— Ar tiki šmėklomis, meisteri? — paklausė jis Kiburno.
Meisterio veide šmėstelėjo keista išraiška.
— Kartą Citadelėje įėjęs į tuščią kambarį pamačiau tuščią krėslą. Tačiau žinojau, kad jame vos prieš akimirką sėdėjo moteris. Ten, kur ji sėdėjo, pagalvė buvo įduobta, audeklas tebebuvo šiltas, o ore tvyrojo jos aromatas. Jei išeidami iš kambario paliekame jame savo aromatą, mums mirus pasaulyje tikriausiai lieka bent dalelė mūsų sielos, ar ne? — Kiburnas skėstelėjo rankomis. — Bet vyresniesiems meisteriams mano samprotavimai nepatiko. Tiesa, Marvinas man pritarė, bet tik jis vienas.
Džeimis pirštais persibraukė plaukus.
— Voltonai, — įsakmiai pasakė jis, — balnok žirgus. Noriu grįžti.
— Grįžti?! — Geležinė Koja įtariai jį nužvelgė.
Jis mano, kad išprotėjau. Galbūt taip ir yra.
— Kai ką pamiršau Harenhole.
— Dabar ten šeimininkauja Vargas Houtas. Jis ir jo Kruvinieji Juokdariai.
— Turi du kartus daugiau žmonių už jį.
— Jei nepristatysiu tavęs tavo tėvui, kaip įsakyta, lordas Boltonas man gyvam kailį nudirs. Josime į Karaliaus Uostą.
Kadaise Džeimis būtų privertęs jį apsigalvoti šypsena ir grasinimais, bet vienarankis luošys niekam nekėlė baimės. Džeimis ėmė svarstyti, ką darytų jo brolis. Tirionas ką nors sugalvotų.
— Lanisteriai meluoja, Geležine Koja. Argi lordas Boltonas tau nesakė?
Karys įtariai susiraukė.
— Na ir kas, kad sakė?
— Jei negrąžinsi manęs į Harenholą, dainelė, kurią sudainuosiu savo tėvui, gali nebūti tokia, kokios pageidavo Dredforto lordas. Galėčiau net pasakyti, kad nukirsti ranką liepė Boltonas, o Voltonas Geležinė Koja užsimojo kalaviju.
Voltonas įsistebeilijo į Džeimį.
— Tai netiesa.
— Ne, bet spėk, kuo mano tėvas patikės? — Džeimis prisivertė nusišypsoti: taip jis šypsodavosi, kai niekas pasaulyje negalėjo jo įbauginti. — Viskas būtų daug paprasčiau, jei tiesiog grįžtume. Netrukus vėl patrauktume savo keliu, o Karaliaus Uoste sudainuočiau tokią mielą dainelę, kad savo ausimis nepatikėtum. Kaip padėką gautum merginą ir didelį kapšą aukso.
— Aukso? — Voltonui šis pažadas patiko. — Kiek?
Perkalbėjau jį.
— O kiek norėtum?
Ir saulei tekant jie jau buvo pusiaukelėje į Harenholą. Džeimis jojo gerokai greičiau nei vakar, tad Geležinė Koja ir šiauriečiai gavo prisitaikyti prie jo tempo. Ir vis tiek, kol jie pasiekė pilį prie ežero, atėjo vidurdienis. Po tamsėjančiu ir lietumi prapliupti grasinančiu dangumi grėsmingai dunksojo aukštos sienos ir penki didžiuliai bokštai. Čia viskas atrodo kaip išmirę. Ant sienų nieko nėra, vartai uždaryti, grotos nuleistos. Bet aukštai, virš barbakano, subliūškusi kabojo vieniša vėliava. Juodasis Kohoro ožys, sumetė Džeimis. Prisidėjęs delnus abipus burnos, jis sušuko:
— Ei, jūs! Atidarykite vartus arba juos išlaušiu!
Tik prie Džeimio prisidėjus Kiburnui ir Geležinei Kojai, pagaliau virš dantytos tvirtovės sienos kyštelėjo galva. Vyras išpūtęs akis paspoksojo į juos ir dingo. Po kelių minučių jie išgirdo keliamas vartų grotas. Vartai plačiai atsivėrė ir Džeimis Lanisteris, paraginęs savo žirgą, įjojo, atsainiai ir tik akimirką užmetęs akį į žudymo angas sienose. Jis nerimavo, kad ožys galbūt jų neįsileis, bet atrodė, jog Smarkieji Vyrukai vis dar laiko juos sąjungininkais. Kvailiai.
Išorinis pilies kiemas buvo tuščias; tik ilgose, skalūnų lakštais dengtose arklidėse buvo matyti šiokia tokia gyvybė, bet kol kas arkliai Džeimį domino mažiausiai. Jis sustabdė žirgą ir apsižvalgė. Kažkur iš už Vaiduoklių bokšto išgirdo sklindant garsus, tarsi keliomis kalbomis būtų šūkavę vyrai. Jam iš abiejų pusių jojo Kiburnas ir Geležinė Koja.
— Pasiimk, ką pamiršai, ir vėl josime, — tarė Voltonas. — Nenoriu bėdų su Kojakirčiais.
— Liepk savo vyrams laikyti uždėjus rankas ant kalavijų rankenų ir Kojakirčiai nenorės bėdų su tavimi. Jūsų du kartus daugiau, ar pamiršai?
Staiga Džeimio ausis pasiekė tolimas, bet baisus riaumojimas, ir jis apsisuko. Riaumojimas aidu atsimušė nuo pilies sienų ir tarsi jūros banga nuošė juokas. Džeimis akimirksniu suvokė, kas vyksta. Ar tik nebūsime pavėlavę? Pajutęs burnoje šleikštulį, jis pentinais paragino žirgą ir, įveikęs išorinį kiemą, prajojęs pro akmeninį arkos pavidalo tiltą ir aplenkęs Raudų bokštą, nušuoliavo per Apsilydžiusių Akmenų kiemą.
Jie buvo įmetę ją į duobę su lokiu.
Karalius Harenas Juodasis norėjo, kad net kovos su lokiais būtų prabangios ir didžiai stilingos. Duobė buvo dešimties jardų skersmens ir penkių jardų gylio, sienos išmūrytos akmenimis, dugnas užpiltas smėliu, o aplink ją ėjo šešios eilės marmurinių suolų. Nerangiai lipdamas nuo žirgo Džeimis atkreipė dėmesį, kad Smarkieji Vyrukai buvo užėmę vos ketvirtą dalį visų vietų. Samdiniai buvo taip susidomėję reginiu apačioje, kad tik tie, kurie sėdėjo priešais, pastebėjo juos atjojus.
Brienė vilkėjo tą pačią jai netinkančią suknią kaip ir per vakarienę su Ruzu Boltonu. Ji neturėjo nei skydo, nei antkrūtinio, nei šarvinių marškinių, nei kietintos odos apsaugos, — tik rožinį atlasą ir Myro nėrinius. Galbūt ožiui atrodė, kad apsirengusi moteriškais drabužiais ji atrodys juokingiau. Pusė jos suknios jau karojo sudraskyta į skutus, o kaire ranka, ten, kur grybštelėjo lokys, sruvo kraujas.
Bent jau kalaviją jai davė. Moteris laikė jį viena ranka ir traukėsi į šoną mėgindama padidinti atstumą tarp savęs ir lokio. Negerai, duobė per maža. Jai reikėjo narsiai pulti ir greitai dvikovą baigti. Geras plienas galėjo įveikti bet kokį lokį. Bet pulti moteris, rodos, nedrįso. Juokdariai negailėjo jai įžeidimų ir nešvankių patarimų.
— Tai ne tavo reikalas, — įspėjo Džeimį Geležinė Koja. — Lordas Boltonas sakė, kad moteris priklauso jiems ir kad jie gali daryti su ja, ką nori.
— Jos vardas Brienė. — Braudamasis pro gerą dešimtį nustebusių samdomų kalavijuočių, Džeimis ėmė leistis pakopomis. Vargas Houtas buvo įsitaisęs lordui skirtoje ložėje, ant žemutinės pakopos.
— Lorde Vargai! — šūktelėjo Džeimis perrėkdamas kitus.
Kohorietis vos neužspringo vynu.
— Karalžudy?!
Kairė jo veido pusė buvo negrabiai apvyniota, o prie ausies lininis tvarstis persisunkęs krauju.
— Ištrauk ją iš ten.
— Nešikišk, Karalžudy, nebent užšimanei dar vienoš bigėš. — Laikydamas taurę, jis mostelėjo. — Ji iškando man gabalėlį aušieš. Nieko štebėtino, kad još tėvaš nenori mokėti išpirkoš už tokią pabaišą.
Riaumojimas vėl privertė Džeimį atsisukti į duobę. Lokys buvo aštuonių pėdų ūgio. Kailiu apsivilkęs Gregoris Kligeinas, dingtelėjo Džeimiui, nors tikriausiai už jį gudresnis. Tačiau žvėris bent jau neturėjo to baisaus didžiojo Kalno kalavijo ir negalėjo taip toli pasiekti.
Riaumodamas iš įsiūčio, lokys plačiai išsižiojo parodydamas pilnus nasrus stambių gelzganų dantų, paskui atsistojo ant keturių ir patraukė tiesiai prie Brienės. Dabar gera proga, pagalvojo Džeimis. Kirsk! Dabar!
Bet, užuot taip ir padariusi, ji tik lengvai bakstelėjo smaigaliu. Lokys pasitraukė ir vėl riaumodamas ėmė artintis. Brienė žingtelėjo į kairę ir bakstelėjo lokiui į snukį. Šį kartą pabaisa letena nustūmė kalaviją šalin.