— Buvo ir Arturas Deinas, — prisiminė ji. — Vyras, kurį jie vadino Ryto Kalaviju.
— Mano tėvas buvo vyresnysis sero Arturo brolis. Ledi Ašara buvo mano teta. Bet aš jos nepažinojau. Dar prieš man gimstant ji, užlipusi į Pilkąjį Akmens Kardą, nušoko į jūrą.
— Kodėl ji taip padarė? — suglumusi paklausė Arija.
Nedas vėl pasijuto nepatogiai. Galbūt baiminosi, kad Arija ko nors nesviestų ir į jį.
— Ar tavo lordas tėvas niekada apie ją neužsimindavo? — išsisuko nuo atsakymo jis. — Apie ledi Ašarą Dein iš Žvaigždėkryčio?
— Ne. Ar jis ją pažinojo?
— Dar prieš Robertui tampant karaliumi. Netikro rudens metais su tavo tėvu ir jo broliais ledi Ašara susipažino Harenhole.
— Šit kaip… — Arija nežinojo, ką daugiau pasakyti. — Bet kodėl ji šoko į jūrą?
— Dėl nelaimingos meilės.
Sansa būtų atsidususi ir dėl tikros meilės nubraukusi ašarą, o Arijai tik dingtelėjo, jog tai kvaila. Tačiau pasakyti to Nedui negalėjo, juk, šiaip ar taip, jiedu šnekėjo apie jo tetą.
— Kas nors ją įskaudino?
Jis dvejojo.
— Tikriausiai man nederėtų…
Pasakyk!
Nedas sumišęs į ją žvilgtelėjo.
— Mano teta Elyrija sako, kad Harenhole ledi Ašara ir tavo tėvas vienas kitą įsimylėjo…
— Netiesa. Jis mylėjo mano ledi motiną.
— Neabejoju, kad mylėjo, miledi, bet…
— Ji buvo vienintelė, kurią jis mylėjo.
— Vadinasi, tą pavainikį jis rado kopūstų lysvėje, — įsiterpė paskui juodu jojęs Gendris.
Arija pasigailėjo, kad neturi dar vieno laukinio obuolio sviesti jam į veidą.
— Mano tėvas buvo garbingas, — įniršusi pareiškė ji. — Be to, su tavimi niekas dabar nesikalba. Kodėl negrįžti į Akmeninę Septą ir neskambini varpais su ta kvaila mergše?
Gendris apsimetė šių žodžių neišgirdęs.
— Tavo tėvas bent jau augino savo pavainikį, ne taip, kaip maniškis. Aš net nežinau savo tėvo vardo. Galiu lažintis, kad jis — koks nors susmirdęs girtuoklis, kaip ir kiti, kuriuos motina iš aludės tempdavosi namo. Kaskart, supykusi ant manęs, ji sakydavo: „Jei čia būtų tavo tėvas, prikultų tave iki kraujo.“ Tai viskas, ką apie jį žinau. — Gendris nusispjovė. — Na, jei dabar jis čia būtų, gal aš jį primuščiau. Bet jis, kaip suprantu, miręs, tavo tėvas irgi miręs, tad koks skirtumas, kas su kuo gulėjo?
Bet Arijai nebuvo tas pats, nors ir nebūtų galėjusi paaiškinti kodėl. Nedas mėgino atsiprašyti už tai, kad ją nuliūdino, tačiau ji nieko nenorėjo girdėti. Tik bakstelėjusi kulnais paragino arklį ir paliko abu vaikinus. Engvis Šaulys jojo už kelių jardų priekyje. Pasivijusi jį, Arija paklausė:
— Juk dorniečiai meluoja, ar ne?
— Taip, jie garsėja kaip melagiai. — Lankininkas plačiai nusišypsojo. — Žinoma, tą patį jie sako apie mus, bastūnus, tad spręsk pati. O kas atsitiko? Nedas geras vaikinas…
— Jis — paikšis ir melagis.
Arija išsuko iš keliuko, peršoko papuvusį medžio kamieną ir, taškydama vandenį, perbrido upokšnį, nekreipdama dėmesio į jai už nugaros sklindančius bastūnų šauksmus. Jie tik nori prigrūsti man į ausis dar daugiau melo. Ji pagalvojo, ar nevertėtų pamėginti dabar nuo jų pabėgti, bet jų buvo per daug ir jie visi gerai pažinojo apylinkes. Kokia nauda iš bėgimo, jei tave vėl sučiumpa?
Galų gale ją pasivijo Harvinas.
— Kur trauki, miledi? Neturėtum sprukti. Šiuose miškuose yra ir vilkų, ir dar didesnių pavojų.
— Aš nieko nebijau, — atsakė ji. — Tas vaikinas, vardu Nedas, sakė…
— Taip, jis man viską papasakojo. Ledi Ašara Dein. Tai labai sena istorija. Kartą, būdamas ne vyresnis nei tu dabar, girdėjau ją pasakojant Vinterfele. — Jis tvirtai sučiupo jos arklį už apynasrio ir jį apsuko. — Abejoju, ar tame pasakojime yra tiesos. Bet net jei yra, kas iš to? Kai Nedas sutiko tą dornietę ledi, jo brolis Brandonas tebebuvo gyvas ir susižadėjęs su ledi Ketlina, tad tavo tėvo garbė nė kiek nesuteršta. Niekas taip neužkaitina kraujo, kaip riterių turnyras, tad galbūt naktį kokioje nors palapinėje buvo šnipštelėti keli žodžiai, kas dabar gali žinoti? Gal buvo keli žodžiai, gal bučiniai, gal ir kas nors daugiau, kas čia tokio? Atėjo pavasaris, bent jau jiems taip atrodė, ir nė vienas iš jų nebuvo įsipareigojęs.
— Bet ji nusižudė, — suglumusi tarė Arija. — Nedas sako, kad ji nuo bokšto nušoko į jūrą.
— Taip ir buvo, — pripažino Harvinas, vesdamas jos arklį atgal, — bet galiu lažintis, kad ji taip pasielgė iš sielvarto. Ji neteko brolio, Ryto Kalavijo. — Jis papurtė galvą. — Nesiknaisiok po praeitį, miledi. Jie visi mirę. Nesiknaisiok… Ir prašau, kai atkeliausime į Riveraną, nieko nesakyk savo motinai.
Kaip Nočas ir žadėjo, netrukus bastūnai pasiekė kaimą. Jie prisiglaudė iš pilkų akmenų sumūrytose arklidėse. Joms buvo likę tik pusė stogo, tačiau vis tiek puse stogo daugiau nei ant visų kitų kaimo pastatų. Tai ne kaimas, tai tik juodi akmenys ir seni kaulai.
— Ar čia gyvenusius žmones išžudė Lanisteriai? — paklausė Arija, padėjusi Engviui šluostyti arklius.
— Ne. — Jis mostelėjo. — Žiūrėk, kokie apsamanoję akmenys. Jau seniai niekas jų nejudino. O ten per sieną peraugęs medis, matai? Šis kaimas sudegintas labai seniai.
— O kas tai padarė? — susidomėjo Gendris.
— Hosteris Tulis. — Nočas buvo liesas, pakumpęs, žilas vyras, gimęs šiose apylinkėse. — Šis kaimas priklausė lordui Gudbrukui. Kai Riveranas pasiskelbė palaikysiąs Robertą, Gudbrukas liko ištikimas karaliui, tad lordas Tulis užpuolė jį su ugnimi ir kalaviju. Po mūšio prie Trišakio Gudbruko sūnus susitaikė su Robertu ir lordu Hosteriu, bet mirusiems tai nieko nepadėjo.
Įsiviešpatavo tyla. Pašnairavęs į Ariją, Gendris nusisuko šepečiu valyti žirgo. Lauke vis lijo.
— Sakyčiau, mums ne pro šalį būtų laužas, — pareiškė Toras. — Naktis tamsi ir kupina siaubų. Be to, ir šlapia, ar ne? Pernelyg šlapia.
Laimingasis Džekas, atsinešęs iš malkinės, prikapojo sausų malkų, o Nočas ir Meritas parinko šiaudų prakurams. Ugnį įžiebė Toras, o Lemas savo dideliu geltonu apsiaustu vėdavo ją tol, kol liepsnos ėmė ūžti ir plaikstytis. Netrukus arklidėse pasidarė net per karšta. Toras sėdėjo priešais laužą sukryžiavęs kojas, žvilgsniu ryte rydamas liepsnas, kaip jau buvo daręs Aukštosios Širdies viršūnėje. Arija atidžiai jį stebėjo, vieną kartą žynio lūpos krustelėjo ir jai pasirodė, kad išgirdo jį murmant: „Riveranas.“ Lemas kosčiodamas žingsniavo pirmyn atgal, paskui jį šliaužiojo ilgas šešėlis, o Tomas Septynstygis nusiavė batus ir pasitrynė pėdas.
— Turėčiau būti visai kvailas, jei grįžčiau į Riveraną, — pasiskundė dainius. — Tuliai niekada nepradžiugino senojo Tomo. Lisa pasiuntė mane aukštuoju keliu į šiaurę ir ten Mėnulio kalnų vyrai atėmė iš manęs auksą, arklį ir net visus drabužius. Slėnyje kai kurie riteriai ir dabar pasakoja, kaip atėjau prie Kruvinųjų vartų visiškai nuogas, tik arfa prisidengęs gėdą. Jie privertė mane padainuoti „Nuogą vaikiną“ ir „Karalių, netekusį drąsos“, ir tik tada atidarė vartus. Vienintelė paguoda buvo tai, kad trys jų mirė iš juoko. Nuo to laiko nebuvau Lizde ir nedainuosiu „Karaliaus, netekusio drąsos“ net už visą Kasterlių Uolos auksą…
— Lanisteriai, — tarė Toras. — Akinanti raudona ir aukso spalva.