— Tikrai gali ten įžvelgti ateitį? — staiga paklausė jis.
Toras atsidusęs nusisuko nuo laužo.
— Tik ne čia. Ne dabar. Bet, taip, būna dienų, kai Šviesos Valdovas siunčia man regėjimų.
Gendris vis dar abejojo.
— Mano šeimininkas sakydavo, kad esi girtuoklis ir sukčius, be to, visai prastas žynys.
— Negražiai pasakei, — nusijuokė Toras. — Teisingai, bet negražiai. Kas buvo tavo šeimininkas? Ar aš tave pažįstu, vaikine?
— Buvau mokinys meistro ginklininko Tobo Moto, dirbusio Plieno gatvėje. Pirkdavai iš jo kalavijus.
— Tikra tiesa. Jis lupo iš manęs dukart tiek, kiek jie buvo verti, o paskui dar bardavosi, kad juos uždegu. — Toras nusijuokė. — Tavo šeimininkas teisus. Nebuvau labai šventas žynys. Buvau jauniausias iš aštuonių vaikų, tad tėvas atidavė mane į Raudonąją šventyklą, tačiau pats šio gyvenimo kelio tikrai nebūčiau rinkęsis. Kalbėjau maldas ir užkeikimus, bet taip pat siaubdavau virtuvę, o kartais mano lovoje jie rasdavo merginų. Tikrų pasileidėlių, net nežinau, kaip jos ten įlįsdavo.
Ir vis dėlto žodžio kišenėje neieškojau. O žiūrėdamas į liepsnas kartais kai ką pamatydavau. Šiaip ar taip, per mane jiems buvo daugiau rūpesčių nei naudos, tad pagaliau išsiuntė mane į Karaliaus Uostą, kad skleisčiau Valdovo šviesą septynioms apkvaišusioms Vesteroso karalystėms. Karaliui Eiriui ugnis taip patiko, kad visi manė, jog atsivers į šį tikėjimą. Deja, jo ugnies burtininkai mokėjo geresnių triukų už mane.
Bet karalius Robertas mane mėgo. Kai per turnyrą pirmą kartą išjojau į bendras kautynes su liepsnojančiu kalaviju, Kevano Lanisterio žirgas atsistojo piestu ir išmetė jį iš balno, o jo malonybė vos nesprogo iš juoko. — Prisiminęs tai, raudonasis žynys šyptelėjo. — Ir vis dėlto su kalavijo ašmenimis taip elgtis negalima, dėl to tavo šeimininkas buvo teisus.
— Ugnis ryja. — Jiems už nugarų stovėjo lordas Berikas ir šiuos žodžius ištarė taip, kad Toras iš karto nutilo. — Ji ryja, ir, kai baigia, nieko nelieka. Nieko.
— Berikai. Mielas bičiuli. — Žynys palietė Žaibo lordui dilbį. — Ką tu kalbi?
— Nieko, ko nesu sakęs anksčiau. Šeši kartai, Torai? Šeši kartai per daug. — Staiga jis nusisuko.
Tą naktį vėjas kaukė nelyginant vilkas, o vakaruose stūgaudami jį mokė tikri vilkai. Nočas, Engvis ir Meritas iš Mėnulio miesto ėjo sargybą. Nedui, Gendriui ir daugumai kitų greitai užmigus, Arija pastebėjo už arklių šliaužiantį nedidelį blyškų šešėlį. Tai buvo moteris, bet ne aukštesnė kaip trijų pėdų, plonais žilais besiplaikstančiais plaukais, besiramsčiuojanti gumbuota lazda. Laužo šviesoje jos akys spindėjo raudonai kaip Jono vilko. Jis irgi buvo vaiduoklis. Arija prislinko arčiau ir atsiklaupusi ėmė žiūrėti.
Kai moteris nykštukė nekviesta prisėdo prie laužo, su lordu Beriku buvo Toras ir Lemas. Ji pašnairavo į juos nelyginant įkaitusios anglys žioruojančiomis akimis.
— Mane vėl savo apsilankymu pagerbė Žarija, Citrina ir jo šviesybė lordas Lavonas.
— Tai nelaimę pranašaujantis vardas. Prašiau, kad manęs taip nevadintum.
— Tikrai, prašei. Bet nuo tavęs sklindantis mirties kvapas dar toks šviežias, milorde… — Jos burnoje stirksojo vienas vienintelis dantis. — Duokite vyno arba eisiu sau. Mano kaulai seni. Kai pakyla vėjai, man maudžia sąnarius, o čia, aukštai, vėjai ūžauja nuolat.
— Duosiu sidabrinį elnią už tavo sapnus, miledi, — rimtai ir mandagiai tarė lordas Berikas. — Ir pridėsiu dar vieną, jei turėsi mums naujienų.
— Sidabrinio elnio negaliu nei suvalgyti, nei ant jo joti. Už sapnus noriu odmaišio vyno, o už naujienas — to mulkio geltonu apsiaustu bučinio. — Moterėlė sukikeno. — Taip, gilaus bučinio su įkištu liežuviu. Jau seniai seniai nesibučiavau. Jo burna bus citrinų skonio, o maniškė atsiduos kaulais. Aš per daug sena…
— Taigi, — nepatenkintas linktelėjo Lemas. — Per sena gerti vynui ir bučiuotis. Iš manęs gali sulaukti tik smūgio kalavijo geležtės plokštuma, sene.
— Man saujomis slenka plaukai ir jau tūkstantį metų niekas manęs nebučiavo. Sunku būti tokiai senai. Ką gi, tuomet pasiklausyčiau dainos. Už naujienas norėčiau Tomo Septynstygio dainos.
— Gerai, Tomas tau padainuos, — pažadėjo lordas Berikas. Ir pats padavė jai odmaišį vyno.
Nykštukė godžiai atsigėrė ir vyno čiurkšlė nutekėjo jai per smakrą. Nuleidusi odmaišį, raukšlėta atgalia ranka nusibraukė burną ir tarė:
— Rūgštus vynas už prastas naujienas — kas galėtų geriau derėti? Karalius mirė, ar tai jums pakankamai prasta žinia?
Arija pajuto gerklėje tuksint širdį.
— Po galais, kuris karalius, sene? — paklausė Lemas.
— Šlapiasis. Karalius krakenas, milordai. Sapnavau jį mirusį, jis mirė ir geležiniai moliuskai dabar kibo vieni kitiems į kiautus. Ak, dar mirė ir lordas Hosteris Tulis, bet tai jūs žinote, ar ne? Karalių menėje ožys sėdi vienas karščiuodamas, o jam ant galvos virsta didžiulis šuo. — Pakėlusi odmaišį ir jį spustelėjusi, senė vėl godžiai gurkštelėjo vyno.
Didžiulis šuo. Ar ji turi omenyje Skaliką? O gal jo brolį, Jojantį Kalną? Arija nebuvo tikra. Jie abu nešiojo tą patį ženklą — tris juodus skalikus geltoname fone. Pusė vyrų, kuriems ji meldė mirties, buvo sero Gregorio Kligeino žmonės: Poliveris, Dunsenas, Meilutis Rafas, Kutulis ir pats seras Gregoris. Gal lordas Berikas visus juos pakars?
— Sapnavau lietuje kaukiantį vilką, bet jo sielvarto niekas negirdėjo, — vėl prabilo senė. — Dar sapnavau tokį žvangesį, kad maniau, jog sprogs galva. Būgnų tratėjimą, ragų ir trimitų gaudesį, šauksmus, bet liūdniausias garsas buvo varpelių dzingsėjimas. Sapnavau puotoje dalyvaujančią mergelę su skaisčiai raudonomis gyvatėmis plaukuose, o nuo jų geluonies lašėjo nuodai. Vėliau dar kartą sapnavau tą mergelę, sniego pilyje žudančią laukinį milžiną. — Ji staiga pasuko galvą ir nusišypsojo tamsoje žvelgdama tiesiai į Ariją. — Nuo manęs nepasislėpsi, mergaite. Eikš arčiau.
Ariją nukrėtė šiurpas. Baimė kerta smarkiau už kalaviją, prisiminė ji. Atsistojusi ji atsargiai, ant pirštų galiukų, pasiruošusi bet kurią akimirką sprukti priėjo prie laužo.
Nykštukė atidžiai nužvelgė ją blausiu žvilgsniu.
— Matau tave, — sušnabždėjo, — matau tave, vilko vaike. Kruvinas vaike. Maniau, tai lordas trenkia mirtimi… — Arija sukūkčiojo, o jos mažas kūnelis ėmė virpėti. — Kokia tu žiauri, kad užlipai ant mano kalvos, kokia žiauri… Jau Samerhole skendau sielvarte, tad tavo sielvarto man nereikia. Lauk iš čia, juoda širdie! Lauk!
Senė kalbėjo taip baimingai, jog Arija žingtelėjo atatupsta ir pagalvojo, kad jai pasimaišė protas.
— Negąsdink vaiko, — sudraudė senę Toras. — Ji nėra bloga.
Lemas Geltonasis Apsiaustas pasičiupinėjo sulaužytą nosį.
— Po galais, nebūk toks tikras.
— Rytoj ji išvyks kartu su mumis, — patikino nykštukę lordas Berikas. — Grąžinsime ją į Riveraną motinai.
— Nieko nebus, — atšovė nykštukė. — Negrąžinsite. Dabar upėse karaliauja juoda žuvis. Jei norite rasti jos motiną, ieškokite Dvyniuose. Nes ten turi vykti vestuvės. — Ji vėl sukikeno. — Pažiūrėk į savo liepsnas, raudonas žyny, ir pamatysi. Tik ne dabar ir ne čia — čia neišvysi nieko. Ši vieta vis dar priklauso seniesiems dievams… jie tūno čia kaip ir aš, susitraukę ir silpni, bet nemirę. Be to, liepsnos jiems nepatinka. Nes ąžuolas prisimena gilę, gilė svajoja apie ąžuolą, o kelme gyvena jie abu. Ir visi prisimena Pirmuosius Žmones, atėjusius su ugnimi saujoje. — Keturiais dideliais gurkšniais ji baigė gerti vyną, švystelėjo odmaišį šalin ir nukreipė savo lazdos galą į lordą Beriką. — Dabar norėčiau gauti atlygį. Pasiklausysiu dainos, kurią man žadėjai.