Tad Lemas pažadino po kailiais miegojusį Tomą Septynstygį ir žiovaujantį atvedė prie laužo, nešiną medine arfa.
— Tą pačią dainą kaip anąkart? — paklausė dainius.
— O taip. Mano dainą apie Dženę. Argi yra dar ir kita?
Taigi jis uždainavo, o nykštukė užsimerkusi ėmė sūpuotis pirmyn atgal murmėdama žodžius ir ašarodama. Toras paėmė Ariją už rankos, stipriai suspaudė ir nuvedė šalin.
— Tegul ramiai klausosi dainos, — pasakė. — Tai visa, kas jai dar liko.
Nenorėjau padaryti jai nieko bloga, pagalvojo Arija.
— Ką ji turėjo omenyje minėdama Dvynius? Juk mano motina Riverane, tiesa?
— Buvo. — Raudonasis žynys pasikasė pasmakrę. — Ji kalbėjo apie vestuves. Pažiūrėsime. Kad ir kur būtų tavo motina, lordas Berikas ją ras.
Netrukus prakiuro dangus. Tvykstelėjo žaibas, per kalvas nusirito duslus dundesys ir ėmė pilti kaip iš kibiro. Nykštukė dingo taip staiga, kaip buvo atsiradusi, o bastūnai pasirinko šakų ir greitomis pasistatė šiokias tokias priedangas nuo lietaus.
Lijo visą naktį, o rytą Nedas, Lemas ir Malūnininkas Votas prabudo persišaldę. Votas išvėmė pusryčius, o jaunąjį Nedą pakaitomis tai pylė karštis, tai krėtė šaltis, jo oda buvo šalta ir drėgna. Nočas lordui Berikui pasakė, kad už pusdienio kelio raitomis į šiaurę esąs apleistas kaimas; girdi, ten jie rasiantys geresnę pastogę ir galėsią palaukti, kol bent jau apstos liję. Tad jie vėl sėdo į balnus ir paragino arklius leistis nuo didžiosios kalvos.
Lietus vis nesiliovė. Jie jojo miškais ir laukais, brido per patvinusius upokšnius, kurių pakilęs vanduo siekė arkliams papilves. Arija pasikėlė apsiausto gobtuvą ir susigūžė — permirkusi ir krečiama šalčio, bet tvirtai pasiryžusi nedrebėti. Netrukus Meritas ir Madžas ėmė kosėti kaip ir Votas, o vargšas Nedas sulig kiekviena mylia vis labiau kankinosi.
— Kai užsidedu šalmą, lietus barbena į plieną ir nuo to barbenimo man skauda galvą, — skundėsi jis. — Bet kai jį nusiimu, peršlapę plaukai limpa prie veido ir lenda į burną.
— Turi peilį, — paprotino jį Gendris. — Jei plaukai taip labai trukdo, nusiskusk galvą plikai.
Jis Nedo nemėgsta. Su Arija ginklanešys elgėsi maloniai; galbūt šiek tiek droviai, bet geraširdiškai. Ji visuomet girdėjo kalbant, kad dorniečiai — mažo ūgio ir tamsaus gymio, juodbruvi ir juodomis akimis, bet Nedo akys buvo didelės ir mėlynos, tokios tamsios, kad atrodė beveik violetinės. Jo plaukai buvo pilkšvai gelsvi, labiau pelenų, o ne medaus spalvos.
— Ar seniai esi lordo Beriko ginklanešys? — paklausė Arija, norėdama išblaškyti niūrias jo mintis.
— Jis priėmė mane tarnauti pažu, kai vedė mano tetą. — Nedas užsikosėjo. — Tada man buvo septyneri, o kai sulaukiau dešimties, pakėlė į ginklanešius. Vieną kartą lenktynėse laimėjau prizą.
— O aš taip ir neišmokau kautis ietimi, bet galėčiau įveikti tave dvikovoje kalavijais, — pasigyrė Arija. — Ar esi ką nors nužudęs?
Šis klausimas, rodos, jį pribloškė.
— Man dar tik dvylika…
O aš nužudžiau berniuką būdama aštuonerių, vos neleptelėjo Arija, bet paskui sumetė, kad to geriau nesakyti.
— Juk dalyvavai mūšiuose.
— Taip. — Iš to, kaip kalbėjo, neatrodė, kad Nedas labai tuo didžiuotųsi. — Buvau prie Mimų brastos. Kai lordas Berikas įkrito į upę, išvilkau jį ant kranto, kad nenuskęstų, ir stovėjau prie jo su kalaviju rankoje. Bet kovoti neteko. Jo krūtinėje stirksojo nulūžusi ietis, tad mūsų niekas nepuolė. Kai mūsų pajėgos persigrupavo, Žaliasis Gergenas padėjo užkelti jo šviesybę ant žirgo.
Arija prisiminė arklininką Karaliaus Uoste. Paskui dar buvo tas sargybinis, kuriam ji perrėžė gerklę Harenhole, ir sero Eimorio vyrai bokšte prie ežero. Ji nežinojo, ar skaičiuoti Vyzę ir Čizviką, taip pat tuos, kurie mirė užvalgę kiaunės sriubos… Ir staiga Arija labai nuliūdo.
— Mano tėvas irgi buvo vardu Nedas, — pasakė ji.
— Žinau. Mačiau jį karaliaus Rankos turnyre. Norėjau užlipti ir su juo šnektelėti, bet nesumojau, ką pasakyti. — Vilkėdamas šviesiai rausvą, visą permirkusį apsiaustą, Nedas sudrebėjo. — Ar ir tu buvai tame turnyre? Mačiau ten tavo seserį. Seras Loras Tairelis padovanojo jai rožę.
— Ji man sakė. — Visa tai, rodės, vyko taip seniai. — Jos draugė, Džeinė Pul, įsimylėjo lordą Beriką.
— Jis pasižadėjęs mano tetai. — Nedas, rodos, pasijuto nepatogiai. — Tačiau tai buvo prieš tai. Prieš tai, kai jis…
…mirė? — Kai Nedas nutilo nebaigęs sakinio ir įsiviešpatavo slogi tyla, pagalvojo ji. Žirgams traukiant kanopas iš purvo tižės buvo girdėti žlegsėjimas.
— Miledi… — pagaliau vėl prabilo Nedas. — Tu turi prasčioką brolį… Joną Snou…
— Jis dabar su Nakties sargybos broliais, prie Sienos. — Gal, užuot vykus į Riveraną, man reikėtų joti prie Sienos. Jonui nerūpėtų, ar ką nors nužudžiau ir ar stropiai šukavausi plaukus… — Jonas panašus į mane, nors jis ir pavainikis. Jis taršydavo man plaukus ir vadindavo mane „sesute“. — Arija labiausiai Jono ir pasiilgdavo. Vien ištarusi jo vardą ji nuliūdo. — Iš kur pažįsti Joną?
— Jis mano pieno brolis.
— Brolis? — Arija nieko nesuprato. — Bet juk tu kilęs iš Dorno. Kaip judu su Jonu galite būti vieno kraujo?
— Mudu — pieno broliai. Ne kraujo. Kai gimiau, mano ledi motina neturėjo pieno, tad mane žindyti teko Vylai.
Arija visai susipainiojo.
— Kas ta Vyla?
— Jono Snou motina. Ar jis tau nesakė? Ji tarnavo pas mus daugybę metų. Dar prieš man gimstant.
— Jonas savo motinos nepažinojo. Net jos vardo nežinojo. — Arija nepatikliai žvilgtelėjo į Nedą. — O tu ją pažįsti? Tikrai? — Gal jis iš manęs šaiposi? — Jei meluoji, išmalsiu tau snukį.
— Vyla buvo mano žindyvė, — ramiai pakartojo jis. — Prisiekiu savo giminės garbe.
— Tu priklausai kilmingai giminei? — Tai buvo kvailas klausimas; juk Nedas tarnavo ginklanešiu, tad, žinoma, buvo kilmingas. — Kas tu esi?
— Miledi… — Nedas, rodos, sumišo. — Aš — Edrikas Deinas… Žvaigždėkryčio lordas.
Jiems už nugarų nepatenkintas suniurnėjo Gendris.
— Lordai ir ledi, — neslėpdamas paniekos tarė jis.
Jodama pro obelį, Arija nuskynė sudžiūvusį laukinį obuolį, metė jį į Gendrį ir pataikė į jo kietą jaučio kaktą.
— Ai! — šūktelėjo jis. — Skauda. — Tada apsičiupinėjo kaktą virš antakio. — Argi ledi svaido į žmones laukinius obuolius?
— Tik į blogus, — staiga ėmusi atgailauti atsakė Arija. Tada vėl kreipėsi į Nedą: — Atsiprašau, nežinojau, kas esi. Milorde…
— Tai mano kaltė, miledi. — Jis buvo labai mandagus.
Jonas turi motiną. Jos vardas — Vyla. Arija pasistengė gerai tą vardą įsiminti, kad galėtų pasakyti Jonui, kai jį pamatys. Paskui susimąstė, ar jis tebevadins ją „sesute“? Aš jau ne tokia maža. Jis turėtų vadinti mane kaip nors kitaip. Galbūt grįžusi į Riveraną ji turėtų parašyti Jonui laišką ir papasakoti, ką sakė Nedas Deinas.