— Nusišluostyk nosį ir užsičiaupk.
Dabar bene pusę laiko jis miegodavo sėdėdamas balne pasitikėdamas, kad jo eržilas toliau trauks tuo provėžomis išraižytu keliu arba miško taku, kuriuo jie keliavo. Tai buvo eiklus ristūnas, beveik toks pat didelis kaip ir karo žirgas, tik daug greitesnis. Skalikas jį vadino Pašaliečiu. Kartą, Kligeinui šlapinantis prie medžio, sumetusi, kad galėtų nujoti ir jis nespėtų jos pagauti, Arija mėgino arklį pavogti. Bet Pašalietis jai vos galvos nenukando. Savo šeimininkui jis buvo paklusnus tarsi senas kuinas, o šiaip — nirtus juodis. Arija niekada nebuvo mačiusi žirgo, kuris taip kandžiotųsi ar spardytųsi.
Kelias valandas jiedu jojo palei upę, perbrido du į ją įtekančius drumstus upokšnius ir pagaliau pasiekė vietą, apie kurią kalbėjo Sandoras Kligeinas.
— Lordo Harovėjaus miestas, — tarė Skalikas, o pamatęs jį pridūrė: — Po septyniais perkūnais!
Miestas buvo apsemtas ir apleistas. Kylantis upės vanduo išsiliejo iš krantų. Iš Harovėjaus miesto buvo likęs tik viršutinis smuklės aukštas glaistytomis pinučių sienomis, septynkampis nuskendusios septos kupolas, du trečdaliai akmeninio apvalaus bokšto, keli apipeliję šiaudiniai trobų stogai ir kaminų miškas.
Bet Arija pamatė, kad iš bokšto rūksta dūmai, o po skliautiniu langu, stipriai pririštas, plūduriuoja plokščiadugnis laivas. Tame laive buvo gera dešimtis skylių irklams ir pora didžiulių, iš medžio išskaptuotų arklių galvų: viena — pirmagalyje, kita — paskuigalyje. Dvigalvis arklys, dingtelėjo jai. Denio viduryje pūpsojo medinė pašiūrė velėna dengtu stogu, o kai Skalikas prisidėjo prie burnos delnus ir pašaukė, po akimirkos iš jos išvirto du vyrai. Trečias pasirodė apvaliojo bokšto lange, laikydamas užtaisytą arbaletą.
— Ko nori?! — šūktelėjo jis, perrėkdamas vandens šniokštimą.
— Perkelkite mus! — atsiliepdamas riktelėjo Skalikas.
Laive buvę vyrai trumpai pasitarė. Vienas iš jų, žilstelėjęs ir gunktelėjęs vyras storomis rankomis, priėjo prie turėklų.
— Teks mokėti!
— Sumokėsiu!
Kuo? — nusistebėjo Arija. Bastūnai atėmė Kligeino auksą, bet galbūt lordas Berikas paliko jam šiek tiek sidabro arba variokų? Keltas neturėtų kainuoti daugiau nei porą variokų…
Keltininkai vėl ėmė tartis. Pagaliau gunktelėjęs vyras pasisuko ir šūktelėjo. Pasirodė dar šeši vyrai, smaukdamiesi aukštyn gobtuvus, kad nelytų ant galvų. Dar daugiau jų išlipo per tvirtovės langą ir nušoko ant denio. Bene pusė iš jų buvo labai panašūs į gunktelėjusį vyrą, matyt, jo giminaičiai. Keli jų atrišo grandines ir pasiėmė ilgas kartis, o kiti pro skyles iškišo irklus plačiomis mentėmis. Keltas pasisuko ir, tolygiai irkluojamas, palengva nuplaukė link seklumos. Sandoras Kligeinas nusileido nuo kalvos jo pasitikti.
Kai laivo galas dunkstelėjo į kalvos šlaitą, keltininkai atidarė plačias duris po drožinėta arklio galva ir iškišo sunkų ąžuolinį lieptą. Prie vandens Pašalietis stabtelėjo, bet Skalikas kulnais bakstelėjo eržilui į šonus ir paragino jį žengti lieptu. Denyje jų laukė gunktelėjęs vyras.
— Ne per šlapia, sere? — šypsodamasis paklausė jis.
Skalikas nemaloniai vyptelėjo.
— Man reikia tavo laivo, o ne kvailų juokelių.
Jis nulipo nuo žirgo ir nutraukė Ariją. Vienas iš įgulos narių ištiesė ranką, norėdamas paimti Pašalietį už kamanų.
— Tavim dėtas, neimčiau, — tarstelėjo Kligeinas, o arklys tuo metu spyrė. Vyras atšoko, paslydęs ant aplyto denio skaudžiai plojosi ant sėdynės ir nusikeikė.
Gunktelėjęs keltininkas jau nesišypsojo.
— Galime tave perkelti, — susiraukęs pareiškė jis. — Bet tai tau kainuos auksinę monetą. Dar vieną turėsi pridėti už arklį. O trečią — už berniuką.
— Trys drakonai? — paklausė Kligeinas ir nusikvatojo. — Už tris drakonus man turėtų atitekti ši prakeikta gelda.
— Praeitais metais gal taip ir būtų buvę. Bet, kai upė šitaip ištvinusi, man reikia papildomos įgulos darbuotis su kartimis ir irkluoti, kad pagavusi srovė nenuneštų mūsų šimto mylių ir netėkštų į jūrą. Pats rinkis. Arba trys drakonai, arba išmokyk tą savo pragaro arklį vaikščioti vandens paviršiumi.
— Mėgstu sąžiningus plėšikus. Tegul bus, kaip nori. Trys drakonai… kai sveikus ir gyvus išleisite mus šiauriniame krante.
— Monetas gausiu dabar, arba niekur neplauksime.
Vyras ištiesė įdiržusį delną.
Kligeinas pažvangino savo ilgąjį kalaviją ir išsitraukė jį iš makštų.
— Ir tu rinkis. Auksas šiauriniame krante arba plienas pietiniame.
Keltininkas pažvelgė Skalikui į akis. Ir Arija suprato, kad jam nepatiko tai, ką ten pamatė. Jis turėjo daugiau kaip dešimtį vyrų, — stiprių vyrų, ginkluotų irklais ir kietmedžio kartimis, — bet nė vienas nepuolė jam į pagalbą. Kartu Sandorą Kligeiną jie būtų įveikę, bet, kol būtų pargriovę, šis tris ar keturis iš jų būtų spėjęs nukauti.
— Iš kur man žinoti, kad tikrai sumokėsi? — pgalvojęs paklausė gunktelėjęs vyras.
Jis nesumokės! — norėjo surikti Arija, bet laiku prikando lūpą.
— Prisiekiu riterio garbe, — rimtu veidu pareiškė Skalikas.
Jis net ne riteris. Bet šių žodžių Arija taip pat neištarė garsiai.
— To pakaks, — nenoromis burbtelėjo keltininkas. — Ateikite, perkelsime jus dar prieš sutemstant. Prisirišk arklį, nenoriu, kad plaukiant jis išsigąstų. Jei tu ar tavo sūnus norite pasišildyti, kajutėje yra žarijų gorė.
Aš nesu paikšis jo sūnus! — įniršo Arija. Tai buvo dar blogiau, nei būti laikomai berniuku. Ji taip įsiuto, kad vos nepasakė jiems, kas ji iš tiesų tokia, bet Sandoras Kligeinas čiupo ją už pakarpos ir nuvilko nuo denio.
— Kiek kartų turiu sakyti, kad užčiauptum savo prakeiktą burną? — Jis stipriai ją papurtė — net dantys sutarškėjo — ir paleido. — Eik į vidų ir džiovinkis, kaip tas vyras ir sakė.
Arija padarė kaip liepta. Didelėje gorėje žioravo rausvos žarijos, nuo jų kajutė buvo taip prikaitusi, kad nebuvo kuo kvėpuoti. Malonu buvo prie žarijų stovėti, šildytis rankas ir truputį prasidžiovinti drabužius, bet, vos pajutusi po kojomis linguojant grindis, Arija pro priekines duris vėl išėjo ant denio.
Dvigalvis arklys palengva plaukė per seklumą laviruodamas tarp apsemtų Harovėjaus kaminų ir stogų kraigų. Daugiau kaip dešimt vyrų plušo prie irklų, o dar keturi ilgomis kartimis atsistumdavo nuo visko, prie ko pernelyg priartėdavo: nuo akmens, medžio, apsemto namo. Gunktelėjęs vyras laikė vairą. Lietus barbeno į glotnias denio lentas ir taškė aukštai iškilusias, iš medžio išdrožtas arklių galvas laivo priekyje ir užpakalyje. Arija vėl permirko, bet tai jai buvo nė motais. Ji norėjo viską matyti. Ji atkreipė dėmesį, kad vyras su arbaletu tebestovi apvaliojo bokšto lange. Laivui praplaukiant, jis nulydėjo Ariją žvilgsniu. Ji svarstė, ar jis ir yra lordas Rutas, apie kurį užsiminė Skalikas. Jis visai nepanašus į lordą. Bet, kita vertus, ji taip pat nebuvo panaši į ledi.
Kai paliko miestą ir išplaukė į tikrą upę, srovė juos ėmė nešti gerokai smarkiau. Pro pilką lietaus maršką Arija toli krante vos įžiūrėjo aukštą akmeninį stulpą, be jokios abejonės, žymintį prieplauką, bet, vos jį išvydusi, sumetė, kad jie plaukia priešinga kryptimi, pasroviui. Dabar irklininkai darbavosi išsijuosę ir iš visų jėgų kovojo su šėlstančia upe. Pro šalį sūkuriuodami plaukė lapai ir nulaužtos šakelės — taip greitai, tarsi būtų paleisti iš svaidyklės. Vyrai su kartimis, persisvėrę per bortus, stūmė šalin viską, kas buvo pernelyg arti laivo. Be to, čia ir vėjas pūtė stipresnis. Kai tik atsisukdavo pažvelgti prieš srovę, Arija gaudavo į veidą lietaus šuorą. Deniui supantis, Pašalietis žvengė ir spardėsi.