— Dėl visko kaltas prakeiktas lietus, — užuot atvėrusi širdį, atsakė ji. — Mes daug iškentėjome, o laukia dar daugiau sielvarto ir pavojų. Turime drąsiai juos pasitikti pūsdami ragus ir išdidžiai plevėsuojant mūsų vėliavoms. Bet lietus mus gniuždo. Vėliavos kybo nusvirusios ir permirkusios, vyrai pasikėlę gobtuvus slepiasi po apsiaustais ir vieni su kitais beveik nesišneka. Tas prakeiktas lietus šalčiu stingdo širdis, kai mums taip reikia, kad jos liepsnotų.
Deisė Mormont pakėlė akis į dangų.
— Geriau tegul ant manęs krenta lietaus lašai nei strėlės.
Ketlina nenoromis šyptelėjo.
— Ko gero, esi narsesnė už mane. Ar visos Meškų salos moterys tokios drąsios karės?
— Taip, visos lokės tokios, — linktelėjo ledi Megė. — Turime tokios būti. Senų senovėje geležiniai atplaukdavo karo ilglaiviais mūsų plėšti arba nuo Įšalusio kranto atklysdavo tyržmogiai. Mūsų vyrai dažniausiai būdavo išplaukę žvejoti. Žmonos, kurias jie palikdavo vienas, privalėjo gintis ir ginti vaikus, kitaip visas jas būtų pagrobę.
— Ant mūsų vartų, — pridūrė Deisė, — išraižyta moteris lokio kailiu, vienoje rankoje laikanti krūtį žindantį kūdikį, o kitoje — karo kirvį. Ji neatrodo kaip tikra ledi, bet man ji patinka.
— Kartą mano sūnėnas Džora parsivedė į salą tikrą ledi, — pasakė ledi Megė. — Jis laimėjo ją riterių turnyre. To raižinio ji negalėjo pakęsti.
— Taip, ir to raižinio, ir viso kito, — pritarė motinai Deisė. — Tos Linesės plaukai buvo kaip aukso gijos. Veido oda — blyški, kaip iš pieno plaukusi. Bet gležnos jos rankos netiko karo kirviui laikyti.
— O krūtys žindyti, — tiesiai pasakė jos motina.
Ketlina suprato, apie ką jos kalba; seras Mormontas su antrąja žmona dalyvaudavo puotose Vinterfele, o kartą jie viešėjo net dvi savaites. Ji prisiminė, kokia ledi Linesė buvo jauna, kokia graži ir kokia nelaiminga. Vieną vakarą, išgėrusi kelias taures vyno, ji Ketlinai prisipažino, kad šiaurėje Haitauer iš Senmiesčio ne vieta.
„Kadaise ir Tuli iš Riverano taip jautėsi, — švelniai, mėgindama ją paguosti paaiškino Ketlina, — bet ilgainiui įsitikino, kad ir čia yra dalykų, kuriuos ji gali pamėgti.“
Dabar jau viskas prarasta, prisiminė ji, nebėra nei Vinterfelo, nei Nedo, nei Brano, nei Rikono, nei Sansos, nei Arijos. Liko tik Robas. Gal ji tikrai buvo labiau panaši į Linesę Haitauer, o ne į Starkus? — Jei būčiau mokėjusi valdyti kirvį, gal būčiau galėjusi geriau juos apginti?
Slinko dienos, o lietus vis nesiliovė. Jie jojo link Mėlynosios Šakos aukštupio, pro Septynis Šaltinius, ties kuriais upė skilo į daugybę išsiraizgiusių upokšnių ir šaltinių, paskui per Raganos Klampynę, kurioje žiojintys žalsvi akivarai tykojo praryti apsižioplinusius, o minkšta žemė traukė arklių kanopas kaip alkanas kūdikis traukia motinos krūtį. Jie stūmėsi į priekį labai lėtai. Kone pusė vežimų įklimpo į dumblą ir juos teko palikti, o juose gabentus krovinius perkelti ant mulų ir nešulinių arklių.
Lordas Džeisonas Molisteris pasivijo juos įveikusius pusę Raganos Klampynės pelkių. Kai jis su savo kolona prijojo, dar valandą būtų buvę galima keliauti, nes saulė nebuvo nusileidusi, bet Robas iš karto liepė stoti ir seras Reinaldas Vesterlingas atjojo palydėti Ketlinos į karaliaus palapinę. Ji rado sūnų sėdintį prie žarijų gorės, pasidėjusį ant kelių žemėlapį. Jam prie kojų miegojo Pilkasis Vėjas. Su juo buvo Didysis Džonas, Galbartas Gloveris, Megė Mormont, Edmuras ir Ketlinai nepažįstamas vyras, — kresnas, praplikęs, nemaloniai žvelgiantis truputį iš padilbų. Jis tikrai ne iš kilmingųjų, vos pamačiusi nepažįstamąjį sumetė ji. Ir net ne karys.
Džeisonas Molisteris atsistojo ir užleido Ketlinai vietą atsisėsti. Jo plaukai buvo rudi, bet jau gerokai pražilę, tačiau Sigardo lordas tebebuvo gražus vyras; aukštas ir liesas, išraiškingų veido bruožų, švariai nusiskutęs, iškiliais skruostikauliais ir skvarbiomis melsvai žalsvomis akimis.
— Ledi Stark, visada malonu tave matyti. Tikiuosi, atnešiau gerų naujienų.
— Mums jų verkiant reikia, milorde. — Ketlina atsisėdo klausydamasi į ištemptą virš galvos palapinės drobę garsiai barbenančio lietaus.
Robas palaukė, kol seras Reinaldas užleis palapinės atvartą.
— Dievai išklausė mūsų maldų, milordai ir miledi. Lordas Džeisonas atvedė mums „Myrahamos“, prekybinio laivo iš Senmiesčio, kapitoną. Kapitone, pasakyk jiems tai, ką pasakojai man.
— Klausau, tavo malonybe. — Jis nervingai apsilaižė putlias lūpas. — Paskutinis uostas, į kurį užsukau prieš Sigardą, buvo Lordportas Paike. Ten mane sučiupo geležiniai ir išlaikė pusę metų, prisiekiu. Taip įsakė karalius Beilonas. Tik jis… Na, trumpai tariant, jis mirė.
— Beilonas Greidžojus? — spurdančia širdimi paklausė Ketlina. — Sakai, Beilonas Greidžojus mirė?
Nudriskęs ir suvargęs kapitonas linktelėjo.
— Juk žinote, kad Paikas pastatytas kyšulyje, o dalis jo — ant akmenų ir salų, atskirtų nuo kranto ir tarpusavyje sujungtų tiltais, ar ne? Taigi Lordporte girdėjau šnekant, kad kartą lijo ir žaibavo, iš vakarų pūtė stiprus vėjas, senasis karalius Beilonas ėjo vienu iš tiltų, tą tiltą pasiglemžė viesulas ir sudaužė į gabalus. Karaliaus kūną bangos išmetė į krantą po dviejų dienų, visą sumaitotą ir išpampusį. Dar girdėjau, kad krabai buvo suėdę jo akis.
Didysis Džonas nusijuokė.
— Manau, tai turėjo būti karališki krabai, jei jau gardžiavosi tokiais karališkais drebučiais, ar ne?
Kapitonas energingai linktelėjo.
— Taip, bet tai dar toli gražu ne viskas, ne! — Jis palinko į priekį. — Grįžo brolis.
— Viktarionas? — nustebęs paklausė Galbartas Gloveris.
— Euronas. Jis pravardžiuojamas Varnakiu ir niekur niekada nebuvo nuožmesnio už jį pirato. Kelerius metus jis buvo kažkur dingęs, bet vos tik lordas Beilonas žuvo, kaipmat prisistatė: įplaukė į Lordportą su savo „Tyla“. Su juodomis burėmis, raudonu korpusu ir nebylių įgula. Girdėjau, kad buvo nuplaukęs į Ašajų ir grįžo. Kad ir kur Euronas buvo, dabar jis namie. Jis nužingsniavo tiesiai į Paiką ir padėjo užpakalį ant Jūros Uolos krėslo, o kai lordas Botlis paprieštaravo, prigirdė jį jūros vandens statinėje. Tada grįžau į „Myrahamą“ ir pakėliau inkarą tikėdamasis, kad pasinaudojus kilusiu sąmyšiu man pavyks išplaukti. Pavyko, ir štai esu čia.
— Kapitone, — kai jis baigė kalbėti, tarė Robas, — dėkoju tau ir be atlygio neliksi. Kai aptarsime reikalus, lordas Džeisonas palydės tave į laivą. Prašyčiau palaukti lauke.
— Gerai, tavo malonybe. Taip ir padarysiu.
Vos tik jis išėjo iš karaliaus palapinės, Didysis Džonas ėmė juoktis, bet Robas žvilgsniu užčiaupė jam burną.
— Jei bent pusė to, ką Teonas apie jį pasakojo, yra tiesa, Euronas Greidžojus negali būti karaliumi. Sostas teisėtai priklauso Teonui, nebent jis būtų negyvas, bet Viktarionas vadovauja geležinių laivynui. Netikiu, kad jis liks Keilino Griovoje, kai Euronas Varnakis laiko užėmęs Jūros Uolos krėslą. Jis turi grįžti.
— Dar yra ir duktė, — priminė jam Galbartas Gloveris. — Ta, kuri valdo Gūdmiškį. Ir Robeto žmona su vaiku.
— Jei ji liks Gūdmiškyje, tik Gūdmiškis jai ir atiteks, — pasakė Robas. — Tai, kas tinka jos broliams, juo labiau tinka ir jai. Jai teks plaukti namo, išstumti Euroną ir patenkinti savo pretenzijas į sostą. — Ketlinos sūnus atsisuko į lordą Džeisoną Molisterį. — Sigarde turi flotilę, ar ne?
— Kokią flotilę, tavo malonybe? Kelis ilglaivius ir dvi karo galeras. Turėdamas tiek laivų, galiu apginti savo krantus nuo plėšikų, bet jokiu būdu negaliu stoti į mūšį su geležinių laivynu.