Berniukas atkūrė tekinas. Pamatęs Tirioną stovintį ir stipriai spaudžiantį Brono ranką, iš nuostabos išpūtė akis.
— Milorde… Atsistojote… Ar… ar jums reikia vyno? Migdančio vyno? Gal pakviesti meisterį? Jis sakė, kad turite likti… Norėjau pasakyti, likti… lovoje.
— Ir taip per ilgai tysojau lovoje. Atnešk man švarių drabužių.
— Drabužių?
Kaip šis berniukas mūšyje būdavo toks blaiviai mąstantis ir išradingas, o visais kitais atvejais išsižiojęs ir visiškai niekam tikęs, Tirionas niekada taip ir nesuprato.
— Rūbų, — pakartojo jis. — Tuniką, liemenę, trumpas ir ilgas kelnes. Man. Kad galėčiau apsirengti ir išeiti iš šios prakeiktos celės.
Kol apsirengė, teko paplušėti ir pačiam Tirionui, ir abiem jo padėjėjams. Nors jo veidas atrodė baisiai, vis dėlto bjauriausia iš žaizdų buvo prie pažasties, kur odą prakirtusi ir įsmigusi strėlė giliai į minkštuosius audinius suvarė ir šarvinių marškinių grandis. Kaskart, kai meisteris Frenkenas keisdavo tvarstį, iš atviros, nubalusios žaizdos vis dar sunkėsi pūliai ir kraujas ir nuo kiekvieno judesio stiprus skausmas nudiegdavo Tirionui visą kūną.
Galų gale Tirionas nusprendė, kad pakaks trumpų kelnių ir pernelyg plačių naktinių marškinių, kurie nuo pečių žemyn krito duksliomis klostėmis. Bronas užtraukė Tirionui ilgaaulius batus, o Podas nuėjo ieškoti lazdos, kad šeimininkas turėtų kuo pasiremti. Kad jaustųsi stipresnis, Tirionas išlenkė taurę migdančio vyno. Į tą vyną buvo įmaišyta medaus ir tiek aguonų, kad bent laikinai būtų įmanoma kęsti žaizdų keliamą skausmą.
Ir vis tiek skląstį Tirionas atšovė svaigstančia galva, o leidžiantis akmeniniais sraigtiniais laiptais jam ėmė virpėti kojos. Jis ėjo vienoje rankoje laikydamas lazdą, o kita remdamasis Podui į petį. Leisdamiesi ant laiptų jie sutiko aukštyn lipančią tarnaitę. Mergaitė įsistebeilijo į juos persigandusi, išvertusi akis, lyg būtų pamačiusi šmėklą. Neūžauga prisikėlė iš numirusių, tarė sau Tirionas. Ir, žiūrėk, jis dar bjauresnis nei anksčiau, lėk, papasakok draugėms.
Meigoro tvirtovė buvo saugiausia Raudonosios pilies vieta, tarsi pilis pilyje, apsupta griovio be vandens, bet prismaigstyto nusmailintų mietų. Jiems priėjus prie vartų, tiltas jau buvo pakeltas nakčiai. Prie vartų stovėjo seras Merinas Trentas su savo blyškiais šarvais ir baltu apsiaustu.
— Nuleisk tiltą, — įsakmiai liepė jam Tirionas.
— Karalienės įsakymu naktį tiltas pakeliamas. — Seras Merinas visada buvo ištikimas karalienei Sersėjai.
— Karalienė miega, o aš turiu reikalų pas tėvą.
Rodės, vien užsiminus apie lordą Taiviną Lanisterį įvyko stebuklas. Nepritariamai niurnėdamas seras Merinas Trentas davė komandą ir tiltas buvo nuleistas. Kitoje griovio pusėje sargybą ėjo antrasis karaliaus sargybos riteris. Pamatęs prie jo krypuojantį Tirioną, seras Osmundas Ketlblekas prisivertė nusišypsoti.
— Jaučiatės stipresnis, milorde?
— Gerokai. Kada vyks kitas mūšis? Nekantrauju…
Bet kai jiedu su Podu priėjo prie susirangiusių kaip gyvatė laiptų, Tirionas įsistebeilijo į juos su baime akyse. Vienas tikrai jų neįveiksiu, pripažino sau jis. Tad, pamiršęs išdidumą, paprašė Brono jį užnešti slapta vildamasis, jog tokiu vėlyvu metu to niekas nepamatys, kreivai nešyptelės ir vėliau neims pasakoti apie neūžaugą, kuris laiptais buvo užneštas ant rankų, nelyginant kūdikis.
Tvirtovės prieigose buvo pristatyta kelios dešimtys palapinių, paviljonų ir žmonėms trūko vietos.
— Tairelio vyrai, — jiems skinantis kelią per šilkų ir drobių raizgalynę paaiškino Podrikas Peinas. — Tiesa, ir lordo Rovano, ir lordo Redvaino. Visi čia nė nesutilpo. Čia, pilyje. Kiti išsinuomojo kambarius mieste. Užeigose ir kitur. Susirinko į vestuves. Į karaliaus Džofrio vestuves. Ar turėsite jėgų dalyvauti pokylyje, milorde?
— Dalyvauti pokylyje man nesutrukdytų nė plėšriausios žebenkštys.
Apie mūšius gal ir ne, o apie vestuves drąsiai buvo galima taip sakyti; šiaip ar taip, rizika, kad vestuvių pokylyje kas nors nukirs tau nosį, buvo gerokai mažesnė.
Nors Rankos bokšto langinės jau buvo uždarytos, pro jų plyšius dar sklido blausi šviesa. Prie durų budintys vyrai, kaip įprasta jo tėvo namų sargybai, vilkėjo tamsiai raudonus apsiaustus, o ant galvų buvo užsidėję šalmus su liūtais. Tirionas abu juos pažinojo ir jiedu iš karto jį atpažino, nors… Neūžauga atkreipė dėmesį, kad į jo veidą nė vienas ilgai žiūrėti negalėjo.
Įžengę į vidų, jie sutiko užkardo laiptais besileidžiantį serą Adamą Marbrandą su puošniu krūtinės šarvu ir gelumbiniu, aukso spalvos miesto sargybos vado apsiaustu.
— Milorde, — tarė jis, — kaip malonu jus matyti ant kojų. — Girdėjau…
— …kad jau rausiama nedidukė kapo duobė? Ir mane pasiekė tokie gandai. Tad nusprendžiau, kad bus geriausia keltis iš lovos. Nugirdau, kad dabar vadovauji miesto sargybai. Tik nežinau, ar sveikinti, ar reikšti užuojautą?
— Bijau, kad gali ir pasveikinti, ir užjausti, — atsakė seras Adamas ir nusišypsojo. — Daug vyrų žuvo, nemažai pabėgo ir man liko vos puspenkto tūkstančio. Tik dievai ir Mažasis Pirštas žino, iš kur imsime lėšų toliau mokėti jiems atlygį, bet tavo sesuo draudžia bent vieną iš jų paleisti.
Vis dar nerimauji, Sersėja? Mūšis baigėsi, ir dabar auksiniai apsiaustai tau nepadės.
— Ką tik buvai pas mano tėvą? — paklausė Tirionas.
— Buvau. Ir, rodos, palikau jį ne per geriausiai nusiteikusį. Giliai širdyje lordas Taivinas jaučia, kad ieškoti dingusio ginklanešio keturių tūkstančių keturių šimtų sargybinių — per akis, bet tavo pusbrolis Tirekas kol kas neatsirado.
Tirekas buvo jo velionio dėdės Taigeto sūnus, trylikos metų berniukas. Jis dingo per riaušes, netrukus po savo vestuvių su ledi Ermesanda, dar žindomu kūdikiu, kuri, — taip jau susiklostė, — buvo paskutinė gyva Heifordų giminės palikuonė. Ir tikriausiai pirma nuotaka per visą Septynių Karalysčių istoriją, tapusi našle greičiau, nei buvo atjunkyta nuo motinos krūties.
— Ir aš niekur jo neradau, — prisipažino Tirionas.
— Jis jau šeria kirminus, — taktiškai kaip visuomet įsiterpė Bronas. — Geležinrankis taip pat jo ieškojo, o eunuchas uoliai pakratė storą piniginę. Bet jiems sekėsi nė kiek ne geriau nei mums. Daugiau neverta jo ieškoti, sere.
Seras Adamas nedraugiškai dėbtelėjo į samdinį.
— Kai kalbama apie kraujo gimines, lordas Taivinas būna užsispyręs. Jis ras tą vaikinuką, nesvarbu, ar gyvą, ar mirusį, o aš ketinu paklusti jo įsakymams. — Jis vėl pažvelgė į Tirioną. — Tėvą rasi jo menėje.
Mano menėje, pagalvojo Tirionas.
— Kelią, rodos, dar pamenu.
Ir vėl reikėjo lipti laiptais, bet šį kartą Tirionas įveikė juos pats, viena ranka remdamasis į Podo petį. Bronas atidarė jam duris. Lordas Taivinas Lanisteris sėdėjo po langu ir, šviečiant alyvos pripiltai lempai, kažką rašė. Išgirdęs klaktelint skląstį, jis pakėlė akis.
— Tirionai…
Ir ramiai padėjo plunksną.
— Džiaugiuosi, kad prisimeni mane, milorde. — Tirionas paleido Podo petį, visu svoriu atsirėmė į lazdą ir nevikriai priėjo truputį arčiau. Ir iš karto suprato: kažkas negerai.
— Sere Bronai, — tarė lordas Taivinas, — Podai… Gal būtų geriau, jei, kol mudu tvarkysime reikalus, paliktumėt mus vienus.
Nors ir gana akiplėšiškai dėbtelėjęs į ranką, Bronas vis dėlto nusilenkė ir ėmė trauktis, o Podas pasekė jo pavyzdžiu. Jiems išėjus sunkios durys užsitrenkė ir Tirionas Lanisteris liko su tėvu vienas. Menės langinės buvo uždarytos nakčiai, bet viduje vis tiek jautėsi vėsuma. Kažin, ko jam primelavo Sersėja?