Čia Ketlina ir rado Robą, — paniurusį, stovintį tirštėjančiose sutemose, — o šalia jo buvo tik Pilkasis Vėjas.
— Ar ši pilis turi pavadinimą? — kai Ketlina priėjo, tyliai paklausė jis.
— Kai buvau maža, žmonės šią vietą vadino Senaisiais Akmenimis, bet kai ši pilis dar buvo karalių rezidencija, žinoma, turėjo kitą pavadinimą.
Kartą ji buvo čia apsistojusi su tėvu, kai jiedu keliavo į Sigardą. Tada kartu jojo ir Petiras…
— Yra tokia daina, — prisiminė Robas. — „Dženė iš Senųjų Akmenų su gėlėmis plaukuose“.
— Galų gale visada lieka tik dainos apie mus. Jei pasiseka. — Tą dieną ji apsimetė esanti Dženė ir net įsipynė į plaukus gėlių žiedų. O Petiras apsimetė esąs jos Drakono Skrydžio princas. Tuomet Ketlinai negalėjo būti daugiau nei dvylika metų, o Petiras buvo dar tik berniukas.
Robas atidžiai apžiūrėjo kapo plokštę.
— Kas čia palaidotas?
— Čia ilsisi Tristiferas, Ketvirtasis šiuo vardu, upių ir kalvų karalius. — Kartą Ketlinos tėvas papasakojo jai šio karaliaus istoriją. — Jis valdė žemes nuo Trišakio iki Sąsmaukos keliais tūkstančiais metų anksčiau, nei Dženė ir jos princas, tais laikais, kai Pirmųjų Žmonių karalystės, puolamos andalų, viena po kitos žlugo. Žmonės vadino jį Teisingumo Kūju. Jis kovėsi šimte mūšių ir devynias dešimtis ir devynis laimėjo, bent jau taip dainuoja dainiai, ir kai pastatė šią pilį, ji buvo pati stipriausia visame Vesterose. — Ketlina uždėjo ranką sūnui ant peties. — Jis žuvo šimtajame mūšyje, kai jį puolė septyni susivieniję andalų karaliai. Tristiferas Penktasis jam neprilygo, tad netrukus karalystė žlugo, pilis sugriuvo, o jų giminė išnyko. Kartu su Tristiferu Penktuoju baigėsi Mudų giminė, valdžiusi upių kraštus tūkstantį metų, prieš ateinant andalams.
— Karaliaus įpėdinis jį nuvylė. — Robas delnu perbraukė šiurkštų, vėjų nugairintą akmenį. — Tikiuosi, kad palikau Džeinę su kūdikiu… Gana dažnai mėginome pradėti gyvybę, bet nesu tikras, ar…
— Ne visada iš pirmo karto pavyksta. — Nors tave pradėjome iš pirmo. — Kartais ir šimto kartų negana. Tu dar labai jaunas.
— Jaunas, bet jau karalius, — atsakė Robas. — O karaliui reikia turėti įpėdinį. Jei kitame mūšyje žūčiau, karalystė neturi pražūti kartu su manimi. Pagal įstatymą sostą turėtų paveldėti Sansa, tad Vinterfelas ir šiaurė atitektų jai. — Jis kietai sučiaupė lūpas. — Jai ir jos lordui vyrui. Tirionui Lanisteriui. Negaliu to leisti. Ir neleisiu. Kipšui šiaurė niekada neatiteks.
— Ne, — pritarė Ketlina. — Turi paskelbti kitą įpėdinį, bent jau kol Džeinė pagimdys tau sūnų. — Ji susimąstė. — Tavo senelis iš tėvo pusės neturėjo nei brolių, nei seserų, bet jo tėvas turėjo seserį, kuri ištekėjo už jaunesniojo lordo Raimaro Roiso, priklausiusio jaunesniajai giminės atšakai, sūnaus. Jie susilaukė trijų dukterų, kurios paskui visos ištekėjo už neįtakingų Slėnio lordų. Viena už Veinvudo, kita už Korbrėjaus. O jauniausia… lyg ir už Templtono, bet nesu tikra.
— Mama… — griežtai nutraukė jos samprotavimus Robas. — Kai ką pamiršai. Mano tėvas turėjo keturis sūnus.
Ji nepamiršo; tik nenorėjo to pripažinti, tačiau tiesa vis tiek išlindo ir badė akis.
— Snou ne Starkas.
— Jonas tikresnis Starkas už kažkokius antraeilius Slėnio lordus, niekada nemačiusius Vinterfelo.
— Jonas — Nakties sargybos brolis, prisiekęs nevesti ir neturėti žemių. Juodus apsiaustus broliai apsivelka visam gyvenimui.
— Kaip ir karaliaus sargybos riteriai. Tačiau tai nesutrukdė Lanisteriams nuvilkti baltus apsiaustus serui Baristanui Selmiui ir serui Borosui Blauntui, kai tų vyrų paslaugų jiems daugiau nereikėjo. Jei vietoj Jono nusiųsiu prie Sienos šimtą vyrų, manau, vadai ras būdą, kaip atleisti jį nuo duotos priesaikos.
Jis tvirtai apsisprendęs. Ketlina žinojo, koks užsispyręs gali būti jos sūnus.
— Pavainikis negali paveldėti sosto.
— Nebent karaliaus įsakymu pripažįstamas teisėtu sūnumi, — atšovė Robas. — Tokių karaliaus įsakymu pripažintų teisėtais sūnumis yra daugiau nei nuo priesaikos atleistų prisiekusių brolių.
— Tikrai yra, — susiraukusi tarė Ketlina. — Taip, Eigonas Ketvirtasis mirties patale visus savo pavainikius pripažino teisėtais sūnumis. Bet kiek tai sukėlė sielvarto, kančių, karų, kiek dėl to buvo žudynių? Žinau, kad pasitiki Jonu. Bet ar gali pasitikėti jo sūnumis? Arba jo vaikaičiais? Į sostą pretendavę Blekfairai nedavė ramybės penkioms Targarienų kartoms, kol pagaliau Baristanas Narsusis ant Brastos Akmenų išskerdė juos visus iki vieno. Jei paskelbsi Joną teisėtu paveldėtoju, paskui į pavainikį jau neatversi. Jei jis ves ir susilauks palikuonių, sūnūs, kuriuos tu galbūt sugyvensi su Džeine, niekada nesijaus saugūs.
— Jonas niekada nenuskriaustų mano sūnaus.
— Ir Teonas Greidžojus, rodos, negalėjo nuskriausti Brano ir Rikono…
Pilkasis Vėjas užšoko ant karaliaus Tristifero kapo plokštės ir iššiepė dantis. Robo veidas liko rūstus.
— Tai, ką pasakei, ir žiauru, ir neteisinga. Jonas — ne Teonas.
— Tu taip sakai. O ar pagalvojai apie savo seseris? O kaip jų teisės? Sutinku, kad šiaurė neturi atitekti Kipšui, bet… dar yra Arija. Pagal įstatymą, ji antra eilėje po Sansos… Ji tavo sesuo ir kilminga…
— …ji mirusi. Nuo to laiko, kai jie nukirto tėvui galvą, apie Ariją niekas nieko negirdėjo ir niekas jos nematė. Kodėl sau meluoji? Arija žuvusi, kaip ir Branas su Rikonu, be to, Sansą jie irgi nužudys, kai tik ji pagimdys neūžaugai vaiką. Jonas — vienintelis man likęs brolis. Jei mirčiau neturėdamas vaikų, noriu, kad jis taptų šiaurės karaliumi. Tikėjausi, kad mano pasirinkimui pritarsi.
— Negaliu, — pasakė Ketlina. — Dėl viso kito pritariu tau, Robai. Dėl visko. Bet šiai… beprotybei nepritarsiu. To neprašyk.
— Man nieko nereikia prašyti. Esu karalius.
Robas apsisuko ir nuėjo, o Pilkasis Vėjas nušoko nuo kapo plokštės ir nuliuoksėjo paskui jį.
Ką aš padariau? — apimta nevilties paklausė savęs Ketlina, viena likusi stovėti prie Tristifero kapo. Pirma užrūstinau Edmurą, dabar Robą, bet nepadariau nieko bloga, tik pasakiau tiesą. Ar vyrai tokie silpni, kad nepakenčia tiesos? Gal Ketlina būtų ir apsiverkusi, jei dangus nebūtų to padaręs už ją. Tad jai nieko kito neliko, tik grįžti į savo palapinę ir sėdėti ten apgaubtai tylos.
Kelias dienas Robo buvo pilna visur; jis jojo kolonos priekyje su Didžiuoju Džonu; traukė į žvalgybą su Pilkuoju Vėju; skubėjo atgal į ariergardą pas Robiną Flintą. Vyrai didžiuodamiesi šnekėjo, kad Jaunasis Vilkas auštant atsikelia pirmas, o miegoti eina paskutinis, bet Ketlina nerimavo, jog sūnus apskritai nesudeda bluosto. Jis darosi toks liesas ir išalkęs kaip ir jo didvilkis.
— Miledi, — vieną rytą jiems jojant per nesiliaujantį lietų kreipėsi į ją Megė Mormont, — tu tokia paniurusi. Ar kas nors negerai?
Mano lordas vyras žuvęs, mano tėvas irgi. Du mano sūnūs nužudyti, mano duktė prievarta ištekinta už klastingo neūžaugos, kad gimdytų jam paliegusius vaikus, kita mano duktė dingusi be žinios ir tikriausiai žuvusi, o paskutinis sūnus ir brolis ant manęs pyksta. Kas dar galėtų būti negerai? Tačiau šiuose žodžiuose tiesos buvo gerokai daugiau, nei ledi Megė būtų norėjusi išgirsti.