Kasterlių Uolos lordas buvo liesas ir todėl atrodė dvidešimčia metų jaunesnis, rūstus, bet savotiškai gražus. Jo skruostai buvo apžėlę vešliomis gelsvomis žandenomis, paryškinančiomis griežtų bruožų veidą, pliką galvą ir stambų smakrą bei lūpas. Ant kaklo jis buvo pasikabinęs grandinę, nukaldintą iš auksinių rankų, kurių vienos pirštai laikė kitos riešą.
— Graži grandinė, — tarė Tirionas ir pagalvojo: Bet ant mano kaklo ji atrodytų geriau.
Šią šmaikščią pastabą lordas Taivinas nuleido negirdomis.
— Bus geriau, jei prisėsi. Ar išmintingai pasielgei pakilęs iš ligos patalo?
— Tas ligos patalas varo man dar didesnę ligą. — Tirionas žinojo, kaip jo tėvas niekina silpnumą. Jis klestelėjo į arčiausiai stovintį krėslą. — Kokios puikios tavo menės… Ar gali patikėti, kad mane, besivaduojantį mirtimi, kažkas perkėlė į tamsią ankštą kamarą Meigoro tvirtovėje?
— Raudonoji pilis pilna vestuvininkų. Kai jie išsiskirstys, rasime tau tinkamesnę menę.
— Man patiko ir šioje menėje. Ar didžiųjų tuoktuvių diena jau paskirta?
— Džofris ir Mardžerė turėtų susituokti pirmą naujų metų dieną, kuri — taip jau sutapo — yra ir pirmoji naujo šimtmečio diena. Šia tuoktuvių ceremonija bus paskelbta naujos eros pradžia.
Naujos Lanisterių eros, dingtelėjo Tirionui.
— Ak, kaip gaila, rodos, tai dienai jau turiu kitų planų.
— Atėjai čia tik pasiskųsti savo miegamuoju ir nevykusiai pajuokauti? Turiu baigti kelis svarbius laiškus.
— Svarbius laiškus. Na, žinoma…
— Vienos kovos laimimos kalavijais ir ietimis, kitos — rašomosiomis plunksnomis ir varnais. Liaukis slapta man priekaištavęs, Tirionai. Lankiau tave visuomet, kai tik meisteris Balabaras leisdavo, kai jau atrodydavo, jog miršti. — Jis suglaudė pirštų galus ir pasirėmė jais smakrą. — Kodėl išvijai Balabarą?
Tirionas gūžtelėjo.
— Meisteris Frenkenas taip uoliai nesistengia girdyti manęs vynu ir neverčia tiek daug miegoti.
— Balabaras atvyko į miestą kartu su lordo Redvaino palyda. Žmonės kalba, kad jis talentingas gydytojas. Paprašiusi, kad jis tavimi rūpintųsi, Sersėja pasielgė labai kilniai. Ji baiminosi dėl tavo gyvybės.
Norėjai pasakyti, ji baiminosi, kad galiu ir nenumirti.
— Be abejo, dėl to ji ir nuo mano lovos nė akimirkos nepasitraukė.
— Nebūk bjaurus. Ant Sersėjos pečių gula visi būsimų karaliaus vestuvių rūpesčiai, aš toliau kariauju, o tau jau bent dvi savaites negresia nė menkiausias pavojus. — Lordas Taivinas atidžiai nužvelgė subjaurotą sūnaus veidą ir šviesiai žalios jo akys nė nemirktelėjo. — Nors turiu pripažinti: žaizda tikrai baisi. Ir kokia beprotybė tave apsėdo?..
— Priešas su taranu jau buvo prie vartų. Jei puolimui būtų vadovavęs Džeimis, vadintum tai narsiu žygdarbiu.
— Džeimis niekada nebūtų pasielgęs taip kvailai ir vykstant mūšiui nenusiėmęs šalmo. Tikiuosi, nužudei tą, kuris perkirto tau veidą?
— O taip, tas niekšas jau tikrai negyvas.
Nors iš tiesų serą Mendoną nužudė Podrikas Peinas: įstūmė į upę, kad priburbuliuotų tempiamas į dugną sunkių šarvų, kuriuos dėvėjo.
— Miręs priešas — amžinas džiaugsmas, — atsainiai tarstelėjo Tirionas, nors seras Mendonas nebuvo jam tikras priešas. Tas žmogus neturėjo jokių priežasčių trokšti jo mirties. Jis tebuvo įrankis ir, rodos, žinau, kieno. Ji liepė jam pasirūpinti, kad iš mūšio negrįžčiau. Tačiau be įrodymų tokių kaltinimų lordas Taivinas net nebūtų klausęsis. — Kodėl tu, tėve, čia, mieste? — paklausė Tirionas. — Ar neturėtum vykti į mūšį su lordu Staniu, Robu Starku ar dar kuo nors? — Ir kuo greičiau, tuo geriau.
— Kol lordas Redvainas iš pietų neatplukdys savo laivyno, Drakono Uolai pulti mums trūksta laivų. Iš tokio puolimo nebūtų naudos. Stanio Barateono žvaigždė užgeso ir nuskendo Juoduosiuose Vandenyse. Starkas… tas vyrukas vis dar vakaruose, bet iš šiaurės link Prieblandos Slėnio traukia didelės šiauriečių pajėgos, vadovaujamos Helmano Tolharto ir Robeto Gloverio. Išsiunčiau lordą Tarlį jų pasitikti, o tuo metu seras Gregoris traukia Karališkuoju keliu, kad juos atkirstų ir neleistų pasitraukti. Jiedu puls Tolhartą ir Gloverį su trečdaliu Starko kariuomenės dviem frontais.
— Sakai, link Prieblandos Slėnio?..
Bet Prieblandos Slėnyje nebuvo nieko, dėl ko būtų buvę verta taip rizikuoti. Ar Jaunasis Vilkas galų gale kuoktelėjo?
— Dėl to neturėtum sukti sau galvos. Tavo veidas mirtinai išblyškęs, o per tvarsčius sunkiasi kraujas. Sakyk, ko nori, ir grįžk į lovą.
— Ko aš noriu…
Tirionas pajuto gumulą gerklėje, jam atėmė žadą. Ko jis nori? Noriu daugiau, nei kada nors galėsi man duoti, tėve.
— Podas sako, kad Mažasis Pirštas tapo Harenholo lordu.
— Kol Ruzas Boltonas laiko užėmęs pilį ir laukia Robo Starko, tas titulas nieko nereiškia, bet lordas Beilišas troško tos garbės. Jis mums labai pasitarnavo derantis dėl vestuvių su Mardžere iš Tairelių giminės. O Lanisteriai skolingi nelieka.
Džofrio santuoka su Mardžere, galima sakyti, buvo Tiriono mintis, bet dabar tai priminti būtų buvę labai nemandagu.
— Gali paaiškėti, kad tas titulas — ne vien tušti žodžiai, — įspėjo jis tėvą. — Mažasis Pirštas nieko nedaro šiaip sau. Bet tiek jau to. Rodos, užsiminei apie grąžinamas skolas?
— Ir tu reikalauji atlygio, ar ne? Puiku. Ko iš manęs nori? Žemių, pilies ar kokio nors posto?
— Pradžiai — trupučio prakeikto dėkingumo.
Išpūtęs akis lordas Taivinas įsistebeilijo į sūnų.
— Juokdariai ir beždžionės laukia plojimų. Tiesą sakant, Eiriui taip pat jų reikėjo. O tu tik vykdei įsakymą, ir neabejoju, kad stengeisi kaip įmanydamas. Niekas ir neneigia, kad svariai prisidėjai prie mūšio.
— Svariai prisidėjau? — Įniršęs Tirionas išpūtė jam likusią šnervę. — O man atrodo, kad išgelbėjau tavo prakeiktą miestą.
— Vis dėlto daugumai žmonių atrodo, kad mūšio baigtį nulėmė mano sprendimas pulti lordo Stanio kariuomenės sparną. Lordai Tairelis, Rovanas, Redvainas ir Tarlis taip pat puikiai kovėsi, be to, man pranešė, kad būtent tavo sesuo Sersėja paragino ugnies burtininkus sukelti gaisrą, kuris sunaikino Barateono laivyną.
— O aš tuo metu nenuveikiau nieko reikšminga, tik pasikirpau nosies plaukus, ar ne? — nebegalėdamas daugiau slėpti susierzinimo, paklausė Tirionas.
— Tavo pakelta geležinė grandinė buvo gudrus manevras ir labai svarbus mūsų pergalei. Ar tai norėjai išgirsti? Be to, man pranešė, kad tau turime būti dėkingi už sąjungą su Dornu. Ir dar tau tikriausiai bus malonu sužinoti, kad Mirsela saugiai pasiekė Saulės Ietį. Seras Aris Oukhartas rašo, kad ji nepaprastai pamėgo princesę Arianą ir kad princas Tristanas ja labai susižavėjęs. Tikrai nenoriai daviau Marteliams įkaitę, bet, rodos, kitaip nebuvo galima.
— Ir mes turėsime įkaitą, — pasakė Tirionas. — Vieta taryboje taip pat buvo tos sutarties dalis. Jei atvykęs jos užimti princas Doranas kartu neatsives ir kariuomenės, jis pateks mums į rankas.
— Ar Martelis atvyktų vien pareikšti savo teisių į tarybos nario vietą? — nusistebėjo lordas Taivinas. — Žadėjai jam dar ir atkeršyti.