— Ne didesnis nei kai kuriems kitiems ir mažesnis nei daugumai.
— Ar jis kaip nors nukentėjo? Gal buvo sužeistas? Gal jam bent plaukas nuo galvos nukrito, gal jis susimušė mažąjį kojos pirštelį arba gal jam įtrūko nagas?
— Kiek žinau, ne.
— Įspėjau Sersėją, kas atsitiks. Kas dabar vadovauja auksiniams apsiaustams?
— Tavo lordas tėvas jų vadu paskyrė vieną iš savo vakariečių, kažkokį riterį, vardu Adamas Marbrandas.
Šiaip jau auksiniai apsiaustai tikrai įsižeistų, kad jiems vadovauti paskirtas pašalietis, bet pasirinkti serą Adamą Marbrandą buvo labai gudrus žingsnis. Kaip ir Džeimis, jis buvo vienas iš tų, kuris mokėjo patraukti vyrus savo pusėn. Praradau miesto sargybą.
— Pasiunčiau Podą surasti Šiagos, bet jam nepavyko.
— Akmeninės Varnos vis dar Karaliaus miške. Rodos, Šiagai ten patiko. Timetas parvedė Apdegėlius namo su visu grobiu, po mūšio prisiplėštu Stanio stovykloje. Vieną rytą prie Upės vartų pasirodė Čela su gera dešimčia Juodaausių, bet tavo tėvo raudonieji apsiaustai juos nuvijo, o Karaliaus Uosto įgula, triumfuodama ir garsiai šūkaudama, apmėtė mėšlo gabalais.
Nedėkingieji. Juodaausiai dėl jų liejo kraują ir guldė galvas. Kol Tirionas tysojo prigirdytas vynu ir sapnuodamas, artimiausi žmonės vieną po kito jam nukapojo nagus.
— Noriu, kad nueitum pas mano seserį. Brangiausias jos sūnus po mūšio liko gyvas ir sveikas, tad įkaitės Sersėjai nebereikia. Ji prisiekė paleisianti Alajają, kai tik…
— Jau paleido. Prieš aštuonias ar devynias dienas. Nuplakusi.
Nekreipdamas dėmesio, kad stiprus skausmas nudiegė petį, Tirionas dar truputį pasikėlė ir atsisėdo tiesiau.
— Nuplakusi?
— Jie pririšo merginą prie stulpo kieme ir nuplakė rimbu, o tada kruviną ir nuogą išstūmė pro pilies vartus.
Ji mokėsi skaityti, nei iš šio, nei iš to dingtelėjo Tirionui. Skersai veidą einančio rando oda vėl skausmingai įsitempė ir kelias akimirkas atrodė, kad nuo įniršio plyš galva. Suprantama, Alajaja buvo kekšė, bet miela, drąsi ir nesavanaudiška mergina, — tokių jis retai sutikdavo. Tirionas nė karto jos nepalietė; ji tebuvo priedanga, padedanti nuslėpti jo santykius su Šaja. Per savo lengvabūdiškumą jis niekada nepagalvojo, kad už šį vaidmenį Alajajai galėtų tekti taip brangiai sumokėti.
— Pažadėjau seseriai su Tomenu elgtis taip, kaip ji su Alajaja, — garsiai prisiminė Tirionas. Ir pajuto šleikštulį. — Bet kaip galiu plakti aštuonerių metų berniuką? Tik… jei to nepadarysiu, bus Sersėjos viršus.
— Tu neturi Tomeno, — tiesiai išrėžė Bronas. — Sužinojusi, kad Geležinrankis negyvas, karalienė pasiuntė Ketlblekus jo paimti ir Rosbyje niekas nedrįso jiems pasipriešinti.
Tai buvo dar vienas smūgis; bet kartu ir palengvėjimas, — Tirionas turėjo tai pripažinti. Tomeną jis mylėjo.
— Keltlblekai turėtų būti mūsų pusėje, — neslėpdamas susierzinimo priminė jis Bronui.
— Ir buvo, kol prie kiekvieno karalienės mokamo skatiko pridėdavau jiems du, bet dabar ji užmokestį padidino. Kaip ir aš, po mūšio Osnis ir Osfrydas buvo įšventinti į riterius. Dievai žino, už ką, nes niekas nematė jų kaunantis.
Mano samdiniai mane išduoda, mano draugai plakami ir pasmerkiami viešai gėdai, o aš guliu čia pūdamas, pagalvojo Tirionas. Maniau laimėjęs tą prakeiktą mūšį. Ar toks jis, pergalės skonis?
— Ar tiesa, kad Stanis išsigando Renlio šmėklos ir dėjo į kojas?
Bronas šyptelėjo.
— Nuo bokštų su gervėmis matėme tik purve gulinčias vėliavas ir vyrus, metusius savo ietis ir sprunkančius, bet puodų krautuvėse ir viešnamiuose sutiksi begalę tokių, kurie papasakos regėję, kaip lordas Renlis nužudė tą ar aną. Didžioji dalis Stanio kariuomenės iš pradžių priklausė Renliui ir, išvydę jį, dėvintį tuos savo spindinčius žalius šarvus, vyrai iš karto grįžo.
Po tokio ilgo ir kruopštaus planavimo, po puolimo ir pastatytos laivų užtvaros, po to, kai jam per pusę perkirto veidą, Tiriono šlovę aptemdė kažkoks numirėlis. Jei tik Renlis tikrai miręs. Tai buvo dar vienas dalykas, kuriuo jam reikėjo atidžiau pasidomėti.
— Kaip paspruko Stanis?
— Jo lysiečių galeros buvo įlankoje, už mūsų laivų užtvaros. Pamatę, kad mūšį pralaimės, jie priplaukę išsirikiavo palei pakrantę ir paėmė tiek savo karių, kiek tik galėjo. Paskutinėmis minutėmis vyrai skerdė vieni kitus, kad tik patektų ant denio.
— O ką girdėjai apie Robą Starką, ką tuo metu veikė jis?
— Keli jo vilkai ugnimi skinasi kelią į pietus, link Prieblandos Slėnio. Tavo tėvas jų sudoroti siunčia lordą Tarlį. Rimtai svarstau, ar man prie jo neprisidėti. Sklinda kalbos, kad jis geras karys ir po mūšio leidžia prisiplėšti grobio.
Mintis, kad praras Broną, buvo tarsi paskutinis lašas, perpildęs Tiriono kantrybės taurę.
— Ne. Tavo vieta čia. Esi rankos sargybos kapitonas.
— Tu nebe ranka, — įžūliai atšovė Bronas. — Ranka — tavo tėvas, o jis turi savo prakeiktą sargybą.
— Kas nutiko visiems tiems vyrams, kuriuos pasamdei man tarnauti?
— Kai kurie iš jų žuvo prie bokštų su gervėmis. Paskui tas tavo dėdė, seras Kevanas, visiems likusiems sumokėjo ir išvijo lauk.
— Koks geras vyras… — piktai tarstelėjo Tirionas. — Ar tai reiškia, kad auksas tavęs daugiau nevilioja?
— Po galais, nieko panašaus.
— Puiku, — tarė Tirionas, — nes taip jau susiklostė, kad tu man vis dar reikalingas. Ką žinai apie serą Mendoną Murą?
Bronas nusijuokė.
— Po galais, tikrai žinau, kad jis nuskendo.
— Aš jam daug skolingas, bet kaip dabar tą skolą grąžinti? — Tirionas pirštais palietė sau veidą, užčiuopė randą. — Tiesą sakant, apie tą žmogų beveik nieko nežinau.
— Jo akys buvo kaip žuvies, be to, jis dėvėjo baltą apsiaustą. Ką dar nori sužinoti?
— Viską, — atsakė Tirionas, — pradžiai — viską.
Iš tiesų jis norėjo gauti įrodymą, kad seras Mendonas tikrai buvo Sersėjos statytinis, bet nedrįso atvirai to pasakyti. Raudonojoje pilyje liežuvį geriausia buvo laikyti prikąstą. Šiapus gynybinių pilies sienų šmirinėjo būriai žiurkių, buvo paukštelių, kurie per daug plepėjo, ir vorų.
— Padėk man atsikelti, — paprašė Tirionas sunkiai rangydamasis iš patalų. — Reikia aplankyti tėvą. Man jau seniai laikas pas jį nueiti.
— Tikrai gražus reginys… — nusišaipė Bronas.
— Ar pusė nukirstos nosies gali subjauroti tokį veidą kaip maniškis? Beje, jei jau kalbame apie grožį… Ar Mardžerė Tairel vis dar Karaliaus Uoste?
— Ne. Bet netrukus atvyks ir miestiečiai ją beprotiškai myli. Iš Haigardeno Taireliai veža maistą ir jos vardu dalija jį žmonėms. Kiekvieną dieną atgabena šimtus vežimų. Tūkstančiai Tairelių vyrų vaikšto pasipūtę, prisisiuvę prie liemenių auksines roželes ir nė vienas iš jų nemoka už išgeriamą vyną. Žmonos, našlės, kekšės — visos moterys mielai atsiduoda kiekvienam seiliui su auksine rožele ant krūtinės.
Jie spjauna į mane ir perka gėrimus Taireliams. Tirionas šiaip taip išlipo iš lovos. Keliai linko, miegamasis ėmė suktis ratu ir jam teko įsikibti Brono rankos, kad kiek ilgas neišsitiestų ant grindų.
— Podai! — riktelėjo jis. — Podrikai Peinai! Po septyniais pragarais, kur tu?! — Skausmas jį ėdė lyg bedantis šuo. Tirionas negalėjo pakęsti silpnumo, — juolab savojo. Silpnumo jis gėdijosi, o iš gėdos apimdavo pyktis. — Podai, ateik čia!