— Panašiai kaip prie Akmenų Malūno prieš sugaudžiant karo ragams, — lyg ir juokais atsakė Edmuras.
Lotaras geraširdiškai nusijuokė.
— Melskimės, kad tavo santuoka baigtųsi taip pat laimingai, milorde.
Ir tegul dievai mus saugo, jei taip nebus. Ketlina kulnais paragino žirgą ir nušuoliavo, palikusi Lotarą Šlubąjį ir savo brolį vienus.
Tai ji užsispyrė, kad Džeinė liktų Riverane, nors Robas mieliau būtų leidęs žmonai keliauti kartu. Tai, kad karalienė neatvyko, lordas Valderis galėjo suprasti kaip dar vieną paniekos jam ženklą, bet jos pasirodymas Dvyniuose taip pat galėjo atrodyti tarsi įžeidimas, tarsi seniui ant žaizdos barstoma druska. „Lordo Frėjaus liežuvis aštrus, o atmintis ilga, — įspėjo ji sūnų. — Neabejoju, kad tu pakankamai stiprus ir dėl jo ištikimybės iškęsi senio priekaištus, bet esi pernelyg atsigimęs į tėvą, kad sėdėtum rankas sudėjęs, kai jis įžūliai įžeidinės Džeinę.“
Robas negalėjo užginčyti, kad motinos žodžiuose yra tiesos. Ir vis tiek jis ant manęs pyksta, nerimaudama pagalvojo Ketlina. Robas jau dabar ilgisi Džeinės ir giliai širdyje kaltina mane už tai, kad jos šalia nėra, nors ir supranta, kad mano patarimas buvo geras.
Iš šešių Vesterlingų, kartu su jos sūnumi atvykusių iš Stačiosios Uolos, pasiliko tik vienas — seras Reinaldas, Džeinės brolis ir karaliaus vėliavininkas. Džeinės dėdę, lordą Rolfą Spaiserį, Robas išsiuntė pristatyti Martino Lanisterio į Auksinį Dantį tą pačią dieną, kai tik sulaukė lordo Taivino patvirtinimo, jog sutinka pasikeisti belaisviais. Tai buvo gudrus žingsnis. Ketlinos sūnui daugiau nereikėjo baimintis dėl Martino saugumo, Galbartui Gloveriui palengvėjo išgirdus, kad jo brolis Robetas Prieblandos Slėnyje buvo įsodintas į laivą, seras Rolfas gavo svarbią ir garbingą užduotį, o… Pilkasis Vėjas vėl grįžo karaliui prie kojų. Būtent ten, kur jo vieta.
Ledi Vesterling su vaikais liko Riverane. Su Džeine, jos mažąja sesute Eleina ir jaunuoju Rolamu, Robo ginklanešiu, kuris atrodė labai nepatenkintas, kad jam nebuvo leista vykti kartu. Tačiau tai taip pat buvo išmintingas sprendimas. Anksčiau Robo ginklanešiu tarnavo Oliveris Frėjus ir jis, žinoma, turėjo dalyvauti sesers vestuvėse; pirštu prikišamai rodyti, kas užėmė jo pareigas, būtų buvę ir neprotinga, ir negražu. O dėl sero Reinaldo… jis buvo jaunas linksmas riteris, prisiekęs, kad joks Valderio Frėjaus įžeidimas jo neišprovokuos. Ir melskimės, kad mums tektų kęsti tik įžeidinėjimus.
Tačiau Ketlina dėl to ne juokais baiminosi. Po mūšio prie Trišakio jos lordas tėvas niekada nepasitikėjo Valderiu Frėjumi, o ji niekada to nepamiršo. Karalienei Džeinei saugiausia bus už aukštų ir tvirtų Riverano pilies sienų, saugomai Juodosios Žuvies. Robas net suteikė jam naują titulą: Pietinės Markos sergėtojas. Jei apskritai kas nors galėjo išlaikyti savo rankose Trišakį, tai, be jokios abejonės, seras Brindenas.
Ir vis dėlto Ketlina ilgėjosi stambių savo dėdės veido bruožų, o Robui trūko jo patarimų. Seras Brindenas prisidėjo prie kiekvienos jos sūnaus pasiektos pergalės. Dabar jį pakeitė Galbartas Gloveris, perėmęs vadovavimą žvalgams ir raitininkams; jis buvo geras vyras, rimtas ir ištikimas, bet talentu Juodajai Žuviai neprilygo. Už Gloverio žvalgų būrio traukianti Robo žygio kolona tęsėsi kelias mylias. Avangardui vadovavo Didysis Džonas. Ketlina jojo pagrindinėje kolonoje, apsupta sunkiai plumpinančių karo žirgų ir ant jų sėdinčių plienu apsitaisiusių vyrų. Paskui juos traukė krovinių vilkstinė — vežimai, prikrauti maisto, pašaro, stovyklos reikmenų, vestuvinių dovanų ir sužeistųjų, kurie patys eiti negalėjo; ją prižiūrėjo budrusis seras Vendelis Manderlis ir jo Baltojo Uosto riteriai. Dar toliau buvo varomos avių, ožkų ir liesų galvijų bandos, o paskutiniai pėsti, skaudamomis kojomis ėjo paskui stovyklą sekantys žmonės. Robino Flinto ir jo tėvo vadovaujamas ariergardas jojo atsilikęs ir nuo jų. Jiems už nugarų per kelis šimtus lygų nebuvo jokių priešų, bet Robas nenorėjo rizikuoti.
Jų buvo pusketvirto tūkstančio — pusketvirto tūkstančio vyrų, pajutusių kraujo skonį Kuždesių miške, krauju sutepusių savo kalavijus Stovyklų mūšyje, taip pat mūšiuose prie Okskroso, Ašmarko, Stačiosios Uolos ir kitur aukso turtinguose, kalvotuose Lanisteriams priklausančiuose vakaruose. Išskyrus kuklią jos brolio Edmuro draugų palydą, Trišakio lordai liko namuose ginti upių kraštų, kol karalius susigrąžins šiaurę. Edmuro laukė nuotaka, Robo — dar vienas mūšis… o manęs — du žuvę sūnūs, tuščia lova ir vaiduoklių pilna pilis. Tai nebuvo džiugi perspektyva. Briene, kur tu? Parvesk man mergaites, Briene. Saugiai jas parvesk.
Jiems iškeliaujant purškusi dulksna apie vidurdienį perėjo į nesmarkų, bet įkyrų lietų ir dar gana ilgai nesiliovė sutemus. Kitą dieną šiauriečiai apskritai neišvydo saulės, jojo po švininiu dangumi pasikėlę gobtuvus, saugodami akis nuo lietaus. Lijo smarkiai, keliai virto purvynėmis, laukai — liūnais, upės patvino, o vėjas plėšė nuo medžių lapus. Nuolat barbenant lietaus lašams, tuščios kalbos tik sunkino kelionę, tad vyrai praverdavo burnas tik tada, kai turėjo pasakyti ką nors svarbaus, ir retai pratardavo žodį.
— Mes stipresnės, nei atrodome, miledi, — jiems jojant tarė ledi Megė Mormont.
Ketlinai patiko ledi Megės ir vyriausios jos dukters Deisės draugija; ji netruko įsitikinti, kad dėl to, kas atsitiko su Džeimiu Lanisteriu, jos supratingesnės nei dauguma kitų. Duktė buvo aukšta ir liesa, motina — žema ir drūta, bet abi vilkėjo odinius drabužius ir šarvinius marškinius, o ant jų skydų ir apsiaustų buvo pavaizduotas juodas lokys. Ketlinos nuomone, moteriai tai buvo keisti drabužiai, tačiau Deisei ir ledi Megei jais vilkėti, rodos, buvo dar patogiau nei merginai iš Tarto.
— Kiekviename mūšyje koviausi petys į petį su Jaunuoju Vilku, — linksmai pasakė Deisė Mormont. — Ir nė vieno iš jų jis nepralaimėjo.
Ne, bet prarado visa kita, pagalvojo Ketlina, tik šito nederėjo sakyti garsiai. Drąsos šiauriečiams netrūko, tačiau jie buvo toli nuo namų ir, išskyrus tikėjimą jaunuoju karaliumi, beveik neturėjo paramos. Tą tikėjimą reikėjo ginti visomis įmanomomis priemonėmis. Turiu būti stipresnė, tarė ji sau. Turiu būti stipresnė. Dėl Robo. Jei pasiduosiu nevilčiai, sielvartas mane pražudys. Viskas priklausys nuo šios santuokos. Jei Edmuras ir Roslina kartu bus laimingi, jei senasis lordas Frėjus bus numaldytas, o jo galybė susaistyta santuokos saitais su Robo galiomis… Net ir tada, ko galime tikėtis, iš vienos pusės puolami Lanisterių, iš kitos — Greidžojų? Tai buvo klausimas, kurio Ketlina nedrįso gvildenti, nors Robas tik apie tai ir mąstė. Ji matė, kaip kaskart įkūrus stovyklą sūnus nagrinėja žemėlapius ir mėgina sugalvoti planą, kuris padėtų susigrąžinti šiaurę.
Jos brolis Edmuras turėjo kitų rūpesčių.
— Juk negali būti, kad visos lordo Valderio dukterys panašios į jį, — svarstė jis su Ketlina ir draugais sėdėdamas aukštoje, dryžuotoje palapinėje.
— Kai buvo tiek skirtingų motinų, jų gal yra ir gražių, — tarė Markas Paiperis, — tik kodėl tas senas krienas turėtų atiduoti tau į žmonas gražią?