Tirošis atsistojo, nusilenkė ir išėjo.
O seras Mormontas pasiliko.
— Tavo malonybe, — tiesiai rėžė jis, — padarei klaidą. Mes apie tą vyrą nieko nežinome…
— Žinome, kad jis geras karys.
— Turi omenyje, geras kalbėtojas…
— Jis atvedė į mūsų pusę Audrašauklius. — Be to, jo akys žydros…
— Penkis šimtus samdomų kalavijuočių, kurių ištikimybė dar kelia abejonių.
— Šiais laikais dėl niekieno ištikimybės negali būti visiškai tikras, — priminė jam Dani. Aš dar du kartus turiu būti išduota: vieną kartą dėl aukso, kitą — dėl meilės.
— Daneiris, aš tris kartus vyresnis už tave, — tarė seras Džora. — Esu matęs, kokie vyrai veidmainiai. Labai maža tokių, kuriais verta pasitikėti, ir Darijus Naharis nėra iš jų. Net jo barzda nudažyta netinkamomis spalvomis.
Šie žodžiai Dani papiktino.
— O tavo barzda tokia, kaip reikia, ar ne tai nori man pasakyti? Tu esi vienintelis vyras, kuriuo turėčiau pasitikėti, ar ne?
Jis įsitempė.
— Aš taip nesakiau…
— Kartoji tai kasdien. Pijatas Prėjus melagis, Ksaras intrigantas, Belvasas pagyrūnas, Arstanas žmogžudys… Gal manai, kad tebesu jaunutė nekalta mergaitė ir negebu suprasti tikrosios žodžių prasmės?
— Tavo malonybe…
Dani drąsiai pažvelgė jam į akis.
— Iki šiol buvai man geriausias draugas iš visų, kuriuos pažinojau, ir geresnis brolis už Viseirį. Esi karalienės sargybos vadas, mano kariuomenės vadas, labiausiai vertinamas mano patarėjas ir gera dešinioji ranka. Gerbiu tave ir vertinu, bet… kaip vyro negeidžiu, Džora Mormontai, ir jau pavargau matyti, kaip mėgini atstumti nuo manęs visus kitus pasaulio vyrus, kad man neliktų nieko kita, tik pasikliauti tavimi vienu. Taip nieko nebus, ir tu nepriversi manęs tave pamilti.
Vos Dani pravėrus burną, Mormontas išraudo kaip vėžys, bet kai ji baigė kalbėti, jo veidas jau buvo išbalęs kaip drobė. Jis stovėjo tylus ir sustingęs kaip akmuo.
— Jei mano karalienė taip liepia… — šaltai ir šiurkščiai ištarė jis.
Bet Dani šilumos pakako jiems abiem.
— Liepia, — pasakė ji. — Įsako. Dabar eik rūpintis savo Grynuoliais, sere. Tavęs laukia kova, kurią privalai laimėti.
Kai jis išėjo, Daneiris krito ant pagalvių šalia drakonų. Ji nenorėjo būti tokia griežta serui Džorai, bet nesibaigiantis jo įtarumas galų gale pažadino joje drakoną.
Jis man atleis, tarė ji sau. Juk aš jo valdovė. Ir netrukus Dani ėmė svarstyti, ar sero Džoros žodžiuose apie Darijų nėra tiesos grūdo. Ir staiga pasijuto labai vieniša. Miri Maz Dur išpranašavo, kad ji niekada nepagimdys kūdikio. Man mirus Targarienų giminė išnyks. Ši mintis ją nuliūdino.
— Jūs turite būti mano vaikai, — kreipėsi ji į drakonus, — trys nirtūs vaikai. Arstanas sako, kad drakonai gyvena ilgiau už žmones, tad man mirus jūs dar gyvensite.
Drogonas kaklu apsivijo jai juosmenį ir švelniai krimstelėjo į ranką. Jo dantys buvo labai aštrūs, bet, kai jie taip žaisdavo, niekada neprakąsdavo odos. Dani nusijuokė ir ėmė raičioti drakoną pirmyn atgal, kol šis pradėjo šnypšti ir kaip bizūnu plakti uodega. Uodega jau ilgesnė nei anksčiau, pagalvojo ji, o rytoj bus dar ilgesnė. Dabar jie auga labai greitai, ir kai užaugs, turėsiu savo sparnus. Raita ant drakono ji galėtų pati vesti savo karius į kovą, kaip jau kartą vedė Astapore, bet kol kas drakonai buvo per maži ir negalėjo jos pakelti.
Vidurnaktį ir tuoj po vidurnakčio stovykloje įsiviešpatavo tyla. Dani liko savo palapinėje su tarnaitėmis, o Arstanas Žilabarzdis ir Stipruolis Belvasas ėjo sargybą. Sunkiausia laukti. Ji sėdėjo savo palapinėje rankas sudėjusi tuo metu, kai vyko mūšis, tik ji jame nedalyvavo ir dėl to Dani vėl pasijuto tarsi maža mergaitė.
Valandos slinko vėžlio žingsniu. Net kai Džiki išmasažavo įsitempusius pečių raumenis, Dani per daug jaudinosi ir negalėjo užmigti. Misandėja pasisiūlė padainuoti jai taikiosios tautos lopšinę, bet ji tik papurtė galvą.
— Pakviesk man Arstaną, — liepė.
Atėjęs senis rado ją susirangiusią ir susisupusią į rakaro odą, kurios plėktelėjęs kvapas vis dar priminė jai Drogą.
— Negaliu miegoti, kai vyrai miršta už mane, Žilabarzdi, — tarė Dani. — Būk geras, papasakok man daugiau apie mano brolį Reigarą. Man patiko laive tavo papasakota istorija apie tai, kaip jis nusprendė, jog turi tapti kariu.
— Tavo malonybė labai miela…
— Viseiris sakė, kad mūsų brolis laimėjo daug turnyrų.
Arstanas pagarbiai nulenkė žilą galvą.
— Esu per menkas neigti jo malonybės ištartus žodžius…
— Bet? — griežtai pareikalavo Dani: — Pasakok. Tai įsakymas.
— Visi žino, kad princas Reigaras buvo narsus karys, bet turnyruose dalyvaudavo retai. Jis niekada nemėgo kalavijų žvangesio taip, kaip Robertas arba Džeimis Lanisteris. Jam tai buvo tik pasaulio ant pečių užkrauta pareiga. Jis tą pareigą puikiai atliko, nes viską darydavo gerai. Tokia buvo jo prigimtis. Bet džiaugsmo kautynės jam neteikė. Žmonės šneka, kad savo arfą princas Reigaras mėgo labiau už ietį.
— Bet kelis turnyrus jis, be abejo, laimėjo, ar ne? — nusivylusi paklausė Dani.
— Būdamas jaunas, jo malonybė puikiai jojo riterių turnyre Vėtrų Gūžtoje, nugalėjo lordą Stefoną Barateoną, lordą Džeisoną Molisterį, Raudonąją Angį iš Dorno ir paslaptingąjį riterį, kuris pasirodė esąs liūdnai pagarsėjęs Saimonas Toinas, Karaliaus miško bastūnų gaujos vadas. Tą dieną, kaudamasis su seru Arturu Deinu, jis sulaužė dvylika iečių.
— Bet tapo nugalėtoju?
— Ne, tavo malonybe. Ta garbė atiteko kitam karaliaus sargybos riteriui, paskutinėje dvikovoje išmušusiam princą Reigarą iš balno.
Dani nenorėjo klausytis, kaip Reigaras buvo numestas nuo žirgo.
— O kokius turnyrus mano brolis laimėjo?
— Tavo malonybe… — Senis sudvejojęs nutilo. — Jis laimėjo patį didžiausią iš visų turnyrų.
— Kurį? — neatlyžo Dani.
— Turnyrą, kurį lordas Ventas suorganizavo Harenhole, prie Dievų Akies netikro rudens metais. Tai buvo didis įvykis. Be riterių dvikovų, dar buvo bendros kautynės, kuriose pagal seną paprotį kovėsi septyni riterių būriai, šaudymo iš lanko ir kirvių svaidymo varžybos, žirgų lenktynės, dainių varžytuvės, komediantų pasirodymas ir daug kitų linksmų pramogų. Lordas Ventas buvo ne tik dosnus, bet ir turtingas. Jis plačiai atvėrė savo kapšus ir tai sutraukė į turnyrą daugybę dalyvių. Į Harenholą atvyko net tavo karalius tėvas, nors daugybę metų nebuvo iškėlęs kojos iš Raudonosios pilies. Tame turnyre jojo garsiausi lordai bei stipriausi Septynių Karalysčių riteriai ir Drakono Uolos princas visus juos nugalėjo.
— Bet per tą turnyrą kaip meilės ir grožio karalienė buvo karūnuota Liana Stark! — sušuko Dani. — Ten buvo princesė Elija, jo žmona, bet mano brolis atidavė karūną Starkų merginai, o paskui pagrobė ją iš jos sužadėtinio. Kodėl jis šitaip padarė? Ar dornietė taip blogai su juo elgėsi?
— Ne man svarstyti, kas dėjosi tavo brolio širdyje, karaliene. Princesė Elija buvo gera ir maloni ledi, bet silpnos sveikatos.
Dani stipriau susisiautė į liūto kailį.
— Kartą Viseiris pasakė, kad tai dėl mano kaltės, nes gimiau per vėlai. — Ji prisiminė, jog susijaudinusi tai neigė ir net atšovė Viseiriui, kad dėl visko kaltas jis, kam negimė mergaite. Už tokį įžūlumą jis Daneiris žiauriai sumušė. — Jei būčiau gimusi kitu laiku, pareiškė jis, Reigaras būtų vedęs mane, o ne Eliją, ir viskas būtų susiklostę kitaip. Jei Reigaras būtų buvęs laimingas su žmona, jam nebūtų reikėję Starkų merginos.