Kiburno draugija ėmė Džeimį varginti. Jis nurisnojo į kolonos priekį. Priešakyje, aplenkęs Geležinę Koją, jojo neaukštas apvalainas šiaurietis, vardu Neidžas, iškėlęs taikos vėliavą visų vaivorykštės spalvų juostomis, su septyniomis plazdančiomis uodegėlėmis ir septynkampe žvaigžde ant koto smaigalio.
— Ar jums, šiauriečiams, nevertėtų turėti kitokią taikos vėliavą? — paklausė jis Voltono. — Ką jums reiškia Septynetas?
— Pietiečių dievus, — atsakė vyras, — bet, kad sveiką ir gyvą parvestume tave tėvui, mums reikia taikos su pietiečiais.
Tėvui… — Džeimis ėmė svarstyti, ar lordas Taivinas gavo ožio reikalavimą mokėti išpirką ir apipuvusią jo plaštaką. Ko vertas riteris be rankos, kuria laikomas kalavijas? Pusės Kasterlių Uolos aukso? Trijų šimtų drakonų? O gal nieko? Jo tėvas niekada nebuvo pernelyg jautrus ir nesileido veikiamas jausmų. Kartą Taivino Lanisterio tėvas, lordas Titas, įmetė į kalėjimo požemį neklusnų vėliavininką, lordą Tarbeką. Piktoji ledi Tarbek atsakė jam į nelaisvę paimdama tris Lanisterius, įskaitant jaunąjį Stafordą, kurio sesuo buvo susižadėjusi su pusbroliu Taivinu. „Grąžink mano lordą ir meilę, o jei ne, šie trys atsakys už visas skriaudas, kurias jam padarysi“, — parašė ji ir išsiuntė laišką į Kasterlių Uolą. Jaunasis Taivinas pasiūlė tėvui su šia sąlyga sutikti ir grąžinti žmonai lordą Tarbeką, padalytą į tris gabalus. Tačiau lordas Titas buvo švelnesnės prigimties liūtas, tad ledi Tarbek savo užsispyrėliui lordui iškovojo dar kelerius gyvenimo metus, o Stafordas vedė, susilaukė vaikų ir gyveno, o paskui žuvo prie Okskroso. Bet lordas Taivinas liko gyvas, amžinas kaip Kasterlių Uola. O dabar turi sūnų luošį ir sūnų neūžaugą, milorde. Tau nepatiks…
Jų kelias ėjo pro sudegusį kaimą. Po padegimo, matyt, buvo praėję maždaug metai. Lūšnelės dunksojo pajuodusios ir be stogų, bet aplinkiniuose laukuose žolė siekė juosmenį. Geležinė Koja įsakė sustoti ir pagirdyti arklius. Šią vietą irgi pažįstu, dingtelėjo prie šulinio laukiančiam Džeimiui. Ten, kur dabar mėtėsi keli pamatų akmenys ir stirksojo kaminas, anksčiau buvo nedidelė užeiga ir jis buvo ten užsukęs išlenkti kaušo alaus. Juodaakė tarnaitė atnešė jam sūrio ir obuolių, bet atlygio šeimininkas neėmė. „Man garbė po savo stogu priimti karaliaus sargybos riterį, sere, — pasakė jis. — Šią istoriją galėsiu papasakoti savo vaikaičiams.“ Džeimis pažvelgė į aukščiau žolių iškilusį kaminą ir paklausė savęs, ar smuklininkas apskritai tų vaikaičių sulaukė. Ar jis jiems papasakojo, kad kadaise Karalžudys gėrė jo alų ir valgė sūrį bei obuolius, ar vis dėlto gėdijosi prisipažinti, kad vaišino tokį kaip aš? To jis, žinoma, jau negalės sužinoti; tas, kas sudegino užeigą, greičiausiai nužudė ir vaikaičius.
Jis pajuto sulenkęs nesamus pirštus. Kai Geležinė Koja pasiūlė, kad galbūt reikėtų susikurti laužą ir išsivirti valgio, Džeimis papurtė galvą.
— Man ši vieta nepatinka. Jokime toliau.
Pavakare jie nutolo nuo ežero ir pasuko provėžų išmaltu keliu per ąžuolų ir guobų mišką. Kai Geležinė Koja sustojo ir nutarė įkurti stovyklą, Džeimiui jau maudė bigę. Laimė, Kiburnas pasiėmė odmaišį migdančio vyno. Kol Voltonas statė sargybą, Džeimis išsitiesė prie laužo ir atrėmė į kelmą susuktą lokio kailį, atstojusį jam pagalvę. Brienė būtų liepusi jam prieš užmiegant pavalgyti, kad išsaugotų jėgas, bet Džeimis buvo labiau pavargęs nei alkanas. Jis užsimerkė vildamasis susapnuoti Sersėją. Kūną kamuojant karščiavimui sapnai būdavo tokie tikroviški…
Jis stovėjo vienas ir nuogas, apsuptas priešų, o akmeninės sienos iš visų pusių slinko prie jo. Uola, suprato jis. Virš galvos jautė milžinišką svorį. Buvo grįžęs namo. Grįžęs namo ir sveikas.
Pakėlęs dešinę ranką sugniaužė pirštus, kad pajustų juose jėgą. Jausmas buvo toks geras, kad prilygo seksui. Toks geras, lyg būtų švytravęs kalaviju. Keturi tiesūs pirštai ir nykštys. Jis sapnavo, kad buvo sužalotas, bet… tik sapnavo. Iš palengvėjimo net galva ėmė suktis. Mano ranka, mano dešinė ranka. Sveiko jo niekas negalėjo nuskriausti.
Aplink jį stovėjo per dešimt aukštų tamsių siluetų, vilkinčių plačius apsiaustus su gobtuvais, slepiančiais jų veidus. Jie laikė ietis.
— Kas jūs? — paklausė Džeimis. — Ką veikiate Kasterlių Uoloje?
Jie nieko neatsakė, tik ėmė baksnoti iečių smaigaliais. Džeimiui neliko nieko kita, tik leistis. Jis žingsniavo vingiuotu taku žemyn, siaurais laiptais, iškaltais lauko akmenyse, vis žemiau ir žemiau. Turiu lipti į viršų, tarė jis sau. Į viršų, ne žemyn. Kodėl leidžiuosi? Po žeme jo laukė pražūtis, jis buvo tuo tikras, kaip būna tikras tas, kuris sapnuoja; ten tykojo kažkas tamsaus ir siaubingo, kažkas, kas jo geidė. Džeimis pamėgino stabtelėti, bet ietimis buvo paragintas eiti toliau. Jei tik turėčiau savo kalaviją, niekas negalėtų manęs nuskriausti.
Aidžioje tamsoje laiptai staiga baigėsi. Džeimis pajuto, kad prieš jį — didžiulė erdvė. Priėjęs prarajos kraštą, jis staiga sustojo. Ieties galas bakstelėjo jam į strėnas ir nustūmė į bedugnę. Jis riktelėjo, bet krito neilgai. Remdamasis rankomis ir keliais parpuolė ant minkšto smėlio ir į seklų vandenį. Giliai po Kasterlių Uola buvo vandens apsemtų urvų, bet šis Džeimiui pasirodė kažkoks keistas.
— Kokia čia vieta?
— Tavo vieta, — pasigirdo balsas ir staiga nuaidėjo šimtu balsų, tūkstančiu balsų, visų kada nors gyvenusių Lanisterių, pradedant Lanu Išmintinguoju, balsais. Bet visų garsiausiai nuskambėjo jo tėvo balsas, o šalia lordo Taivino stovėjo jo sesuo, išblyškusi ir graži, laikydama rankoje liepsnojantį deglą. Čia buvo ir Džofris, jųdviejų pradėtas sūnus, o jiems už nugarų — dar gera dešimtis tamsių pavidalų aukso spalvos plaukais.
— Sese, kodėl tėvas mus čia atvedė?
— Mus? Čia tavo vieta, broli. Tavo tamsa. — Deglas urve buvo vienintelis šviesos šaltinis. Deglas buvo vienintelis šviesos šaltinis visame pasaulyje. Ji pasisuko eiti.
— Pasilik su manimi, — ėmė maldauti jis. — Nepalik manęs čia vieno. — Bet jie vis tiek rengėsi išeiti. — Nepalikite manęs vieno tamsoje! — Šiame urve gyveno kažkoks siaubūnas. — Bent jau kalaviją duokite.
— Daviau tau kalaviją, — atsakė lordas Taivinas.
Ginklas gulėjo jam po kojomis. Džeimis pagraibė įkišęs rankas į vandenį ir suėmė rankeną. Kol turiu kalaviją, niekas manęs nenuskriaus. Kai jis pakėlė ginklą, geležtės smaigalys užsidegė menka blankia liepsnele, ši palengva slinko ašmenimis ir sustojo per delną nuo rankenos. Liepsna perėmė plieno spalvą, tad atrodė sidabriškai melsva, ir tamsa ėmė trauktis. Susigūžęs, įtempęs ausis, Džeimis ėmė suktis ratu pasiruošęs atremti bet kokį iš tamsos išnirusį priešą. Jam į batus pribėgo vandens, jis sėmė kulkšnis ir buvo nemaloniai šaltas. Saugokis vandens, tarė jis sau, ten, pasislėpusios gelmėse, gali gyventi piktos būtybės…
Jam už nugaros kažkas garsiai pliaukštelėjo. Džeimis atsisuko… bet blausioje šviesoje pamatė tik Brienę iš Tarto sunkiomis grandinėmis sukaustytomis rankomis.
— Prisiekiau, kad tave saugosiu, — užsispyrusi pasakė moteris. — Šventai prisiekiau. — Nuoga ji pakėlė rankas ir ištiesė jas į Džeimį. — Sere. Prašyčiau… Būk toks geras…