Jie išjojo pro mažesniuosius, rytinius Harenholo vartus ir su Ruzu Boltonu bei jo kariuomene atsisveikino tik sukorę šešias mylias, kai atėjo laikas sukti į pietus ir joti palei ežerą besidriekiančiu keliu. Voltonas norėjo kuo ilgiau vengti Karališkojo kelio ir mieliau rinkosi ūkininkų keliukus ir miško trakus Dievų Akies apylinkėse.
— Karališkuoju keliu galėtume joti sparčiau. — Džeimis nekantravo kuo greičiau grįžti pas Sersėją. Jei būrys būtų pasiskubinęs, gal jis būtų net spėjęs į Džofrio vestuvių pokylį.
— Nenoriu nemalonumų, — tarė Geležinė Koja. — Dievai žino, su kuo galime susidurti Karališkajame kelyje.
— Su niekuo, ko tau reikėtų bijoti, ar ne? Turi du šimtus vyrų.
— Turiu. Bet kiti gali turėti daugiau. Milordas įsakė grąžinti tave sveiką ir gyvą tavo lordui tėvui. Tai ir ketinu padaryti.
Šiuo keliu aš jau jojau, prisiminė Džeimis jiems įveikus kelias mylias ir traukiant pro apleistą malūną ant ežero kranto. Ten, kur kadaise jam droviai šypsojosi malūnininko duktė, dabar žėlė piktžolės, o malūnininkas šūktelėjo:
— Į turnyrą reikia joti priešinga kryptimi, sere.
Lyg nežinočiau…
Iš Džeimio įšventinimo ceremonijos karalius Eiris padarė didžiulį įvykį. Priesaikos žodžius jis ištarė priešais karaliaus palapinę, klūpodamas ant žalios žolės, vilkėdamas baltus šarvus, žiūrint pusei karalystės. Kai seras Džeroldas Haitaueris padėjo jam atsistoti ir apsiautė pečius baltu apsiaustu, kilo tokia džiaugsmingų šūksnių banga, kad Džeimis ir dabar ją prisiminė, nors jau praėjo daug metų. Bet dar tą patį vakarą Eirio nuotaika subjuro ir jis pareiškė, girdi, čia, Harenhole, septynių karaliaus sargybos brolių jam nereikia. Džeimiui buvo įsakyta grįžti į Karaliaus Uostą saugoti karalienės ir ten likusio mažojo princo Viseirio. Net kai Baltasis Bulius pasisiūlė šią pareigą atlikti pats, kad Džeimis galėtų dalyvauti lordo Vento riterių turnyre, Eiris nesutiko.
„Čia jis šlovės nepelnys, — pareiškė karalius. — Dabar jis mano, ne Taivino. Tarnaus ten, kur man atrodys reikalinga. Aš karalius. Aš valdau, ir jis man paklus.“
Tada Džeimis viską suprato. Baltą apsiaustą jis apsivilko ne dėl savo gebėjimo valdyti kalaviją ir ietį, ne dėl savo narsos, kurią parodė kaudamasis su Karaliaus miško brolija. Eiris pasirinko jį norėdamas supykdyti jo tėvą, atimti iš lordo Taivino įpėdinį.
Net dabar, praėjus tiek metų, ši mintis nebuvo maloni. Ir tą dieną, kai jis, apsisiautęs naują baltą apsiaustą, jojo saugoti tuščios pilies, jam buvo sunku su tuo apsiprasti. Jei būtų galėjęs, būtų tą pačią akimirką nusiplėšęs apsiaustą ir numetęs, bet buvo jau per vėlu. Pusės karalystės žmonių akivaizdoje jis ištarė priesaikos žodžius, o karaliaus sargyboje buvo tarnaujama visą gyvenimą.
Prie jo prijojo Kiburnas.
— Ar rankos neskauda?
— Ne, tik skaudu, kad jos neturiu.
Sunkiausia būdavo rytais. Džeimis sapnuodavo, kad yra sveikas, ir kiekvieną dieną auštant gulėdavo dar mieguistas ir jausdavo, kaip judina pirštus. Tai buvo tik blogas sapnas, šnipšteldavo gilioji jo asmenybės dalis, net dabar atsisakanti patikėti tuo, kas nutiko, tik blogas sapnas. Bet paskui jis atsimerkdavo.
— Kaip suprantu, šiąnakt sulaukei viešnios, — tarė Kiburnas. — Tikiuosi, su ja pasilinksminai.
Džeimis šaltai dėbtelėjo į meisterį.
— Mergina taip ir nepasakė, kas ją atsiuntė.
Meisteris kukliai šyptelėjo.
— Tu jau beveik nekarščiuoji, tad pamaniau, kad bus ne pro šalį truputį pasimankštinti. Pija gana patyrusi, ar tau taip neatrodo? Ir tokia… geisminga.
Tikrai, tokia ji ir buvo. Mergina taip mitriai įsmuko pro palapinės atvartus ir išsirengė, kad Džeimiui pasirodė, jog vis dar sapnuoja.
Jis susijaudino tik tuomet, kai ji palindo po jo antklodėmis ir uždėjo sveikąją jo ranką sau ant krūties. Ji tokia graži ir meilutė…
— Kai atvykai į lordo Vento riterių turnyrą ir karalius apvilko tau baltą apsiaustą, buvau dar mergaičiukė, — prisipažino ji. — Baltais drabužiais atrodei toks gražus ir visi kalbėjo, koks tu narsus riteris. Kartais, būdama su kokiu nors vyru, užsimerkiu ir įsivaizduoju, kad ant manęs guli tu su savo glotnia oda ir aukso spalvos garbanomis. Bet, tiesą sakant, niekada nemaniau, kad kada nors su tavimi mylėsiuos.
Po tokių žodžių nebuvo lengva ją išsiųsti, bet Džeimis vis tiek tai padarė. Jau turiu moterį, tarė jis sau.
— Ar kiekvienam, kuriam dedi dėles, atsiunti ir merginų? — paklausė jis Kiburno.
— Dažniausiai lordas Vargas siunčia jas pas mane. Jis nori, kad jas patikrinčiau prieš… Ne, pakaks pasakyti, jog kartą jis neapgalvotai pasimylėjo ir daugiau to daryti nenori. Bet nebijok, Pija gana sveika. Kaip ir tavo mergelė iš Tarto.
Džeimis griežtai į jį žvilgtelėjo.
— Brienė?
— Taip. Tikrai stipri mergina. Ir dar nekalta. Bent jau vakar vakare tokia buvo, — šyptelėjo Kiburnas.
— Jis atsiuntė ją tau patikrinti?
— Žinoma. Jis… kaip čia pasakius… labai išrankus.
— Ar tai kaip nors susiję su išpirka? — pasiteiravo Džeimis. — Ar jos tėvas reikalauja įrodymo, kad ji tebėra nekalta?
— Tai tu nieko negirdėjai? — Kiburnas gūžtelėjo. — Sulaukėme lordo Selvino varno. Atsako į mano paleistąjį. Vakarė Žvaigždė siūlo tris šimtus drakonų už tai, kad saugiai grąžintume jam dukterį. Sakiau lordui Vargui, kad safyrų Tarte nėra, bet jis apie tai nė girdėti nenorėjo. Jis įsitikinęs, kad Vakarė Žvaigždė ketina jį apmulkinti.
— Trys šimtai drakonų — sąžininga suma riteriui išpirkti. Ožys turėtų paimti tai, kas jam siūloma.
— Tas ožys — Harenholo lordas, o Harenholo lordas derėtis nelinkęs.
Šios naujienos Džeimį suerzino, nors jis raminosi, jog to ir reikėjo tikėtis. Melas laikinai tave apsaugojo, moterie. Gali būti man dėkinga ir už tai.
— Jei jos mergystės plėvė tokia pat tvirta kaip visas kūnas, mėgindamas ją pradurti ožys nusilauš kotą, — pašaipiai pasakė Džeimis.
Jis sumetė, kad kelis išprievartavimus Brienė nesunkiai ištvers, bet jei ims per stipriai priešintis, Vargas Houtas gali nukapoti jai plaštakas ir pėdas. Net jei taip ir nutiktų, kodėl turiu dėl to sukti galvą? Jei nebūtų kvailai užsispyrusi ir leidusi man pasiimti pusbrolio kalaviją, tebeturėčiau ranką. Pirmu kirčiu jis pats vos nenukirto jai kojos, bet po to sulaukė iš jos atkaklesnio puolimo, nei tikėjosi. Gali būti, kad Houtas nežino, kokia ji nežmoniškai stipri. Geriau tegul būna atsargus, nes Brienė nusuks jam tą liesą sprandą ir tai nebus labai gražu.