Jis atsargus, sumetė Džeimis. Jau yra kovęsis ir su kitais žmonėmis. Žino, kad kalavijai ir ietys gali jį sužeisti. Bet šitaip ginantis žvėris vis tiek netrukus prie jos prisikas.
— Nudėk jį! — suriko Džeimis, bet jo balsą nustelbė kitų vyrų šūksniai.
Net jei Brienė jį išgirdo, neišsidavė. Ji žingsniavo po duobę atsisukusi nugara į sieną. Per arti. Jei lokys prirems ją prie sienos…
Lokys nerangiai pasisuko — per toli ir per greitai. Mitriai kaip katė Brienė pakeitė judėjimo kryptį. Taip, tokią šią moterį prisimenu. Ji liuoktelėjo ir kirto žvėriui per strėnas. Riaumodamas lokys vėl atsistojo. Brienė ėmė trauktis. Kur kraujas? Ir staiga jis suprato. Džeimis atsisuko į Vargą Houtą.
— Davei jai turnyrinį kalaviją.
Ožys subliuvo iš juoko ir aptaškė jį vynu bei seilėmis.
— Žinoma.
— Aš sumokėsiu tą prakeiktą išpirką. Auksu, safyrais — kuo nori. Ištrauk ją iš ten.
— Nori jos? Eik ir pasiimk.
Džeimis taip ir padarė.
Sveikąja ranka pasirėmęs į marmurinę atbrailą, jis persivertė kūlio ir atsidūrė ant smėlio. Išgirdęs dunkstelėjimą lokys atsisuko uosdamas orą ir nenuleisdamas akių nuo naujo įsibrovėlio. Šiaip taip Džeimis atsikėlė ir priklaupė ant vieno kelio. Po septyniais pragarais, ką aš čia veikiu? Jis pasėmė saują smėlio.
— Karalžudy! — išgirdo šūktelint nustebusią Brienę.
— Aš — Džeimis. — Jis švystelėjo lokiui į akis smėlio ir atsitiesė. Lokys kaptelėjo dantimis orą ir įsiutęs vėl suriaumojo.
— Ką čia veiki?
— Kai ką labai kvailo. Laikykis man už nugaros. — Jis judėjo ratu įsiterpęs tarp Brienės ir lokio.
— Tai tu laikykis man už nugaros. Aš turiu kalaviją.
— Kalaviją be smaigalio ir be ašmenų. Laikykis man už nugaros! — Ant žemės jis pamatė kažkokį smėliu pusiau užžertą daiktą ir sveikąja ranka jį pakėlė. Pasirodė, jog tai — žmogaus žandikaulis su dar tebesilaikančiais žalzganais mėsų likučiais, aplipęs musių lervomis. Nuostabu, pagalvojo Džeimis svarstydamas, kieno žandikaulį laiko rankoje. Lokys artinosi, tad Džeimis užsimojo ir sviedė kaulą su visais mėsgaliais ir musių lervomis žvėriui į snukį. Bet nepataikė per gerą jardą ir žandikaulis pralėkė pro šalį. Už visus gerus jos darbus turėčiau leisti, kad man nukirstų ir kairę plaštaką.
Brienė pamėgino greitai pabėgti, bet jis pakišo koją ir ją parvertė. Ji žnektelėjo į smėlį stipriai spausdama niekam tikusį kalaviją. Džeimis ją apžergė, o lokys tuo metu puolė.
Staiga pasigirdo duslus šmaukštelėjimas ir po kaire žvėries akimi išlindo plunksna papuoštos strėlės kotas. Iš pražiotų jo nasrų tekėjo kraujas ir seilės, o dar viena strėlė pataikė jam į koją. Lokys suriaumojo ir atsistojo ant užpakalinių kojų. Vėl pamatęs Džeimį ir Brienę, ėmė drimblinti prie jų. Iššovė dar keli arbaletai, strėlėmis suvarpydami žvėries kailį ir kūną. Iš tokio nedidelio atstumo šauliai tiesiog negalėjo nepataikyti. Strėlės kirto nelyginant vėzdai, bet lokys žengė dar vieną žingsnį. Vargšas kvailas, bet narsus pabaisa. Kai žvėris pasviro į jį, Džeimis puolė į šalį rėkdamas, koja žerdamas smėlį. Lokys nusisuko ketindamas persekioti savo kankintoją ir gavo dar dvi strėles į nugarą. Tada paskutinį kartą dusliai suriaumojo, atsitūpė, parkrito ant krauju aplaistyto smėlio ir nugaišo.
Sunkiai ir nelygiai alsuodama, Brienė atsiklaupė spausdama rankose kalaviją. Geležinės Kojos šauliai užtaisinėjo ir pildė strėlėmis savo arbaletus, o Kruvinieji Juokdariai keikėsi ir jiems grasino. Džeimis matė, kad Rordžas ir Tripirštis traukia kalavijus, o Zolas vynioja bizūną.
— Nužudėte mano lokį! — subliuvo Vargas Houtas.
— Jei kelsi man nemalonumų, nužudysiu ir tave, — atšovė Geležinė Koja. — Moterį pasiimsime.
— Jos vardas Brienė, — priminė Džeimis. — Brienė, Tarto mergelė. Tikiuosi, tebesi mergelė?
Platus ir negražus jos veidas nuraudo.
— Taip.
— Ak, kaip gerai, — tarė Džeimis. — Mat aš gelbėju tik nekaltas mergeles. — O tada kreipėsi į Houtą: — Gausi savo išpirką. Už mus abu. Lanisteriai skolingi nelieka. O dabar atnešk virvių ir ištrauk mus iš čia.
— Pasvajok, — dusliai suniurnėjo Rordžas. — Nudėk juos, Houtai. Arba labai pasigailėsi!
Kohorietis dvejojo. Pusė jo vyrų buvo girti, o šiauriečiai blaivūs kaip ryto rasa, be to, jų buvo du kartus daugiau. Kai kurie šauliai jau vėl spėjo užsitaisyti arbaletus.
— Ištraukite juoš, — liepė Houtas ir Džeimiui pridūrė: — Nušprendžiau būti atlaiduš. Perduok tai šavo lordui tėvui.
— Būtinai, milorde.
Nors tau vis tiek tai į sveikatą neišeis.
Voltonas tramdė pyktį, kol jie nujojo pusę lygos nuo Harenholo ir šaulių strėlės nuo apsauginių pilies sienų nebegalėjo jų pasiekti.
— Gal išprotėjai, Karalžudy?! Užsimanei numirti? Dar jokiam vyrui plikomis rankomis nepavyko įveikti lokio!
— Viena plika ranka ir viena plika bige, — pataisė jį Džeimis. — Bet tikėjausi, kad žvėrį patiesi anksčiau, nei jis prisikas prie manęs. Kitaip lordas Boltonas būtų nulupęs tau kailį kaip apelsino žievę, ar ne?
Geležinė Koja atvirai jį iškeikė, išvadino kvailu Lanisteriu, pentinais paragino savo žirgą ir nušuoliavo į kolonos priekį.
— Sere Džeimi… — Net vilkėdama purviną rožinę atlasinę suknią su suplėšytais nėriniais Brienė atrodė panašesnė į suaugusį vyrą, o ne į moterį. — Aš tau dėkinga, bet… jau buvai toli nujojęs. Kodėl grįžai?
Džeimiui dingtelėjo gera dešimtis šmaikščių, vienas už kitą žiauresnių atsakymų, bet jis tik gūžtelėjo.
— Sapnavau tave, — paaiškino.
Ketlina
Robas tris kartus atsisveikino su savo jaunąja karaliene. Pirmą kartą — dievų giraitėje, prie širdmedžio, dievų ir žmonių akivaizdoje. Antrą kartą — po nuleidžiamomis tvirtovės vartų grotomis, pro kurias Džeinė jį išleido ilgai palaikiusi glėbyje ir pabučiavusi. Ir trečią — už valandos kelio, anapus Akmenvarčio, kai ji pasivijo jaunąjį karalių raita ant apsiputojusio žirgo maldauti, kad paimtų ją drauge.
Ketlina matė, kad Robą toks žmonos žingsnis sujaudino, bet ir privertė susigėsti. Diena buvo apniukusi ir drėgna, ėmė kristi dulksna ir ko jau ko, o nutraukti žygio, stovėti lyjant lietui ir guosti jauną apsiašarojusią žmoną matant pusei savo kariuomenės Robas tikrai nenorėjo. Jis su Džeine kalba švelniai, pagalvojo į juodu žiūrėdama Ketlina, bet giliai širdyje pyksta.
Kol karalius su karaliene šnekėjosi, Pilkasis Vėjas visą laiką šmirinėjo netoliese, sustodavo tik nusipurtyti nuo kailio drėgmės ir iššiepęs dantis urgztelėti ant lietaus. Kai pagaliau Robas paskutinį kartą Džeinę pabučiavo, paskyrė per dešimtį vyrų parlydėti jos atgal į Riveraną ir vėl sėdo ant žirgo, didvilkis šovė į priekį tarytum iš didžiojo lanko paleista strėlė.
— Kaip matau, karalienės Džeinės širdyje tikrai yra vietos meilei, — tarė Ketlinai Lotaras Frėjus Šlubasis. — Ne taip, kaip mano seserų. Spėju, kad dabar Roslina šokio žingsniu straksi po Dvynius dainuodama: „Ledi Tuli, ledi Tuli, ledi Roslina Tuli.“ O rytoj ji stovės pakėlusi prie skruostų raudonos ir mėlynos — Riverano spalvų — medžiagos atraižas mėgindama įsivaizduoti, kaip atrodys vilkėdama nuotakos apsiaustą. — Jis pasisuko balne ir nusišypsojo Edmurui. — Bet tu keistai tylus, lorde Tuli. Įdomu, kaip tu jautiesi?