Tačiau visi tyržmogių kaimai atrodė gana vienodai. Šio viduryje augo didžiulis burtmedis, bet… baltas medis nebūtinai buvo Baltasis Medis. Ar tik Baltojo Medžio kaime augantis burtmedis nebuvo didesnis už šį? O gal jis tik neteisingai prisiminė? Veidas, išrėžtas baltame kaip kaulas kamiene, buvo pailgas ir liūdnas; iš akių tekėjo raudonos išdžiūvusių syvų ašaros. Ar taip atrodė veidas, kurį matėme traukdami į šiaurę? Semas neprisiminė.
Aplink medį dunksojo kelios mažos lūšnelės velėnos stogais, iš rąstų pastatyta ir apsamanojusi ilgoji menė, čia buvo šulinys iš akmenų sumūrytu rentiniu, avių žardis, tik… niekur nebuvo matyti nei avių, nei žmonių. Tyržmogiai, pasiėmę visą savo mantą, išskyrus lūšnas, iškeliavo ketindami Speigilčiuose prisidėti prie Menso Plėšiko. Semas tuo džiaugėsi. Artinosi naktis ir būtų buvę gera bent kartą pernakvoti po stogu. Jis jautėsi toks pavargęs. Rodės, nesustodamas eina pusę gyvenimo. Jo batai bežingsniuojant suplyšo, pūslės ant padų pratrūko ir netrukus virto nuospaudomis, bet po tomis nuospaudomis jis prisitrynė naujų pūslių, o jo kojų pirštus negailestingai gnaibė šaltis.
Bet Semas suprato: arba eis, arba mirs. Po gimdymo Džilė tebebuvo silpna, be to, ji nešė kūdikį; jai arklio reikėjo labiau nei jam. Antrasis arklys nugaišo praėjus trims dienoms, kai jie paliko Krasterio pilį. Tik per stebuklą vargšė išbadėjusi kumelė taip ilgai ištempė. Ją tikriausiai pribaigė Semo kūno svoris. Jiedu galėjo pamėginti joti drauge ant vieno arklio, bet jis baiminosi, kad ir šis gyvulys neišlaikys ir kris. Bus geriau, jei eisiu pėsčias.
Palikęs Džilę ilgojoje menėje kurti ugnies, Semas nuėjo pasižvalgyti po lūšnas. Ji geriau mokėjo įkurti laužą; jam vis nesisekdavo uždegti prakurų, o kai kartą pamėgino titnagu ir plienu įskelti kibirkštį, netyčia įsipjovė peiliu. Gilią jo žaizdą Džilė sutvarstė, bet ranka buvo sugrubusi ir skaudama, dar nerangesnė nei anksčiau. Jis suprato, kad reikia nuplauti žaizdą ir pakeisti tvarstį, bet bijojo į ją pažvelgti. Be to, buvo taip šalta, kad Semas nenorėjo nusimauti pirštinių.
Jis ir pats nežinojo, ką tikėjosi rasti apleistose lūšnelėse. Galbūt tyržmogiai paliko nors kiek maisto? Reikėjo patikrinti. Kai jie keliavo į šiaurę, Jonas Baltojo Medžio kaime apieškojo lūšnas. Vienoje iš trobelių, tamsiame kampe Semas išgirdo bruzdant žiurkes, bet šiaip lūšnelėse nebuvo likę nieko, tik seni šiaudai, seni kvapai ir krūvelės pelenų po skylėmis dūmams išeiti.
Jis grįžo prie burtmedžio ir valandėlę atidžiai žiūrėjo į jo veidą. Tai ne tas veidas, kurį mačiau, pripažino sau Semas. Ir medis perpus mažesnis už tą, kuris auga Baltojo Medžio kaime. Raudonos akys verkė krauju, — šito jis taip pat neprisiminė anksčiau matęs. Semas nerangiai atsiklaupė.
— Senieji dievai, išklausykite mano maldos. Septynetas buvo mano tėvo dievai, bet ištariau jums priesaiką stodamas į Nakties sargybą. Dabar padėkite mums. Baiminuosi, kad pasiklydome. Be to, esame alkani ir mums šalta. Jau nežinau, kokiais dievais tikiu, bet… prašau, jei jūs čia, padėkite mums. Džilė turi mažą sūnelį. — Daugiau jis nesugalvojo, ką sakyti. Sutemos tirštėjo, burtmedžio lapai švelniai ošė mosuodami nelyginant daugybė raudonų kaip kraujas rankų. Semas negalėjo pasakyti, ar Jono dievai jį išgirdo.
Kai grįžo į ilgąją menę, Džilė jau buvo užkūrusi laužą. Sėdėjo prie jo prasiskleidusi kailius ir žindė kūdikį. Jis toks pat alkanas kaip ir mes, dingtelėjo Semui. Senos moterys iš Krasterio pilies slapta įdavė jiems maisto, bet dabar jau beveik viskas buvo suvalgyta. Net Rago Kalvoje, kur paukščių ir žvėrių netrūko, net padedamas skalikų ir varovų, Semas buvo beviltiškas medžiotojas; o čia, neaprėpiamuose tuščiuose miškuose beveik nebuvo jokios vilties, kad jis ką nors sumedžios. Jo pastangos ežeruose ir pusiau užšalusiuose upokšniuose sugauti žuvies taip pat nieko nedavė.
— Ar dar ilgai, Semai? — paklausė Džilė. — Ar dar toli?
— Neilgai. Ir jau ne taip toli, palyginti su keliu, kurį nuėjome. — Semas nusiėmė kelionmaišį, nerangiai atsisėdo ant grindų ir pamėgino sukryžiuoti kojas. Nuo vaikščiojimo nugarą jam skaudėjo taip, kad labai būtų norėjęs atsiremti į vieną iš tašytų, medinių, stogą laikančių stulpų, bet ugnis degė menės viduryje, po skyle dūmams išeiti, o šilumos jis troško labiau nei patogumo. — Po kelių dienų mūsų kelionė turėtų baigtis.
Semas turėjo savo žemėlapius, bet jei šis kaimas nėra Baltojo Medžio kaimas, iš tų žemėlapių maža naudos. Norėdami aplenkti ežerą, mes nuklydome per toli į rytus, baiminosi jis, o galbūt, kai mėginau mėtyti pėdas, per daug į vakarus. Ilgainiui jis ėmė nekęsti ežerų ir upių. Ten niekada nerasdavai nei kelto, nei tilto, tad ežerus tekdavo tiesiog apeiti, o upėse ieškoti brastų. Lengviau buvo traukti žvėrių pramintu taku, o ne brautis per krūmynus, lengviau buvo aplenkti kalvą, nei į ją įkopti. Jei su mumis būtų Banenas arba Daivenas, jau būtume Juodojoje pilyje ir bendrojoje menėje šildytumės kojas. Tačiau Banenas buvo miręs, o Daivenas išėjo su Grenu, Paniurėliu Edu ir kitais.
Siena yra trijų šimtų mylių ilgio ir septynių šimtų pėdų aukščio, priminė sau jis. Jei trauks į pietus, anksčiau ar vėliau jie turi ją rasti. O Semas buvo tikras, kad jie keliauja į pietus. Dieną jis susiorientuodavo pagal saulės padėtį danguje, o giedromis naktimis jie galėjo eiti nepamesdami iš akių Ledinio Drakono uodegos, nors, kai krito antras arklys, naktimis jie beveik nekeliaudavo. Net per pilnatį po medžiais būdavo per tamsu, ir Semas arba paskutinė jiems likusi kumelė galėjo nusilaužti koją. Jau turėtume būti gerokai pasistūmėję į pietus, tikrai turėtume.
Bet Semas nebuvo tikras, ar toli jie bus nuklydę į rytus arba į vakarus. Taip, jie pasieks Sieną… rytoj arba po dviejų savaičių, ilgiau eiti tikrai nereikės, tikrai nereikės, tik… kurioje vietoje? Jiems reikėjo rasti Juodosios pilies vartus; tai buvo vienintelis įėjimas į Sieną per šimtus lygų.
— Ar Siena tokia didelė, kaip pasakodavo Krasteris? — paklausė Džilė.
— Dar didesnė. — Semas stengėsi kalbėti linksmai. — Tokia aukšta, kad negali matyti už jos dunksančių pilių. Bet tos pilys ten stovi, pamatysi. Siena visa iš ledo, bet pilys pastatytos iš akmens ir medžio. Jų bokštai aukšti, požemiai gilūs, be to, yra didžiulė ilgoji menė, kurios židinyje dieną ir naktį dega ugnis. Ten taip karšta, Džile, kad sunkiai patikėtum.
— Ar galėsiu pastovėti prie tos ugnies? Su savo kūdikiu? Neilgai, tik kol sušilsime ir geriau pasijusime.
— Galėsi stovėti prie židinio, kiek tik širdis geidžia. Taip pat gausi pavalgyti ir atsigerti. Gausi prieskoniais pagardinto vyno, dubenį troškintos elnienos su svogūnais ir ką tik iš krosnies ištrauktos, Hobo keptos duonos — tokios karštos, kad nudegsi pirštus. — Semas nusitraukė pirštinę ir, prikišęs prie ugnies, pamiklino pirštus, bet iš karto pasigailėjo. Jie buvo nutirpę nuo šalčio, o vėl juos pajutęs, Semas vos nesuriko iš baisaus skausmo. — Kartais kuris nors iš brolių padainuoja, — pasakė jis, stengdamasis negalvoti apie skausmą. — Geriausiai dainuodavo Dareonas, tik jie išsiuntė jį į Rytų sargybą. Bet liko Halderis ir Rupūžius. Tikrasis jo vardas Toderis, bet atrodo kaip rupūžė, todėl jį taip praminėme. Jam patinka dainuoti, bet jo balsas siaubingas.