— Gal ir taip, tavo malonybe. — Žilabarzdis valandėlę patylėjo. — Bet nesu tikras, ar Reigaras apskritai mokėjo būti laimingas.
— Pasiklausius tavęs atrodo, kad jis buvo labai niūrus, — paprieštaravo Daneiris.
— Ne, ne niūrus, bet… princas Reigaras buvo liūdnas ir jautėsi… — Senis vėl nutilo.
— Sakyk, — paragino ji. — Kaip jis jautėsi?
— Jautėsi… pasmerktas. Jis gimė sielvarte, mano karaliene, ir tas šešėlis persekiojo jį visą gyvenimą.
Viseiris apie Reigaro gimimą užsiminė tik kartą. Gal dėl to, kad ši istorija pernelyg jį liūdino.
— Jam nedavė ramybės Samerholo šešėlis, ar ne?
— Taip. Ir vis dėlto Samerholą princas labiausiai mėgo. Kartais jis ten nuvykdavo vienas, pasiėmęs tik arfą. Ten jo nelydėdavo net karaliaus sargybos riteriai. Jam patikdavo miegoti sugriuvusioje menėje, po atviru dangumi ir kiekvieną kartą jis grįždavo su nauja daina. Kai girdėdavai jį grojantį aukštąja arfa sidabrinėmis stygomis ir dainuojantį apie saulėlydį, ašaras ir karalių mirtį, jausdavai, kad dainuoja apie save ir apie tuos, kuriuos mylėjo.
— O kaipgi Grobikas? Ar ir jis traukdavo liūdnas dainas?
Arstanas nusijuokė.
— Robertas? Robertas mėgo dainas, kurios jį prajuokindavo ir buvo kuo nešvankesnės. Jis dainuodavo tik girtas, bet ir tada traukdavo tik „Statinaitę alaus“, „Penkiasdešimt keturias statines“ arba „Lokį ir gražiąją mergelę“. Robertas buvo labai…
Daneiris drakonai visi kaip vienas pakėlė galvas ir sušnypštė.
— Žirgai! — Spausdama prie krūtinės liūteną, Dani pašoko ant kojų. Lauke Stipruolis Belvasas kažką šaukė, paskui pasigirdo kiti balsai ir daugybės arklių kanopų bildesys. — Iri, nueik ir pažiūrėk, kas ten…
Palapinės atvartai prasiskleidė ir į vidų įžengė seras Džora Mormontas. Jis buvo apdulkėjęs, apsitaškęs krauju, bet šiaip per mūšį nenukentėjęs. Ištremtasis riteris priklaupė priešais Dani ir tarė:
— Tavo malonybe, parnešu tau pergalę. Audrašaukliai perėjo į mūsų pusę, vergai neišlaikė spaudimo, o Antrieji Sūnūs buvo per daug girti kautis, kaip ir sakei. Du šimtai vyrų žuvo, daugiausia junkajiečių. Jų vergai metė ietis ir pabėgo, o samdyti kalavijuočiai pasidavė. Turime kelis tūkstančius belaisvių.
— Kiek praradome saviškių?
— Tuziną. O gal ir mažiau.
Tik tada ji leido sau nusišypsoti.
— Stokis, mano gerasis narsusis loky. Ar Grazdanas paimtas į nelaisvę? O Titano Pavainikis?
— Grazdanas išvyko į Junkajaus miestą perduoti tavo iškeltų sąlygų. — Seras Džora atsistojo. — Meras paspruko supratęs, kad Audrašaukliai perėjo į tavo pusę. Pasiunčiau žmones jo gaudyti. Toli jis nenubėgo.
— Puiku, — tarė Daneiris. — Pasigailėkite visų, ir samdomų kalavijuočių, ir vergų, kurie prisieks man ištikimybę. Jei prie mūsų prisidės dauguma Antrųjų Sūnų, jų būrio neišardykite.
Kitą dieną jie nužygiavo likusias tris lygas iki Junkajaus. Miestas buvo pastatytas ne iš raudonų, o iš geltonų plytų, o šiaip atrodė visai kaip Astaporas: sienos trupėjo, dunksojo laiptuotos piramidės, o virš vartų puikavosi didžiulė harpija. Ant gynybinės sienos ir bokštuose knibždėte knibždėjo arbaletininkų ir stropuotojų. Seras Džora ir Pilkasis Kirminas išdėstė savo pajėgas, Iri ir Džiki pastatė palapinę ir Dani atsisėdo joje laukti.
Trečios dienos rytą miesto vartai plačiai atsivėrė ir pro juos ėmė eiti vergų vora. Sėdusi ant Sidabrės, Dani nujojo jų pasitikti. Žmonėms einant pro šalį mažoji Misandėja jiems pasakė, kad už laisvę jie turi dėkoti Daneiris Audros Dukrai, Nedegančiajai, Septynių Vesteroso Karalysčių karalienei ir Drakonų Motinai.
— Mhysa! — sušuko jai rudaodis vyras. Ant peties jis nešėsi mažą mergytę ir ji plonu balseliu pakartojo šį žodį: — Mhysa! Mhysa!
Dani atsisuko į Misandėją.
— Ką jie čia šaukia?
— Tai sena ir gryna giskariečių kalba. Šis žodis reiškia „motina“.
Dani tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Aš niekada nepagimdysiu vaiko, prisiminė ji. Tada pakėlė virpančią ranką. Tikriausiai ir nusišypsojo. Turėjo nusišypsoti, nes vyras atsakė jai plačia šypsena ir šūktelėjo vėl, o jo šūksnį pasigavo kiti.
— Mhysa! — šaukė žmonės. — Mhysa! MHYSA!
Jie visi Daneiris šypsojosi, tiesė į ją rankas, klaupėsi prieš ją. Vieni ją vadino Maela, kiti šaukė: Aelalla! arba Quathei!, arba Tato!, bet, kad ir kokia kalba buvo tariamas tas žodis, jis reiškė tą patį. Motina. Jie mane vadina motina.
Tas skandavimas sustiprėjo, išplito, ritosi nelyginant banga. Žmonės šaukė taip garsiai, kad kumelė išsigando, sustojo kaip įbesta, papurtė galvą, sumosavo širma sidabrine uodega. Šauksmai skambėjo vis garsiau ir, rodės, sugriaus geltonas Junkajaus sienas. Kiekvieną akimirką pro vartus plūdo vis daugiau vergų ir dėjosi prie šaukiančiųjų. Dabar jie bėgo link jos, stumdėsi, klupčiojo, norėjo paliesti jos ranką, paglostyti kumelės karčius, pabučiuoti Daneiris pėdas. Jos vargšai kraujo raiteliai tokios minios negalėjo sulaikyti ir net Stipruolis Belvasas nerimaudamas ėmė niurnėti.
Seras Džora ragino ją joti, bet Dani prisiminė sapną, kuris ją aplankė Nemirtingųjų namuose.
— Jie manęs nenuskriaus, — tarė ji Mormontui. — Jie mano vaikai, Džora.
Daneiris nusijuokė, kulnais paragino kumelę ir nujojo pas juos, o varpeliai jos plaukuose dzingsėjo ir skelbė širdžiai mielą pergalę. Ji risnojo, paskui ėmė joti dar greičiau, galiausiai paleido kumelę šuoliais, o kasa plaikstėsi jai už nugaros. Išlaisvinti vergai traukėsi, duodami jai kelią.
— Motina! — šaukė jie šimtais, tūkstančiais, dešimtimis tūkstančių balsų. — Motina! — giedojo, Daneiris prajojant pirštais braukdami jai per kojas. — Motina, motina, motina!
Arija
Pamačiusi tolumoje dunksančios didelės, auksinių popiečio saulės spindulių nutviekstos kalvos kontūrus, Arija iš karto ją pažino. Jie grįžo prie Aukštosios Širdies.
Saulei leidžiantis jie užkopė į kalvos viršūnę ir įkūrė stovyklą ten, kur nieko bloga negalėjo nutikti. Su lordo Beriko ginklanešiu Nedu Arija apėjo ratu augusių burtmedžių kelmus ir, sustoję ant vieno iš jų, abu žiūrėjo, kaip vakaruose blėsta paskutiniai šviesos spinduliai. Nuo kalvos viršūnės ji matė, kad šiaurėje siaučia audra, bet Aukštoji Širdis buvo iškilusi virš lietaus debesų. Vis dėlto ir čia vėjas pūtė; jo gūsiai buvo tokie stiprūs, jog atrodė, tarsi kažkas stovėtų už nugaros ir tampytų už apsiausto skvernų. Tačiau kai Arija atsisuko, ten nieko nebuvo.
Dvasios, prisiminė ji. Aukštąją Širdį lanko vaiduokliai.
Kalvos viršūnėje jie uždegė didelį laužą ir Toras iš Myro, atsisėdęs priešais ir sukryžiavęs kojas, spoksojo į liepsnas taip, tarsi daugiau nieko pasaulyje nebūtų.
— Ką jis ten daro? — paklausė Arija Nedo.
— Kartais žiūrint į liepsnas jį aplanko regėjimas, — paaiškino ginklanešys. — Iš praeities. Iš ateities. Atsiskleidžia labai toli nuo čia vykstantys dalykai.
— Arija prisimerkusi įsistebeilijo į ugnį norėdama sužinoti, gal ir ji išvys tai, ką mato raudonasis žynys, bet jai tik ėmė ašaroti akys ir netrukus ji nusisuko. Gendris taip pat atidžiai stebėjo raudonąjį žynį.