Plieno grandinės persiskyrė nelyginant šilkas.
— Kalaviją… — paprašė Brienė ir staiga viskas atsirado: makštys, diržas ir visa kita. Ji prisijuosė diržą ant savo storo juosmens. Šviesa buvo pernelyg blausi ir Džeimis negalėjo gerai jos įžiūrėti, bet juodu stovėjo vos per kelias pėdas vienas nuo kito. Tokioje šviesoje ji galėtų atrodyti kaip tikra gražuolė, pamanė jis. Tokioje šviesoje ją beveik galėtum palaikyti riteriu. Brienės kalavijas taip pat užsiliepsnojo ir degė sidabriškai melsva liepsna. Tamsa dar labiau pasitraukė.
— Ugnis degs tol, kol būsite gyvi, — išgirdo Džeimis Sersėjos balsą. — Kai ji užges, mirsite ir jūs.
— Sese! — riktelėjo jis. — Pasilik su manimi! Pasilik!
Atsakymo nesulaukė, tik išgirdo tolstančius žingsnius.
Brienė mosavo kalaviju nenuleisdama akių nuo šokčiojančių ir mirgančių liepsnų. Jai po kojomis, ant juodo seklaus vandens paviršiaus buvo matyti degančių ašmenų atspindys. Moteris buvo tokia pat aukšta ir stipri, kokią Džeimis ją prisiminė, tik dabar jos kūno linijos jam atrodė moteriškesnės.
— Ar jie čia laiko lokį? — Brienė slinko lėtai ir atsargiai, suspaudusi kalaviją; žengdavo žingsnį, sustodavo ir įsiklausydavo. Nuo kiekvieno žingsnio pasigirsdavo vandens tekštelėjimas. — O gal urvinį liūtą? Arba didvilkių? Kokį nors lokį? Pasakyk, Džeimi. Kas čia gyvena? Kas gyvena tamsoje?
— Pražūtis. — Ne lokys, visiškai tikras pagalvojo jis, ir ne liūtas. — Tik pražūtis.
Šaltoje sidabriškai melsvoje kalavijų šviesoje stuomeninga moteris atrodė išblyškusi ir ryžtingai nusiteikusi.
— Man čia nepatinka.
— Ir man čia nelabai jauku. — Kalavijų geležtės atrodė tarsi šviesos salelė, bet aplink ją plytėjo neaprėpiama tamsos jūra. — Sušlapau kojas.
— Galime grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo jie mus čia atvedė. Jei užliptum man ant pečių, be vargo pasiektum tunelio galą.
Tada nusekčiau paskui Sersėją. Vien pagalvojęs apie tai pajuto, kad jam pampsta kotas, ir nusisuko, kad Brienė nepamatytų.
— Girdi? — Ji uždėjo ranką jam ant peties ir taip netikėtai paliestas Džeimis suvirpėjo. Ji šilta. — Kažkas ateina. — Brienė pakėlė kalaviją ir nukreipė jo smaigalį į kairę. — Ten.
Džeimis įsistebeilijo į prieblandą ir pagaliau išvydo. Tamsoje kažkas šmėžavo, tik jis negalėjo aiškiai matyti, kas…
— Vyras, raitas ant arklio. Ne, du. Du raiteliai, vienas šalia kito.
— Čia, po Uola? — Tai buvo visiškas absurdas. Ir vis dėlto jie čia jojo: du vyrai ant blyškių žirgų, ir vieni, ir kiti šarvuoti. Ristūnai žingine išniro iš tamsos. Jie nekelia nė menkiausio triukšmo, dingtelėjo Džeimiui. Netaško vandens, nedzingsi šarvai, nebilda kanopos. Jis prisiminė Edardą Starką, apgaubtą tylos, jojantį išilgai Eirio sosto menės. Kalbėjo tik jo akys — lordo akys, šaltos, pilkos ir smerkiančios.
— Čia tu, Starkai?! — šūktelėjo Džeimis. — Ateik. Nebijojau tavęs gyvo, nebijau ir mirusio.
Brienė palietė jam ranką.
— Jų čia yra daugiau.
Tada ir Džeimis juos pamatė. Jam rodės, kad jie užsidėję sniego šarvus, ir nuo jų pečių sūkuriuodamos kyla ūko draiskanos. Jų šalmų antveidžiai buvo nuleisti, bet Džeimiui Lanisteriui nereikėjo matyti jų veidų, kad juos pažintų.
Penki buvo jo broliai. Osvelis Ventas ir Jonas Daris. Levainas Martelis, Dorno princas. Baltasis Bulius, Džeroldas Haitaueris. Seras Arturas Deinas, Ryto Kalavijas. O paskui juos, karūnuotas rūko ir sielvarto, ilgais besiplaikstančiais plaukais, jojo Reigaras Targarienas, Drakono Uolos princas, teisėtas Geležinio sosto įpėdinis.
— Jūs manęs neišgąsdinote, — garsiai ištarė Džeimis sukdamasis, mat raitelių būrys persiskyrė ir apsupo jį iš abiejų pusių. Jis neišmanė, į kurią pusę gręžtis. — Sudorosiu jus po vieną arba visus kartu. Tik kas kausis su moterimi? Jei paliksite ją be priešininko, ji baisiai supyks.
— Prisiekiau jį saugoti, — tarė Brienė Reigaro šešėliui. — Šventai prisiekiau.
— Mes čia visi prisiekę, — labai liūdnai pasakė seras Arturas Deinas.
Šešėliai nulipo nuo savo arklių šmėklų. Tada, nesukeldami nė menkiausio garso, išsitraukė ilguosius kalavijus.
— Jis norėjo sudeginti miestą, — mėgino teisintis Džeimis. — Palikti Robertui vien pelenus.
— Jis buvo tavo karalius, — priminė Daris.
— Buvai prisiekęs jį saugoti, — pridūrė Ventas.
— Ir vaikus, — įsiterpė princas Levainas.
Princas Reigaras degė tai balta, tai raudona, tai tamsia liepsna.
— Tavo rankose palikau savo žmoną ir vaikus.
— Niekada nepagalvojau, kad karalius galėtų juos nuskriausti. — Dabar Džeimio kalavijas degė jau ne taip ryškiai. — Buvau su karaliumi…
— Žudei karalių, — pataisė jį seras Arturas.
— Rėžei jam gerklę, — tarė princas Levainas.
— Karaliui, dėl kurio prisiekei paaukoti gyvybę, — prabilo Baltasis Bulius.
Kalavijo ašmenis apėmusios liepsnos visai priblėso, ir Džeimis prisiminė Sersėjos žodžius. Ne. Apimtas siaubo, jis pakėlė ranką ir delnu palietė sau kaklą. Paskui jo kalavijas užgeso, liepsnojo tik Brienės, ir šmėklos ėmė slinkti artyn.
— Ne, — ištarė jis, — ne, ne, ne. Neee!
Besidaužančia širdimi jis pakirdo iš miego ir susivokė gulįs giraitėje, po žvaigždėtu dangumi. Burnoje jautė kartumą, drebėjo išpiltas šalto prakaito, ir šalo, ir kaito. Žvilgtelėjęs žemyn, į savo dešinę ranką, pamatė, kad riešas baigiasi ant bigės kruopščiai apvyniotomis odos ir drobės skiautėmis. Ir staiga pajuto akyse tvenkiantis ašaras. Jaučiau ją, jaučiau jėgą pirštuose ir šiurkščią kalavijo rankenos odą. Mano ranka…
— Milorde… — prie jo priklaupė Kiburnas ir prikišo raukšlėtą, tėviško rūpesčio persmelktą veidą. — Kas atsitiko? Išgirdau tave šaukiant.
Šalia jųdviejų, ištiesinęs pečius ir rūstus, stovėjo Voltonas Geležinė Koja.
— Kas nutiko? Kodėl šaukei?
— Sapnas… Tai buvo tik sapnas. — Vis dar negalėdamas susivokti, Džeimis apsižvalgė po stovyklą. — Buvau tamsoje, bet mano ranka buvo sveika.
Jis pažvelgė į bigę ir jam vėl pasidarė bloga. Po Uola tokio urvo nėra, pagalvojo. Jo skrandis buvo tuščias, jį degino rūgštys, o galva, padėta ant lokio kailio, atremto į kelmą, tvinkčiojo iš skausmo.
Kiburnas priglaudė delną jam prie kaktos.
— Vis dar truputį karščiuoji.
— Dėl karščiavimo ir sapnavau. — Jis ištiesė sveikąją ranką. — Padėk man.
Geležinė Koja suspaudė jo kairę plaštaką ir padėjo atsistoti.
— Dar taurę migdančio vyno? — pasiūlė Kiburnas.
— Ne. Šią naktį jau gana prisapnavau.
Džeimis pasvarstė, ar jau greitai švis. Nežinia kodėl, bet jis žinojo, kad, jei užmerks akis, vėl atsidurs toje tamsioje ir drėgnoje vietoje.
— Tada gal aguonpienio? Ir ko nors, mažinančio karščiavimą? Tu vis dar silpnas, milorde. Turi miegoti. Ilsėtis.
Tikrai neketinu nei miegoti, nei ilsėtis. Blausi mėnesiena apšvietė kelmą, ant kurio Džeimis buvo padėjęs galvą. Šis buvo taip storai apžėlęs samanomis, kad anksčiau jis neatkreipė dėmesio, bet dabar pamatė, kad medis yra baltas. Ir prisiminė Vinterfelą ir Nedo Starko širdmedį. Ten buvo ne jis, tarė sau. Tikrai ne jis. Bet kelmas buvo negyvas kaip Starkas ir visi kiti: princas Reigaras, seras Arturas ir vaikai. Ir Eiris. Eiris tikrai buvo miręs.