Tada prie durų sujudėjo vienas iš šešėlių. Didelis šešėlis.
Aš dar sapnuoju, ėmė melstis Semas. Ak, dievai, padarykite taip, kad dar miegočiau, tegul tai būna košmaras. Jis negyvas, negyvas, mačiau jį mirštantį.
— Jis atėjo kūdikio, — sukūkčiojo Džilė. — Jis mažylį užuodžia. Ką tik gimęs kūdikis dvokia gyvybe. Jis atėjo gyvybės.
Didžiulis tamsus siluetas pasilenkęs įžengė pro duris, įėjo į menę ir ėmė kėblinti prie jų. Blausioje gęstančio laužo šviesoje šešėlis virto Mažuoju Polu.
— Eik sau, — dusliai tarstelėjo Semas. — Mums tavęs čia nereikia.
Polo rankos buvo apanglėjusios, veidas baltas kaip pienas, o akys spindėjo ryškiai mėlynai. Jo barzdą balino šerkšnas, o ant vieno peties tupėjo varnas, lesdamas jam skruostą, rydamas negyvas, balsvas mėsas. Semui neišlaikė pūslė ir jis pajuto kojomis tekančią šilumą.
— Džile, nuramink kumelę ir išvesk ją laukan. Greičiau.
— Tu… — sutrikusi tarstelėjo ji.
— Turiu durklą. Drakonų stiklo durklą. — Stodamasis jis pagrabinėjo ir surado ginklą. Pirmąjį durklą jis atidavė Grenui, bet, laimė, prieš sprukdamas iš Krasterio pilies, nepamiršo pasičiupti lordo Mormonto durklo. Dabar Semas laikė tvirtai suspaudęs jo kotą, traukdamasis nuo ugnies, nuo Džilės ir nuo kūdikio. — Polai.. — Semas norėjo kalbėti drąsiai, bet iš tiesų tik gailiai cyptelėjo. — Mažasis Polai. Ar pažįsti mane? Aš Semas, storulis Semas, Semas Bailys, tu miške mane išgelbėjai. Kai daugiau negalėjau žengti nė žingsnio, nešei mane. Niekas kitas nebūtų galėjęs to padaryti, o tu nešei. — Laikydamas rankoje durklą ir šniurkščiodamas, Semas traukėsi. Aš toks bailys. — Neskriausk mūsų, Polai. Prašau. Kodėl turėtum mus skriausti?
Džilė atatupsta ėmė slinktis kietomis purvinomis grindimis. Numirėlis pasuko galvą ir pažvelgė į ją, bet Semas sušuko: „NE!“ — ir jis vėl atsigręžė. Ant peties tupintis varnas iš jo blyškaus, pralesto skruosto atsikneibė dar gabalėlį mėsos. Durklą Semas laikė priešais save ir giliai alsavo, o jo plaučiai kilnojosi kaip kalvio dumplės. Džilė nusigavo į kitą ilgosios menės galą, prie kumelės. Dievai, įkvėpkite man drąsos, meldėsi Semas. Bent kartą įkvėpkite man truputėlį drąsos. Bent tiek, kad ji spėtų pabėgti.
Mažasis Polas žingtelėjo prie Semo. O Semas traukėsi tol, kol nugara atsirėmė į neobliuotų rąstų sieną. Jis abiem rankomis laikė durklą, kad šis nevirpėtų. Numirėlis drakonų stiklo, rodos, nebijojo. Galbūt nežinojo, kas tai yra. Jis ėjo lėtai, bet Mažasis Polas ir gyvas būdamas vaikščiojo negreitai. Semui už nugaros Džilė kažką murmėjo ramindama kumelę ir mėgindama vesti ją prie durų. Bet gyvulys, matyt, užuodė keistą ir šaltą numirėlio dvelksmą. Staiga ji ėmė spyriotis ir atsistojo piestu, priekinėmis kanopomis kapodama šalčio sustingdytą orą. Išgirdęs triukšmą, Polas nusisuko ir, rodės, į Semą daugiau nebekreipė dėmesio.
Daugiau nebuvo laiko nei galvoti, nei melstis, nei bijoti. Semvelis Tarlis puolė į priekį ir durklu smogė Mažajam Polui į nugarą. Pasisukęs šonu, numirėlis nepastebėjo jo artinantis. Varnas sukrankė ir pakilo į orą.
— Tu miręs! — durdamas riktelėjo Semas. — Tu miręs, miręs!
Jis badė ir rėkė, badė ir rėkė raižydamas sunkiame juodame Polo apsiauste dideles skyles. Į visas puses žiro drakonų stiklo duženos, mat durklo geležtė trupėjo atsitrenkusi į po vilna buvusius geležinius šarvus.
Semas sudejavo ir tamsos gaubiamame ore jam iš burnos išvirto baltas garas. Jis numetė niekam nereikalingą durklo kotą ir paskubomis pasitraukė atatupstas, o Mažasis Polas atsisuko į jį. Semui dar nespėjus išsitraukti kito savo durklo, plieninio, kurį turėjo kiekvienas brolis, juodos numirėlio rankos suspaudė jam pagurklį. Polo pirštai buvo tokie šalti, kad, rodės, degino. Jie prasmego minkštose kaklo klostėse ir sugniaužė gerklę. Bėk, Džile, bėk! — norėjo sušukti Semas, bet pravėręs burną negalėjo ištarti nė žodžio, tik gargtelėjo.
Nerangūs jo pirštai pagaliau užčiuopė durklą, bet, kai mėgino suvaryti jo geležtę numirėliui į pilvą, jos galas nuslydo geležiniais šarvų žiedais, durklas išsprūdo Semui iš rankos ir sukdamasis nukrito ant grindų. Mažojo Polo pirštai spaudė vis stipriau ir nenumaldomai, o paskui ėmė suktis į šoną. Jis ketina nurauti man galvą, apimtas nevilties pagalvojo Semas. Jo gerklė buvo tarsi užšalusi, o plaučiai degė. Jis trankė ir stūmė numirėlio riešus, bet nieko nepešė. Spyrė Polui į tarpkojį, bet veltui. Pasaulis susitraukė ir virto dviem mėlynomis žvaigždėmis, skausmas buvo gniuždantis, o šaltis toks baisus, kad sustingdė jam iš akių ištryškusias ašaras. Semas beviltiškai muistėsi ir trūkčiojo, o tada… puolė į priekį.
Mažasis Polas buvo augalotas ir galingas, bet Semas viršijo jį svoriu, be to, numirėliai buvo nevikrūs, — tuo jis įsitikino Kumštyje. Staigus judesys privertė Polą žingtelėti atatupstą, o tada ir gyvasis, ir numirėlis kartu plojosi ant grindų. Nuo smūgio Polas paleido Semui gerklę ir, kol šalti ir juodi pirštai vėl ją sugniaužė, šis spėjo paskubomis įkvėpti. Burnoje pajuto kraujo skonį. Semas pasuko galvą dairydamasis savo durklo ir jo žvilgsnį patraukė blausiai žioruojantis laužas. Ugnis! Iš jos buvo likę tik žarijos ir pelenai, ir vis dėlto… Jis negalėjo nei galvoti, nei kvėpuoti… Semas ėmė slinktis į šalį, traukdamas paskui save Polą… Jis mostagavo rankomis, pirštais čiuopė viską aplink, graibė, žarstė pelenus, kol pagaliau aptiko kažką karštą… apanglėjusį nuodėgulį — iš paviršiaus juodą, bet viduje dar žioruojantį gelsvai raudona šviesa… Semas jį suspaudė ir sugrūdo Polui į burną, bruko iš visų jėgų, net pajuto, kaip sutarškėjo numirėlio dantys.
Bet net ir tada numirėlis gerklės nepaleido. Prieš mirdamas Semas pagalvojo apie motiną, kuri jį mylėjo, ir tėvą, kurį jis apvylė. Kai jis pamatė pro išlūžusių Polo dantų tarpus vingiuojant dūmus, ilgoji menė sukosi ratu. Tada numirėlio veidą apgaubė liepsnos ir rankos gerklę paleido.
Sunkiai alsuodamas, Semas šiaip taip nusirito šalin. Numirėlis degė, šerkšnas nuo jo barzdos tirpo ir lašėjo, o smakras po šeriais anglėjo. Semas išgirdo klyktelint varną, bet Polas neišleido nė garso. Kai išsižiojo, pliūptelėjo liepsnos. O jo akys… Dingo, mėlynas jų švytėjimas dingo.
Semas nuropojo prie durų. Oras buvo toks šaltas, kad jį įkvepiant skaudėjo plaučius, bet… skaudėjo maloniai. Jis išvirto iš ilgosios menės.
— Džile! — pašaukė. — Džile, aš jį nužudžiau. Džile…
Ji stovėjo nugara atsirėmusi į burtmedį, laikydama glėbyje berniuką. Ją buvo apsupę numirėliai. Jų čia buvo kelios dešimtys, o gal ir dar daugiau… Vieni kadaise buvo tyržmogiai ir tebedėvėjo odas ir kailius, bet dauguma buvo… jo broliai. Semas čia matė Larką Seserinį, Švelniapėdį ir Railį. Četui ant kaklo pūpsantis riebalinis navikas buvo juodas, o jo šunvotės apledėjusios. O vienas atrodė kaip Heikas, nors tikrai negalėjai žinoti, nes jam trūko pusės galvos. Jie į gabalus suplėšė vargšę kumelę ir krauju pasruvusiomis rankomis tampė jos vidurius. Iš gyvulio pilvo kilo balsvas garas.
Semas suinkštė.
— Tai neteisinga…
Neteisinga. Jam ant peties nutūpė varnas. Neteisinga, baisu, neteisinga. Paukštis suplasnojo sparnais ir suriko kartu su Džile. Numirėliai jau buvo ją užspeitę. Semas girdėjo, kaip šnara tamsiai raudoni burtmedžio lapai, kaip jie šnabždasi jam nesuprantama kalba. Net žvaigždžių šviesa, rodos, ėmė virpčioti, o medžiai aplink juos dejuoti ir girgždėti. Semas Tarlis išbalo kaip drobė ir išsprogino akis. Krankliai! Jie tupėjo burtmedyje — šimtai, tūkstančiai kranklių, nutūpusių baltas kaip kaulai šakas, spoksančių iš lapų tankmės. Kai jie krankdavo, Semas matė pražiotus jų snapus ir išskėstus juodus sparnus. Įpykę, krankdami ir plasnodami, jie tarsi debesis leidosi ant numirėlių ir juos puolė. Paukščiai sūkuriu sukosi aplink Četo veidą ir kapojo jo mėlynas akis, jie aplipo Seserinį nelyginant musės, plėšė mėsos gabalus iš prakirstos Heiko galvos. Kranklių buvo tiek daug, kad pakėlęs galvą į dangų Semas nematė mėnulio.