Eikite, paragino ant peties tupintis paukštis. Eikite, eikite, eikite.
Semas pasileido tekinas pūtuodamas, iš burnos virstant garo tumulams. Aplink jį numirėliai mosavo rankomis gindamiesi nuo juodų juos puolančių sparnų ir aštrių snapų, grimzdami į baugią tylą, netrikdomą nė menkiausio niurnėjimo ar šūktelėjimo. Bet į Semą krankliai nekreipė dėmesio. Jis paėmė Džilę už rankos ir patraukė ją nuo burtmedžio.
— Turime bėgti.
— Tik… kur? — su kūdikiu glėbyje Džilė nuskubėjo paskui jį. — Jie papjovė mūsų kumelę, kaip mes be jos…
— Broli! — nakties tamsą perskrodė šūksnis, garsesnis už tūkstančio paukščių krankimą. Po medžiais ant briedžio sėdėjo vyras, nuo galvos iki kojų apsimuturiavęs juodais ir pilkais drabužiais su margais lopais. — Čionai! — riktelėjo raitelis. Jo veidą slėpė pakeltas gobtuvas.
Jis vilki juodus drabužius. Semas paragino Džilę bėgti pas jį. Briedis buvo didžiulis, tikras milžinas, per gogą dešimties pėdų aukštumo, beveik tokio pat platumo ragais. Žvėris atsiklaupė leisdamas jiedviem užlipti ant nugaros.
— Na štai, — tarė raitelis, ištiesęs pirštine apmautą ranką ir padėdamas Džilei užsiropšti ir atsisėsti jam už nugaros.
Tada atėjo Semo eilė.
— Dėkoju, — pūtuodamas tarė jis. Ir tik suspaudęs ištiestą ranką suprato, kad raitelis pirštinės nemūvėjo. Jo plaštaka buvo juoda ir šalta, o pirštai — kieti kaip akmuo.
Arija
Kai jie užjojo į kalvos viršūnę ir pamatė upę, Sandoras Kligeinas šiurkščiai sustabdė žirgą ir nusikeikė.
Dangus buvo tamsus ir apsiniaukęs, be to, pylė lietus, lašais tarsi dešimčia tūkstančių kalavijų kapodamas žalsvai rudą upės srovę. Ji tikrai ne mažiau kaip mylios pločio, dingtelėjo Arijai. Iš šniokščiančio vandens kyšojo pusšimčio medžių viršūnės, jie tarsi skęstantys žmonės šakomis mėgino įsikibti dangaus. Prie kranto buvo priplakta stora paklotė permirkusių lapų, o toliau upės vagoje Arijai prieš akis šmėstelėjo kažkas blyškus ir išpampęs — stipri srovė nešė nuskendusį elnią, o gal kritusį arklį. Ausis pagavo ir žemą, sunkiai girdimą dundesį, primenantį garsą, kurį prieš imdamas urgzti išleidžia šuo.
Sėdėdama balne Arija pasimuistė ir jai į nugarą įsirėžė Skaliko šarvų geležis. Kligeinas laikė ją apglėbęs; ant kairės, nudegusios rankos apsaugai jis buvo užsidėjęs plieninį vambrasą, bet anksčiau Arija matė jį keičiant tvarsčius, matė, kad ant tos rankos nėra odos ir žaizda šlapiuoja. Tačiau, jei nudegimai ir kėlė jam skausmą, Sandoras Kligeinas to neparodė.
— Ar čia Juodieji Vandenys?
Jie jojo taip ilgai per tamsą ir lietų, pro gūdžius miškus ir bevardžius kaimus, jog Arija visiškai nebesuvokė, kur jie atsidūrė.
— Tai upė, per kurią turime persikelti, daugiau tau nieko nereikia žinoti. — Kartais Kligeinas atsakydavo į Arijos klausimus, bet buvo ją įspėjęs, kad nemėgintų užmegzti pokalbio. Pirmą dieną jis pažėrė mergaitei daugybę įspėjimų. — Jei dar kartą man trenksi, surišiu rankas už nugaros, — pagrasino jis. — Dar kartą mėginsi bėgti, supančiosiu kojas. Dar kartą spygtelėsi, imsi rėkti arba man įkąsi, užkimšiu burną. Galime joti dviese arba galiu permesti tave skersai arklio nugaros surištą kaip skerdžiamą paršą. Rinkis.
Arija nusprendė joti, bet, kai jiedu pirmą kartą įsikūrė stovyklą, ji palaukė, kol, jos supratimu, Kligeinas užmigo, ir susirado didelį rantytą akmenį, kuriuo ketino suknežinti bjauriam savo pagrobėjui galvą. Tyli kaip šešėlis, tarė ji sau slinkdama prie jo, bet artintis reikėjo dar tyliau. Skalikas vis dėlto nemiegojo. O gal prabudo. Šiaip ar taip, jis atsimerkė, nusiviepė ir atėmė iš jos akmenį kaip iš mažo vaiko. Arija jam įspyrė, bet daugiau nieko negalėjo padaryti.
— Šį kartą atleisiu, — nusviedęs akmenį į krūmus pasakė jis Arijai. — Bet jei būsi tokia kvaila ir mėginsi dar kartą, tikrai skaudžiai nubausiu.
— Kodėl tiesiog nenužudai manęs kaip Mikos?! — riktelėjo Arija. Ji vis dar buvo nusiteikusi priešintis, labiau įpykusi nei išsigandusi.
Jis atsakė sučiupęs ją už tunikos priekio ir prisitraukęs arčiau, vos per colį nuo savo nudeginto veido.
— Jei dar kartą ištarsi tą vardą, taip primušiu, kad gailėsies, jog tavęs nenužudžiau.
Po to kiekvieną naktį, prieš eidamas miegoti, jis susukdavo Ariją į žirgo gūnią, o viršuje ir apačioje surišdavo virvėmis, tad ji būdavo suvystyta kaip kūdikis.
Tai turėtų būti Juodieji Vandenys, nusprendė Arija žiūrėdama, kaip lietaus lašai šiaušia vandens paviršių. Skalikas buvo Džofrio šuo; jis vilko ją į Raudonąją pilį ir ketino atiduoti Džofriui bei karalienei. Ji norėjo, kad pro debesis išlįstų saulė, — tada būtų galėjusi pasakyti, į kurią pusę jie keliauja. Kuo ilgiau Arija tyrinėjo ant medžių kamienų želiančias samanas, tuo labiau sutrikusi jautėsi. Prie Karaliaus Uosto Juodieji Vandenys nebuvo tokie platūs, bet tuomet dar nebuvo prasidėję lietūs.
— Brastų nebėra, — tarė Sandoras Kligeinas, — ir plaukti nerizikuočiau.
Persikelti neįmanoma, pagalvojo Arija. Lordas Berikas mus tikrai pasivys. Kligeinas šiurkščiai ragino juodą savo eržilą, tris kartus mėtė pėdas, norėdamas suklaidinti persekiotojus, kartą net pusę mylios jojo upokšnio vagos viduriu. Bet kiekvieną kartą žvilgtelėjusi atgal Arija vis tiek tikėdavosi išvysti bastūnus. Ji mėgino jiems padėti ir, kai eidavo į krūmus šlapintis, medžių kamienuose įrėždavo savo vardą, bet ketvirtą kartą taip besidarbuojant Kligeinas ją sučiupo ir teko liautis. Nesvarbu, guodėsi Arija, Toras ras mane savo liepsnose. Bet nerado. Bent jau iki šiol, o kai jiedu persikels per upę…
— Netoli turėtų būti Harovėjaus miestas, — pasakė Skalikas. — Ten, senojo karaliaus Andaharo arklidėse, lordas Rutas laiko dvigalvį vandens žirgą. Galbūt su juo galėsime persikelti.
Apie senąjį karalių Andaharą Arija nieko nebuvo girdėjusi. Taip pat niekada nebuvo mačiusi dvigalvio arklio, juolab galinčio risnoti vandeniu, bet nusprendė geriau nieko neklausinėti. Prikando liežuvį ir sėdėjo sustingusi, o Skalikas pasuko eržilo galvą ir nurisnojo kalvos ketera žemupio pusėn. Dabar bent jau lietus kirto jiems į nugaras. Arijai iki gyvo kaulo buvo įgrisęs vanduo, graužiantis akis, trukdantis matyti ir tekantis skruostais, tarsi ji verktų. Vilkai neverkia, priminė ji sau.
Buvo vos šiek tiek po vidurdienio, o dangus atrodė tamsus tarsi vakarėjant. Arija jau nebūtų galėjusi suskaičiuoti, kiek dienų jie neregėjo saulės. Ji buvo permirkusi iki siūlo galo, nuo jojimo jai skaudėjo sėdmenis ir visą kūną, ji čiaudėjo. Be to, dar ir karščiavo, o kartais imdavo nevalingai drebėti, bet kai pasakydavo Skalikui, kad serga, šis tik burbtelėdavo: