— Tikrai, tam nėra jokios priežasties, — nusivylęs sumurmėjo Edmuras.
Tokių kalbų Ketlina negalėjo tverti.
— Sersėja Lanister graži, — griežtai pasakė ji. — Tau būtų išmintingiau melstis, kad Roslina būtų stipri ir sveika, turėtų galvą ant pečių ir ištikimą širdį. — Taip tarusi, ji paliko vyrus.
Edmurui sesers žodžiai nepatiko. Kitą dieną žygiuojant jis apskritai jos vengė ir ieškojo Marko Paiperio, Laimondo Gudbruko, Patriko Molisterio bei jaunojo Venso draugijos. Tie vyrai jam nepriekaištauja, nebent juokais, pagalvojo Ketlina, kai po pietų jie jojo šalia jos netardami nė žodžio. Visada buvau Edmurui per griežta, o dabar dėl sielvarto kiekvienas mano žodis atrodo dar griežtesnis. Ji gailėjosi, kad priekaištavo broliui. Pakako ir nesibaigiančio lietaus, jai nereikėjo nieko sakyti. Be to… ar tikrai buvo taip baisu norėti gražios žmonos? Ketlina prisiminė savo vaikišką nusivylimą, kai pirmą kartą pamatė Edardą Starką. Ji įsivaizdavo Edardą panašų į jo brolį Brandoną, tik jaunesnį, bet labai klydo. Nedas buvo žemesnio ūgio, blankesnių veido bruožų ir toks niūrus… Šnekėjo jis mandagiai, bet tuose žodžiuose jautei santūrumą, visai nebūdingą Brandonui, kurio linksmumas būdavo toks pat nežabotas kaip ir įtūžis. Net kai Nedas atėmė jai nekaltybę, jųdviejų meilės naktys veikiau buvo paženklintos pareigos, o ne aistros. Tačiau tą naktį mudu pradėjome Robą; kartu pradėjome karalių. O po karo Vinterfele, kai po maskuojama rimta veido išraiška atradau gerą ir švelnią Nedo širdį, gavau tiek meilės, kad jos būtų pakakę kiekvienai moteriai. Ir Edmuras turi teisę atrasti meilę su savąja Roslina.
Dievai taip lėmė, kad jų kelias vedė per Kuždesių mišką, kuriame Robas pasiekė savo pirmą reikšmingą pergalę. Jie traukė palei vingiuojantį upokšnį, keliavo siauru ir ilgu slėniu, kuriuo tą lemtingą naktį ėjo Džeimio Lanisterio vyrai. Tuomet buvo šilčiau, prisiminė Ketlina, medžiai tebebuvo žali, o upokšnis nebuvo išsiliejęs iš krantų. Dabar upokšnio tėkmę stabdė nukritę lapai, permirkę jų tumulai kūpsojo užkliuvę už akmenų ir šaknų, o medžiai, kadaise buvę žali ir slėpę Robo kariuomenę, dabar pasipuošė aukso spalva su rudomis ir rausvomis dėmėmis, primenančiomis rūdis ir sudžiūvusį kraują. Žaliavo tik eglės ir išlakios pušys, viršūnėmis tarsi ilgomis tamsiomis ietimis durstančios debesų pilvus.
Nuo to laiko mirė ne tik medžiai, dingtelėjo Ketlinai. Tą naktį, kai vyko mūšis Kuždesių miške, Nedas kalėjo vienutėje po Aukštąja Eigono kalva ir dar buvo gyvas, o Branas ir Rikonas buvo saugūs Vinterfele. O Teonas Greidžojus kovėsi Robo pusėje ir gyrėsi, kad vos nesukryžiavo kalavijų su pačiu Karalžudžiu. Gaila, kad nesukryžiavo. Jei vietoj lordo Karstarko sūnų būtų žuvęs Teonas, kiek daug blogio jie būtų galėję išvengti…
Jiems traukiant per vykusios kovos lauką, Ketlinai nepraslydo pro akis buvusių žudynių ženklai: apvirtęs ir prilytas šalmas, sulaužyta ietis, žirgo griaučiai. Virš kai kurių čia kritusių vyrų iš akmenų buvo sukrauti antkapiai, bet palaikai vis tiek tapo maitėdų grobiu. Vienoje akmenų krūsnyje ji pamatė ryškios spalvos audinio skiautę ir blizgančio metalo skeveldrų. O sykį išvydo į ją spoksantį veidą, po pūvančiomis ir tirpstančiomis mėsomis jau ryškėjo kaukolės kontūrai.
Ji ėmė svarstyti, kur atgulė Nedas. Tyliosios seserys, lydimos Halio Moleno ir negausios garbės sargybos, išgabeno jo kaulus į šiaurę. Ar Nedo palaikai pasiekė Vinterfelą, ar buvo palaidoti tamsiose kriptose pilies požemiuose, šalia brolio Brandono? O gal Haliui ir seserims Keilino Griovos durys užsitrenkė prieš pat nosį?
Per slėnį, per pačią Kuždesių miško širdį, jojo trys su puse tūkstančio raitelių, bet Ketlina Stark neprisiminė, kada paskutinį kartą jautėsi tokia vieniša. Sulig kiekviena sukarta lyga ji vis labiau tolo nuo Riverano ir netrukus susigriebė būgštaujanti, ar dar kada nors pamatys tą pilį. O gal amžinai ją prarado, kaip ir daugybę kitų dalykų bei žmonių?
Po penkių dienų pas juos grįžo žvalgai ir pranešė, kad pakilęs vanduo nunešė medinį tiltą prie Mugės kaimo. Galbartas Gloveris ir du drąsiausi jo vyrai pamėgino su žirgais perplaukti per šėlstančią Mėlynąją Šaką ties Ramsfordu. Du žirgus pagavo upės srovė ir paskandino, be to, prigėrė ir vienas iš raitelių; Gloveris šiaip taip įsikibo akmens ir jam pavyko išsilaikyti, kol buvo ištrauktas ant kranto.
— Upė nebuvo taip ištvinus nuo pat pavasario, — tarė Edmuras. — Jei ir toliau taip lis, vanduo dar labiau pakils.
— Truputį aukščiau, prie Senųjų Akmenų, taip pat yra tiltas, — prisiminė Ketlina, anksčiau dažnai keliaudavusi po šiuos kraštus su tėvu. — Jis senesnis ir mažesnis, bet jei tebestovi…
— To tilto nėra, miledi, — pasakė Galbartas Gloveris. — Jį srovė nuplovė anksčiau nei šį, prie Mugės kaimo.
Robas pažvelgė į Ketliną.
— Gal yra dar koks nors tiltas?
— Ne. O per brastas irgi nebus įmanoma persikelti. — Ji mėgino ką nors prisiminti. — Jei negalime persikelti per Mėlynąją Šaką, teks ją aplenkti per Septynis Šaltinius ir Raganos Klampynę.
— Ten liūnai ir prasti keliai arba jų apskritai nėra, — įspėjo Edmuras. — Į priekį stumsimės lėtai, bet į Dvynius, manau, vis tiek nukeliausime.
— Neabejoju, kad lordas Valderis palauks, — tarė Robas. — Lotaras iš Riverano išsiuntė pas jį paukštį, tad jis žino, kad atvykstame.
— Taip, bet tas žmogus iš prigimties įžeidus ir įtarus, — įsiterpė Ketlina. — Šį vėlavimą jis gali palaikyti sąmoningu įžeidimu.
— Tiek to, maldausiu jo atleidimo už tai, kad pasivėlavome. Būsiu atgailaujantis karalius, atsiprašinėsiu su kas antru atodūsiu. — Robas nusiviepė. — Tikiuosi, kad Boltonas spėjo persikelti per Trišakį dar prieš prasidedant lietums. Karališkasis kelias veda tiesiai į šiaurę, jam nebus sunku keliauti. Net pėsčias Dvynius jis turėtų pasiekti anksčiau už mus.
— O kai sujungsi jo kariuomenę su savąja ir atšoksi mano brolio vestuves, kas tada? — pasiteiravo jo Ketlina.
— Trauksime į šiaurę. — Robas pakasė Pilkajam Vėjui paausius.
— Slaptu klojiniu? Į Keilino Griovą?
Karalius paslaptingai šyptelėjo motinai.
— Yra ir toks kelias, — tarė Robas, ir ji suprato, kad daugiau sūnus nieko nepaaiškins.
Išmintingas karalius daug ką laiko paslaptyje, priminė sau Ketlina.
Dar po aštuonių dienų žygio, nuolat merkiami lietaus, jie pasiekė Senuosius Akmenis ir įkūrė stovyklą ant kalvos, nuo kurios atsivėrė vaizdas į Mėlynąją Šaką, senųjų upių karalių tvirtovės griuvėsiuose. Iš žolėmis apaugusių pamatų galėjai spręsti, kur kadaise buvo sienos ir bokštai, bet gyventojai seniai buvo išsitampę akmenis ir iš jų pasistatę daržines, septas ir apsaugos bokštus. Ir vis dėlto kadaise čia buvusios pilies kiemo viduryje vis dar dunksojo didžiulis, iškaltas, akmeninis kapas, apsuptas uosių guoto ir apaugęs juosmenį siekiančia žole.
Viršutinė kapo plokštė buvo žmogaus, kurio kaulai po ja ilsėjosi, formos, bet lietus ir vėjas savo darbą padarė. Jie matė, kad karalius buvo barzdotas, bet šiaip jo veidas atrodė glotnus ir be ryškesnių bruožų, su vos įžiūrima burna, nosimi, akimis ir ant galvos uždėta karūna. Jis gulėjo sudėjęs rankas ant akmeninio karo kirvio koto, padėto jam ant krūtinės. Kadaise karo kirvyje buvo iškaltos runos, atskleidžiančios karaliaus vardą ir pasakojančios jo gyvenimo istoriją, bet rašmenys per šimtmečius išdilo. Ir pati akmens plokštė buvo pertrūkusi, jos kraštai trupėjo, šen bei ten akmuo išbluko, apaugo kerpėmis, karaliaus kojas apraizgė erškėtrožės ir jų ūgliai beveik siekė jam krūtinę.