— Aš to ir neprašau. Manau, kad geležiniai kels bures ir plauks į Paiką. Teonas man atskleidė, kaip mąsto jų žmonės. Kiekvienas kapitonas ant savo denio yra karalius. Jie visi norės turėti balsą perimant valdžią. Milorde, man reikia dviejų tavo ilglaivių apiplaukti Erelių kyšuliui ir per Sąsmauką nusigauti iki Pilkųjų Vandenų sargybos.
Lordas Džeisonas dvejojo.
— Šlapmiškį drėkina per dešimt upių, visos jos seklios, dumbluotos ir žemėlapiuose nepažymėtos. Aš jų net upėmis nevadinčiau. Jų vagos nuolat užnešamos ir keičiasi. Ten pilna smėlio seklumų, nuvirtusių medžių ir pūvančios medienos sąnašų. O Pilkųjų Vandenų sargyba juda. Kaip mano laivai ją ras?
— Plaukite upe aukštyn iškėlę mano vėliavą. Saliečiai patys jus ras. Noriu dviejų laivų, kad turėčiau dvigubą galimybę perduoti žinią Houlandui Ridui. Viename laive tegul plaukia ledi Megė, kitame — Galbartas. — Robas atsisuko į tuos, kurių vardus ką tik ištarė. — Gabensite laiškus šiaurėje likusiems mano lordams, bet juose surašyti įsakymai bus netikri, jei kartais jums nepasisektų ir būtumėte priešų sučiupti. Jei taip nutiktų, turite jiems pasakyti, kad plaukėte iš šiaurės į pietus. Į Meškų salą arba Akmenuotąjį krantą. — Robas pirštu pabaksnojo žemėlapį. — Svarbiausia yra Keilino Griova. Lordas Beilonas tai žinojo, štai kodėl nusiuntė ten savo brolį Viktarioną su Greidžojų kariuomenės branduoliu.
— Kad ir kokie kivirčai įsipliekstų dėl sosto, geležiniai ne tokie kvailiai, kad paliktų be apsaugos Keilino Griovą, — tarė ledi Megė.
— Aišku, kad ne, — sutiko Robas. — Spėju, kad Viktarionas ten paliks geriausius savo įgulos vyrus. Bet su tais, kuriuos pasiims, mums kautis jau nereikės. O jis tikrai pasiims daugumą savo vadų, dėl to galite neabejoti. Ir pačių geriausių. Jei Viktarionas tikisi užimti Jūros Uolos krėslą, jam reikės tų vyrų, kad jį užtartų.
— Pulti prisiartinęs slaptu klojiniu negalėsi, tavo malonybe, — tarė Galbartas Gloveris. — Takas per siauras. Nebus kaip išskleisti kariuomenės gretų. Griovos dar niekas nėra paėmęs.
— Iš pietų, — pataisė jį Robas. — Bet jei vienu metu pultume iš šiaurės ir vakarų ir smogtume iš užnugario geležiniams, besiginantiems nuo, jų supratimu, slaptu klojiniu atėjusių pagrindinių mūsų pajėgų, tai galime sulaukti sėkmės. Kai sujungsiu savo kariuomenę su lordo Boltono ir Frėjaus pajėgomis, turėsiu dvylika tūkstančių vyrų. Ketinu paskirstyti juos po tris mūšio vietas, o slaptu klojiniu traukti pusdieniu pavėlavęs. Jei į pietus nuo Sąsmaukos Greidžojai turi žvalgų, jie matys, kad visa mano kariuomenė stačia galva puola prie Keilino Griovos.
Ruzas Boltonas vadovaus ariergardui, o aš — centrui. Didysis Džonai, tau teks joti avangarde ir vesti kariuomenę į Keilino Griovą. Tavo puolimas turi būti toks nuožmus, kad geležiniai neturėtų laiko svarstyti, ar kas nors nesėlina prie jų iš šiaurės.
Didysis Džonas nusijuokė.
— Tavo sėlintojai geriau tegul pasiskubina, nes mano vyrai apspis sienas ir užims Griovą jums dar nespėjus pasirodyti. Jei pasivėluosite, gausite Keilino Griovą nuo manęs dovanų.
— Tą dovaną mielai priimčiau, — tarė Robas.
Edmuras stovėjo susiraukęs.
— Žadi pulti geležinius iš užnugario, valdove, bet kaip tu juos apeisi iš šiaurės?
— Yra per Sąsmauką vedančių kelių, nepažymėtų žemėlapiuose, dėde. Kelių, kuriuos žino tik saliečiai, — siaurų takų per pelkes ir vandens keliukų per nendrynus, kuriais gali plaukti tik valtys. — Robas vėl kreipėsi į savo du žinias nešiančius pasiuntinius: — Pasakykite Houlandui Ridui, kad, man pradėjus eiti slaptu klojiniu, po poros dienų atsiųstų pas mane vedlius. Į centrinę kariuomenės dalį, ten, kur plevėsuos mano vėliava. Iš Dvynių pajudės trys kariuomenės, bet Keilino Griovą pasieks tik dvi. Maniškės pajėgos Sąsmaukoje tarsi išgaruos ir vėl pasirodys tik Feveryje. Jei po dėdės vestuvių sparčiai žygiuosime į priekį, metams baigiantis būsime užėmę numatytas pozicijas. Pirmą naujo šimtmečio dieną, kai nuo išvakarėse išmaukto midaus geležinių galvose trankysis pagirių kūjai, pulsime Griovą iš trijų pusių.
— Man šis planas patinka, — pasakė Didysis Džonas. — Labai patinka.
Galbartas Gloveris pirštais pasitrynė smakrą.
— Bet yra ir rizikos. Jei saliečiai tave nuvils…
— Tada mūsų padėtis vis tiek nebus prastesnė nei anksčiau. Bet jie manęs nenuvils. Mano tėvas žinojo, ko vertas Houlandas Ridas. — Robas suvyniojo žemėlapį ir tik tada pakėlė akis į Ketliną. — Ką pasakysi, motin?
Ji įsitempė.
— Ar numatei, kad prie tavo sumanymo kaip nors galėčiau prisidėti ir aš?
— Tavo užduotis — likti saugiai. Mūsų žygis per Sąsmauką bus pavojingas ir šiaurėje mūsų laukia vien kovos. Bet lordas Molisteris buvo toks malonus ir pasiūlė, kol karas baigsis, saugiai priglausti tave Sigarde. Žinau, kad ten tau bus patogu.
Ar tai — bausmė man už tai, kad nesutikau su juo dėl Jono Snou? O gal už tai, kad esu moteris, negana to — motina? Tik po kelių akimirkų Ketlina susigriebė, kad visi į ją žiūri. Ir suprato, kad jie visi žinojo. Ketlinai nederėjo tuo stebėtis. Paleidusi Karalžudį savo bičiulių rato ji nepraplėtė ir ne kartą girdėjo Didįjį Džoną sakant, kad moterims mūšio lauke ne vieta.
Jos veide, matyt, plykstelėjo pyktis, nes, jai dar nespėjus praverti burnos, prabilo Galbartas Gloveris.
— Miledi, jo malonybė elgiasi išmintingai. Bus geriau, jei su mumis nevyksi.
— Sigardui bus didelė garbė sulaukti tokios viešnios, ledi Ketlina, — patikino lordas Džeisonas Molisteris.
— Tu mane įkalinsi, — pasakė ji.
— Būsi garbės viešnia, — primygtinai pakartojo lordas Džeisonas.
Ketlina atsisuko į sūnų.
— Nenoriu įžeisti lordo Džeisono, — santūriai tarė ji, bet jei negaliu vykti kartu su tavimi, mieliau grįžčiau į Riveraną.
— Riverane palikau savo žmoną. Noriu, kad mano motina būtų kur nors kitur. Jei visas brangenybes laikai viename kapše, tik palengvini darbą tiems, kurie jų gviešiasi. Po vestuvių turi vykti į Sigardą, tai mano karališkas įsakymas. — Robas atsistojo ir jos likimas akimirksniu buvo nulemtas. Jis paėmęs pakėlė pergamento lapą. — Dar vienas reikalas. Tikėkimės, kad lordas Beilonas žūdamas paliko savo karalystėje tikrą sumaištį. Nenoriu sekti jo pėdomis. Tačiau kol kas sūnaus neturiu, mano broliai, Branas ir Rikonas, mirę, o sesuo ištekinta už Lanisterio. Ilgai ir įtemptai mąsčiau, kas galėtų tapti mano įpėdiniu. Tad dabar įsakau jums, ištikimieji mano lordai, savo antspaudais patvirtinti šį dokumentą ir paliudyti mano valią.
Tikras karalius… — nugalėta pagalvojo Ketlina. Jai beliko tikėtis, kad klasta, kuria pasinaudojęs jis ketino užimti Keilino Griovą, pavyks, kaip ir ta, kuri ką tik padėjo sūnui palaužti jos valią.
Semvelis
Baltojo Medžio kaimas, tarė sau Semas. Prašau, tegul tai būna Baltojo Medžio kaimas. Baltojo Medžio kaimą jis prisiminė. Baltojo Medžio kaimas buvo pažymėtas jo pieštuose žemėlapiuose ir įsikūręs pakeliui į šiaurę. Jei šis kaimas buvo Baltojo Medžio kaimas, tuomet jis žinojo, kur jie atsidūrė. Prašau, tai turi būti tas kaimas… Semas to taip troško, kad trumpam pamiršo net savo kojas, skaudančias blauzdas bei strėnas ir sustingusius nuo šalčio pirštus, kurių beveik nejautė. Jis, galima sakyti, pamiršo net lordą Mormontą ir Krasterį, numirėlius ir Kitus. Baltojo Medžio kaimas, be žodžių meldėsi jis visiems dievams, kurie tik galėjo jį girdėti.