris. — Manau, turime smogti iš trijų pusių. Pilkasis Kirmine, tegul tavo Grynuoliai puola juos iš kairės ir dešinės, o mano ko, išrikiavę raitelius pleištu, smogs į vidurį. Vergai kariai prieš raitus dotrakius tikrai neatsilaikys. — Ji šyptelėjo. — Tiesa, aš tik jauna mergina, ne kažin ką išmananti apie karą. Ką manote apie mano planą, milordai?
— Rodos, esi tikra Reigaro Targarieno sesuo, — mąsliai šypsodamasis pasakė seras Džora.
— Taigi, — pritarė Arstanas Žilabarzdis, — ir karalienė.
Kol jie aptarė kiekvieną smulkmeną, praėjo valanda. Dabar prasideda pats pavojingiausias metas, tarė sau Dani, kai jos vadai išskubėjo pas savo karius. Jai beliko tik melstis, kad nakties tamsoje priešai nepastebės jos pasiruošimo pulti.
Artėjant vidurnakčiui, ją išgąsdino seras Džora, be ceremonijų prasiskynęs kelią pro Stipruolį Belvasą ir įžengęs į palapinę.
— Grynuoliai sučiupo vieną iš samdomų kalavijuočių, mėginusį slapta įsigauti į stovyklą.
— Šnipą?
Tai ją išgąsdino. Jei Grynuoliai pagavo vieną, kiek jų galėjo pasprukti?
— Jis tvirtina ėjęs su dovanomis. Kažkoks geltonas kvailys mėlynais plaukais.
Darijus Naharis.
— Ak, šitas… Ką gi, išklausysiu jį.
Kai ištremtas riteris jį atvedė, Daneiris nejučia pagalvojo, ar būtų įmanoma rasti du skirtingesnius vyrus. Tirošis buvo šviesiaplaukis, o seras Džora juodbruvas; tirošis buvo liaunas ir vikrus, o riteris — stiprus ir raumeningas; tirošio plaukai buvo ilgi ir garbanoti, o Mormontas jau buvo pradėjęs plikti; tirošio oda buvo plika, o sero Džoros plaukuota. Be to, jos riteris buvo apsirengęs labai paprastai, o atėjūnas išsipuošęs taip, kad net povui būtų padaręs gėdą, nors, naktį išsiruošęs į svečius, ant ryškiai geltonų drabužių buvo užsimetęs storą juodą apsiaustą. Persimetęs per petį, jis nešėsi sunkų storos drobės maišą.
— Chalise! — sušuko jis. — Ateinu su dovanomis ir geromis naujienomis. Audrašaukliai perėjo į tavo pusę. — Jis nusišypsojo ir jo burnoje žybtelėjo auksinis dantis. — Darijus Naharis taip pat!
Dani tuo abejojo. Jei šis tirošis atslinko čia šnipinėti, jo kalbos gali būti ne kas kita, kaip beviltiškas mėginimas išsaugoti galvą ant pečių.
— Ką apie tai sako Prendalis Na Geznas ir Seiloras?
— Nieko. — Darijus apvertė maišą ir ant Dani kilimo bumbtelėjo Seiloro Plikio bei Prendalio Na Gezno galvos. — Mano dovanos drakonų karalienei…
Viserionas užuodė iš Prendalio kaklo besisunkiantį kraują, išpūtė ugnį tiesiai numirėliui į veidą ir nuo liepsnų blyškūs nelaimėlio skruostai pajuodo ir nuėjo pūslėmis. Suuodę keptą mėsą, Drogonas ir Reigalas irgi subruzdo.
— Tu tai padarei? — neslėpdama pasišlykštėjimo paklausė Dani.
— Niekas kitas.
Jei Darijus Naharis šalia drakonų ir jautėsi nejaukiai, tai neišsidavė. Jis beveik nekreipė į juos dėmesio, tarsi drakonai būtų buvę trys su pele žaidžiantys kačiukai.
— Kodėl?
— Nes tu tokia graži… — Jo rankos buvo didelės ir stiprios, mėlynos jo akys žvelgė taip ryžtingai, o stambios nosies linija buvo tokia lenkta, kad Darijus Naharis priminė puikų ir nuožmų plėšrųjį paukštį. — Prendalis per daug plepėjo ir per mažai pasakė. — Buvo matyti, kad jo apdaras, nors ir prabangus, jau senokai dėvimas; ant batų buvo likusios druskos žymės, jo nagų lakas suskilinėjęs, nėriniai nešvarūs nuo prakaito, be to, Dani pastebėjo, kad jo apsiausto skvernas nuspuręs. — O Seiloras taip užrietė nosį, tarsi jo snarglys būtų buvęs auksinis. — Jis stovėjo per riešus sukryžiavęs rankas, delnus uždėjęs ant savo ginklų rankenų; prie kairio klubo kabojo lenktas dotrakių arachas, prie dešinio — Myro durklas. Jų rankenos buvo skulptūros, vaizduojančios dvi viena į kitą panašias auksines moteris, nuogas ir ištvirkusias.
— Ar gerai esi įgudęs valdyti šias gražias rankenas? — paklausė jo Dani.
— Prendalis ir Seiloras tai patvirtintų, jei tik mirusieji galėtų kalbėti. Jei nepamyliu moters, nenužudau priešo ir skaniai nepavalgau, laikau, kad tą dieną pragyvenau tuščiai, bet… dienų, kurias praleidau netuščiai, tiek daug, kiek žvaigždžių danguje. Žudau aš visada gražiai ir daug akrobatų bei ugnies šokėjų yra skundęsi dievams, kad nė iš tolo neprilygsta man nei greičiu, nei vikrumu. Išvardyčiau tau vardus visų vyrų, kuriuos esu nužudęs, bet, kol baigsiu, tavo drakonai užaugs dideli kaip pilys, iš Junkajaus sienų liks tik geltonų dulkių krūva, o žiema ateis, praeis ir vėl ateis.
Dani nusijuokė. Darijaus Nahario puikybė jai patiko.
— Išsitrauk kalaviją ir prisiek man ištikimybę.
Darijus akimirksniu išsitraukė iš makštų arachą. Jo ištikimybė buvo tokia pat bauginanti kaip jis visas, staiga puolęs jai po kojomis veidu į žemę.
— Mano kalavijas priklauso tau. Mano gyvybė priklauso tau. Meilė taip pat. Mano kraujas, mano kūnas, mano dainos — visa tavo. Gyvensiu ir mirsiu tavo įsakytas, gražioji karaliene.
— Tada gyvenk, — atsakė Dani, — ir šiąnakt kaukis už mane.
— Tai nebūtų išmintinga, mano karaliene. — Seras Džora šaltai ir rūsčiai nužvelgė Darijų. — Palik jį sargybiniams, kol susikausime ir laimėsime.
Daneiris valandėlę pasvarstė, o tada papurtė galvą.
— Jei jis gali atvesti į mūsų pusę Audrašauklius, tikrai užpulsime netikėtai.
— Bet jei dabar tave išduos, viskas nueis perniek.
Dani dar kartą pažvelgė į samdomą kalavijuotį. Šis jai taip nusišypsojo, kad Daneiris nuraudo ir nusuko žvilgsnį.
— Neišduos.
— Kaip gali žinoti?
Ji parodė dar kruvinus apskrudusios mėsos gabalus, kuriuos kąsnis po kąsnio dorojo drakonai.
— Aš tai pavadinčiau jo nuoširdumo įrodymu. Darijau Nahari, ar mūsų puolimui prasidėjus tavo Audrašaukliai bus pasiruošę smogti junkajiečiams iš užnugario? Ar gebėsi saugiai grįžti pas saviškius?
— Jei jie mane sustabdys, pasakysiu, kad buvau žvalgyboje, bet nieko nemačiau.