Jis atsistojo ir nuėjo pas lordą Beriką. Lemas ir Tomas negaišdami prisidėjo prie jų. Arija negirdėjo, apie ką jie kalbėjosi, bet dainius vis žvilgčiojo į ją, o Lemas kartą taip supyko, kad kumščiu trenkė į sieną. Ir tada lordas Berikas pamojo jai prieiti. Arija to labai nenorėjo, bet Harvinas priglaudė delną jai prie užpakalio ir stumtelėjo. Žengusi du žingsnius ji, apimta baimės, stabtelėjo.
— Milorde…
Arija laukė, ką pasakys lordas Berikas.
— Pasakyk jai, — liepė Žaibo lordas Torui.
Raudonasis žynys priėjo prie jos ir pritūpė.
— Miledi, — tarė jis, — Valdovas leido man pažvelgti į Riveraną. Atrodė lyg sala ugnies jūroje. Šokančios liepsnos buvo panašios į liūtus ilgais tamsiai raudonais nagais. Ir kaip ūžė! Jūra Lanisterių, miledi. Riveranas netrukus bus užpultas.
Arija pasijuto taip, lyg kas būtų smogęs jai į pilvą. Ne!
— Mieloji, — pridūrė Toras, — liepsnos nemeluoja. Kadangi esu aklas kvailys, kartais neteisingai jas suprantu. Bet, manau, tik ne šį kartą. Netrukus Lanisteriai apsiaus Riveraną.
— Robas juos sumuš. — Arija nuvėrė juos užsispyrimo kupinu žvilgsniu. — Sumuš, kaip jau anksčiau yra sumušęs.
— Tavo brolio ten gali nebūti, — pasakė Toras, — motinos irgi. Nemačiau jų liepsnose. Tos vestuvės, apie kurias kalbėjo senė, vestuvės Dvyniuose… ji savaip viską sužino. Kai miega, burtmedžiai daug ką pakužda jai į ausį. Jei senė sako, kad tavo motina iškeliavo į Dvynius…
Arija atsisuko į Tomą ir Lemą.
— Jei nebūtumėte manęs sučiupę, jau būčiau ten. Jau būčiau namie.
Lordas Berikas į jos pykčio protrūkį nekreipė dėmesio.
— Miledi, — vangiai, bet mandagiai tarė jis, — ar pamačiusi pažintum savo senelio brolį? Serą Brindeną Tulį, vadinamą Juodąja Žuvimi? Ar jis tave irgi pažintų?
Arija liūdnai papurtė galvą. Ji buvo girdėjusi motiną kalbant apie serą Brindeną Juodąją Žuvį, bet net jei ir matė jį, turbūt dar buvo per maža, kad prisimintų.
— Maža vilties, kad Juodoji Žuvis paklos apvalią sumą už mergaitę, kurios nepažįsta, — įsiterpė Tomas. — Tuliai — nemaloni ir įtari giminė. Juodoji Žuvis pamanys, kad norime parduoti netikrą prekę.
— Įtikinsime jį, — nenusileido Lemas Geltonasis Apsiaustas. — Ji įtikins. Arba Harvinas. Riveranas arčiausiai nuo čia. Siūlau nugabenti ją ten, pasiimti auksą ir išmesti tą mergiotę iš galvos.
— O jei pilyje mus sučiups liūtai? — paprieštaravo Tomas. — Labiausiai jiems patiktų pakabinti jo šviesybę lordą narve, Kasterlių Uolos viršūnėje.
— Neketinu būti sučiuptas, — pasakė lordas Berikas. Paskutinis žodis liko nepasakytas ir tarsi pakibo ore. Gyvas. Visi jį išgirdo, net Arija, nors lordas jo neištarė. — Ir vis dėlto neturėtume aklai ten lįsti. Noriu žinoti, kur yra kariuomenės — ir vilkų, ir liūtų. Kai ką žinos Šarna, o lordo Venso meisteris galės pasakyti daugiau. Netoliese yra Akornholas. Ledi Smolvud laikinai mus priglaus, o tada išsiųsime žvalgus, kad sužinotų…
Jo žodžiai užgulė ausis nelyginant būgnų tratėjimas, ir staiga Arija pajuto negalinti to ištverti. Ji norėjo į Riveraną, ne į Akornholą; norėjo pas motiną ir brolį Robą, o ne pas ledi Smolvud ar kažkokį niekada nematytą dėdę. Apsisukusi ji puolė prie durų, o kai Harvinas pamėgino ją sugriebti, ji išsisuko iš jo gniaužtų mitriai kaip gyvatė.
Lauke tebelijo, vakaruose, tolumoje, tvykstelėjo žaibas. Arija bėgo kiek įkabindama. Nežinojo, kur lekia, tik troško būti viena, kuo toliau nuo visų balsų, nuo tuščių žodžių ir netesėtų pažadų. Aš tik norėjau grįžti į Riveraną. Ji pati buvo kalta, kad sprukdama iš Harenholo pasiėmė Gendrį ir Pyragėlį. Vienai jai būtų buvę geriau. Jei būtų buvusi viena, bastūnai tikrai nebūtų jos sugavę ir dabar ji jau leistų laiką su Robu ir motina. Jie niekada nebuvo mano gauja. Jei būtų buvę, nebūtų manęs palikę. Arija perbrido purvino vandens klaną. Kažkas, tikriausiai Harvinas, šaukė ją vardu, bet tą šauksmą užgožė kalvomis nusiritęs griaustinis ir po akimirkos sušvitęs žaibas. Žaibo lordas, supykusi pagalvojo ji. Gal jis ir nemiršta, užtat meluoja.
Kažkur jai iš kairės sužvingo arklys. Arija nespėjo nueiti daugiau kaip penkiasdešimt jardų nuo arklidžių, o jau buvo permirkusi iki siūlo galo. Ji nėrė už vieno iš apgriuvusių trobelių kampo tikėdamasi, kad apsamanojusios sienos apsaugos ją nuo lietaus, ir staiga tiesiog atsitrenkė į vieną iš sargybinių. Šarvine pirštine apmauta ranka šis stipriai suspaudė jai riešą.
— Skauda, — mėgindama išsivaduoti pasakė ji. — Paleisk, aš ir taip norėjau grįžti, aš…
— Grįžti? — Sandoro Kligeino juokas gergždė kaip per akmenį traukiama geležis. — Tu negrįši, vilkų mergaite. Dabar esi mano.
Jis viena ranka pakėlė ją nuo žemės ir besispardančią nutempė prie laukiančio arklio. Abu juos pliekė šaltas lietus, nuplovęs ir Arijos riksmus. Ji prisiminė tik Kligeino jai užduotą klausimą: „Ar žinai, ką šunys daro vilkams?“
Džeimis
Nors karščiavimas atkakliai laikėsi, bigė gijo gerai ir Kiburnas sakė, kad rankai pavojus negresia. Džeimis nekantravo išvykti, norėjo kuo greičiau pamiršti ir Harenholą, ir Kruvinuosius Juokdarius, ir Brienę iš Tarto. Raudonojoje pilyje jo laukė tikra moteris.
— Siunčiu ir Kiburną, kad rūpintųsi tavimi pakeliui į Karaliaus Uostą, — tą rytą, kai jie išjojo, pasakė Ruzas Boltonas. — Jis puoselėja tuščią viltį, kad tavo tėvas iš dėkingumo privers Citadelę grąžinti jam grandinę.
— Visi mes turime tuščių vilčių. Jei jis ataugins man ranką, tėvas pasirūpins, kad jis taptų didžiuoju meisteriu.
Džeimio palydai vadovavo Voltonas Geležinė Koja — stačiokiškas, šiurkštus ir žiaurus vyras, širdyje tikras kareivis. Su tokiais vyrais Džeimis tarnavo visą gyvenimą. Tokie vyrai kaip Voltonas žudydavo savo lordų įsakyti, po mūšio, kai užkaisdavo kraujas, prievartaudavo, plėšdavo, kai tik pasitaikydavo proga, bet kai karas baigdavosi, grįždavo namo, iškeisdavo savo ietis į kauptukus, vesdavo savo kaimynų dukteris ir prasigyvendavo būrį krykštaujančių vaikų. Tokie vyrai paklusdavo nieko neklausinėdami, bet iš prigimties jie nebūdavo pikti ir žiaurūs kaip Smarkieji Vyrukai.
Abu būriai paliko Harenholą labai panašų rytą: dangus buvo šaltas, pilkas ir žadėjo lietų. Seras Einis Frėjus iškeliavo prieš tris dienas ir traukė į šiaurės rytus, link Karališkojo kelio. Boltonas ketino sekti jam iš paskos.
— Trišakis ištvinęs, — pasakė jis Džeimiui. — Sunku bus persikelti net per Rubinų brastą. Perduosi nuoširdžiausius mano linkėjimus savo tėvui?
— Jei tu perduosi manuosius Robui Starkui.
— Būtinai.
Keli Smarkieji Vyrukai susibūrė kieme jų išlydėti. Džeimis ristele prie jų prijojo.
— Zolai. Koks tu malonus, kad atėjai su manimi atsisveikinti. Pigai, Timeonai… Pasiilgsite manęs? Nepapasakosi man paskutinio juokelio, Šegveli? Kad linksmiau būtų keliauti. Rordžai, atėjai išbučiuoti manęs atsisveikinimui?
— Dink iš čia, luošy, — atšovė Rordžas.
— Jei taip prašai… Bet gali būti ramus, aš grįšiu. Lanisteriai skolingi nelieka.
Džeimis apsuko žirgą ir vėl prisidėjo prie Voltono Geležinės Kojos ir dviejų šimtinių jo karių.
Lordas Boltonas nekreipė dėmesio į trūkstamą ranką ir pasirūpino, kad Džeimis būtų apsitaisęs kaip riteris, tačiau vyrui be dešinės plaštakos toks kario apdaras atrodė tarsi pasityčiojimas. Džeimis jojo prie diržo pasikabinęs kalaviją ir durklą, prie balno — skydą ir šalmą, o po tamsiai rudu apsiaustu vilkėjo šarvinius marškinius. Tačiau jis nebuvo toks kvailas, kad ant savo drabužių ar šarvų rodytų Lanisterių liūtą arba vilktųsi paprastus baltus drabužius, nors kaip prisiekęs karaliaus sargybos brolis tokią teisę turėjo. Ginklinėje jis rado seną, apdaužytą ir suskilinėjusį skydą apsilaupiusiais dažais, ant kurio vis dėlto dar buvo matyti Lotsonų giminės ženklas — didžiulis juodas šikšnosparnis sidabro ir aukso spalvos fone. Prieš Ventus Harenholas priklausė Lotsonams, — kadaise galingai giminei, bet paskutiniai jų palikuonys išmirė prieš kelis šimtmečius, tad niekas ir neprieštaravo, kad Džeimis pasiimtų jų ginklus ir šarvus. Jis turėjo būti niekieno pusbrolis, niekieno priešas, niekam neprisiekęs kalavijas… trumpai tariant, visiškas niekas.