— O tu dainuoji? — Džilė pasitaisė kailius ir nuo vienos krūties perkėlė kūdikį prie kitos.
Semas nuraudo.
— Aš… Kelias dainas moku. Kai buvau mažas, labai mėgau dainuoti. Ir šokdavau, bet mano lordas tėvas nenorėjo, kad tai daryčiau. Sakydavo, kad jei noriu pasirodyti, turiu eiti į kiemą su kalaviju rankoje.
— Gal galėtum padainuoti kokią nors pietiečių dainą? Mažyliui.
— Jei taip nori… — Semas pagalvojo. — Šią dainą, kai buvome maži ir būdavo laikas eiti miegoti, mums su seseria dainuodavo septonas. Ji vadinasi „Septyneto daina“.
Semas krenkštelėjo ir uždainavo.
Semas prisiminė, kad šią dainą dainavo su motina, kai jiedu migdė Dikoną. Tėvas išgirdo juos dainuojant ir supykęs įsiveržė į miegamąjį.
— Kad daugiau to negirdėčiau, — šiurkščiai įspėjo žmoną lordas Rendilas. — Tomis švelniomis septono dainomis vieną berniuką jau sugadinai, nori sugadinti ir jaunylį? — Tada jis pažvelgė į Semą ir pridūrė: — Jei būtinai turi dainuoti, eik ir dainuok seserims. Nenoriu, kad artintumeis prie mano sūnaus.
Džilės kūdikis užmigo. Jis buvo toks mažutis ir toks tylus, kad Semas dėl mažylio nerimavo. Jis nė vardo neturėjo. Semas užsiminė apie tai Džilei, bet ji paaiškino, girdi, blogas ženklas duoti vaikui vardą anksčiau, nei jam sukaks dveji metai. Mat tiek daug kūdikių mirdavo…
Ji vėl paslėpė krūtį po kailiais.
— Graži buvo daina, Semai. Tu gerai dainuoji.
— Išgirstum tu Dareoną. Jo balsas saldus kaip midus.
— Tą dieną, kai tapau Krasterio žmona, mes gėrėme saldžiausią midų. Tada buvo vasara, ne taip šalta, kaip dabar. — Džilė sumišusi pažvelgė į jį. — Kodėl dainavai tik apie šešis dievus? Krasteris visada sakydavo, kad jūs, pietiečiai, turite septynis.
— Septynis, — linktelėjo Semas, — bet apie Pašalietį niekas nedainuoja. — Pašaliečio veidas buvo mirties veidas. Vien prabilęs apie jį Semas pasijuto nejaukiai. — Mums reikėtų ką nors suvalgyti. Nors po kąsnelį.
Jau nieko nebuvo likę, tik juodos ir kietos kaip medis dešros. Semas atpjovė abiem po plonytį griežinėlį. Padaryti tai buvo taip sunku, kad jam net riešą įskaudo, bet jis buvo alkanas, tad darbavosi iki galo. Jei tuos griežinėlius ilgai kramtydavai, jie suminkštėdavo ir buvo gana skanūs. Krasterio žmonos buvo pagardinusios dešrą česnakais.
Kai jiedu pavalgė, Semas atsiprašė Džilės ir išėjo nusišlapinti ir pasirūpinti kumele. Pūtė žvarbus šiaurės vėjas ir eidamas jis girdėjo šnarant medžių lapus. Jam teko pralaužti ploną upokšnį kaustančio ledo plutą, kad kumelė galėtų atsigerti. Geriau įvesiu ją į vidų. Nubudęs kitą rytą jis nenorėjo pamatyti, kad jų kumelė per naktį mirtinai sušalo. Net jei taip atsitiktų, Džilė eitų pėsčia. Mergina buvo labai narsi, ne tokia kaip jis. Semas neišmanė, ką reikės su ja daryti, kai jiedu grįš į Juodąją pilį. Ji vis kartojo, kad, jei Semas norėtų, ji galėtų būti jo žmona, tačiau juodieji broliai žmonų neturėjo. Be to, jis buvo Tarlis iš Rago Kalvos ir negalėjo vesti tyržmogės. Teks ką nors sugalvoti. Kad tik apskritai gyvi pasiektume Sieną, daugiau niekas nesvarbu, visai nesvarbu.
Atvesti kumelę prie ilgosios menės nebuvo sunku, sunkiau sekėsi įtempti ją pro duris, bet Semas pasistengė. Kol jis įvedė gyvulį į vidų, Džilė jau snūduriavo. Jis pririšo kumelę kampe, įmetė į ugnį malkų, nusivilko sunkų apsiaustą ir įsirangė po kailiais šalia tyržmogės. Jo apsiausto pakako apsikloti visiems trims ir sulaikyti kūnų skleidžiamai šilumai.
Nuo Džilės trenkė pienu, česnakais ir senais, priplėkusiais kailiais, bet prie tų kvapų Semas jau buvo pripratęs. Semo galva, tie kvapai nebuvo blogi. Jam patiko miegoti šalia Džilės. Tuomet jis prisimindavo senus laikus, kai Rago Kalvoje gulėdavo vienoje didžiulėje lovoje kartu su seserimis. Tai baigėsi lordui Rendilui nusprendus, kad nuo tokio gulinėjimo jis darosi ištižęs kaip mergaitė. Bet miegodamas vienas šaltame savo kambarėlyje netapau nei tvirtesnis, nei drąsesnis. Semas klausė savęs, ką jį matydamas dabar pasakytų tėvas. Nužudžiau Kitą, milorde, Semas įsivaizdavo save sakantį, nudūriau jį obsidiano durklu, ir dabar mano prisiekę broliai vadina mane Semu Žudiku. Bet net svajonėse lordas Rendilas tik nepatikliai dėbtelėjo į sūnų.
Tą naktį jis sapnavo keistus sapnus. Semas grįžo į Rago Kalvą, į pilį, bet tėvo joje nebuvo. Dabar pilis priklausė Semui. Su juo buvo Jonas Snou. Ir lordas Mormontas, Senasis Lokys, ir Grenas, ir Paniurėlis Edas, ir Pipas, ir Rupūžius, ir visi kiti sargybos broliai, bet jie buvo apsirengę ne juodai, o spalvingais drabužiais. Semas sėdėjo prie stalo ant pakylos ir visus juos vaišino, storai pjaustydamas kepsnį didžiuoju tėvo kalaviju, vadinamu Širdžių Pražūtim. Svečiai dar valgė saldžius pyragėlius ir gėrė medumi paskanintą vyną, dainavo ir šoko ir visiems buvo šilta. Puotai pasibaigus jis nuėjo miegoti, tik ne į lordo miegamąjį, kur paprastai nakvodavo jo motina su tėvu, o į kambarį, kuriame kadaise miegodavo drauge su seserimis. Bet šį kartą didžiulėje minkštoje lovoje jo laukė ne seserys, o Džilė, ant nuogo kūno užsimetusi kailį, ir jai iš krūtų varvėjo pienas.
Staiga, sušalęs ir išsigandęs, jis pakirdo iš miego.
Laužas geso, žioravo tik raudonos žarijos. Oras, rodės, sukaustytas speigo — taip buvo šalta. Kampe kumelė žvengė ir užpakalinėmis kanopomis spardė sienos rąstus. Džilė sėdėjo prie laužo spausdama glėbyje kūdikį. Semas apsimiegojęs atsisėdo, o iš pražiotos jo burnos virto garas. Ilgąją menę gaubė tamsa ir šešėliai, buvo tamsu, nors į akį durk. Jam pašiurpo ant rankų gyvaplaukiai.
Nieko, nieko, tarė sau Semas. Sušalau, ir tiek.