Jei iššokčiau per bortą, upės srovė nuneštų mane greičiau, nei Skalikas susigaudytų, jog dingau. Arija žvilgtelėjo per petį ir pamatė Sandorą Kligeiną, tramdantį išsigandusį žirgą ir mėginantį jį nuraminti. Daugiau tokios geros progos nuo jo pasprukti ji neturės. Tačiau galiu nuskęsti. Jonas sakydavo, kad Arija plaukia kaip žuvis, bet tokioje upėje būtų nelengva net žuviai. Ir vis dėlto nuskęsti galbūt būtų buvę geriau nei atsidurti Karaliaus Uoste. Prisiminusi Džofrį, ji nuslinko į laivo pirmagalį. Upės vandenys buvo drumsti, rusvi, dumbluoti, čaižomi lietaus ir priminė sriubą. Arija pasvarstė, ar vanduo labai šaltas. Aš ir taip jau visa permirkusi, labiau nesušlapčiau. Ji uždėjo ranką ant turėklo.
Bet Arijai dar nespėjus iššokti kažkas garsiai riktelėjo ir ji atsisuko. Nešini kartimis, keltininkai bėgo į laivo pirmagalį. Kelias akimirkas ji nesusigaudė, kas čia vyksta. Paskui pamatė: tiesiai prie jų plaukė didžiulis ir tamsus medis šaknimis į viršų. Srovė jį nešė virš vandens styrančiomis, susiraizgiusiomis šaknimis ir šakomis, tarsi rankas ištiesusią didžiulę jūrų pabaisą. Irklininkai kaip pašėlę mentėmis kabino vandenį stengdamiesi išvengti susidūrimo — medis galėjo apversti laivą arba pramušti korpusą. Senis nusuko vairą į priešingą pusę ir arklio pirmagalys ėmė suktis pasroviui, bet per lėtai. Rudas ir juodas, visas blizgantis, medis lėkė prie jų nelyginant taranas.
Medžiui priartėjus prie laivo pirmagalio per mažiau nei dešimt pėdų, dviem įgulos nariams vis dėlto pavyko įremti į kliūtį ilgas kietmedžio kartis. Viena perlūžo ir lūždama taip pratisai triokštelėjo, jog atrodė, kad pusiau lūžta keltas. Bet antrajam keltininkui pavyko stipriai stumtelėti medžio kamieną ir šiaip taip išvengti susidūrimo. Medis praplaukė vos per kelis colius nuo laivo, o jo šakos tarsi nagai brūkštelėjo per išdrožtą žirgo galvą. Ir staiga, kai jie jau manė laimingai išsisukę, viena iš medžio pabaisos šakų dunkstelėjo ir nubruožė laivo korpusu. Keltas sudrebėjo, Arija paslydo ir skaudžiai parklupo ant vieno kelio. Vyrui su perlūžusia kartimi ne taip labai pasisekė. Arija išgirdo jį riktelint ir pamatė verčiantis per bortą. Jį akimirksniu prarijo šėlstantis rudas vanduo ir, kol Arija atsistojo, nelaimingasis jau buvo dingęs. Vienas iš keltininkų čiupo virvę su ant galo surišta kilpa, bet… nebebuvo kam jos mesti.
Gal bangos jį išneš kur nors žemupyje, mėgino guostis Arija, tačiau jautė, jog tai tuščia viltis. Noras šokti į vandenį jai išgaravo. Kai Sandoras Kligeinas riktelėjo eiti vidun, o jei ne, pažadėjo primušti, ji klusniai nuėjo. Tuo metu keltą buvo stengiamasi grąžinti į reikiamą kursą ir plaukti prieš srovę, nors upė nenorėjo nieko daugiau, tik nunešti laivą į jūrą.
Krantą jie pasiekė nutolę per dvi mylias upe žemyn nuo įprastos švartavimosi vietos. Laivas taip sunkiai dunkstelėjo į krantą, kad lūžo dar viena kartis ir Arija vėl vos nepargriuvo. Sandoras Kligeinas užkėlė ją ant Pašaliečio nugaros, tarsi ji būtų svėrusi ne daugiau už lėlę. Laivo įgula žiūrėjo į juodu nuvargusiais, apsiblaususiais žvilgsniais, tik gunktelėjęs vyras buvo žvalus ir vėl ištiesė delną.
— Šeši drakonai, — pareikalavo jis. — Trys už perkėlimą, o kiti trys — už prarastą žmogų.
Sandoras Kligeinas pasirausė savo kapše ir pliaukštelėjo keltininkui į delną pluoštą suglamžytų pergamento lapų.
— Štai. Imk dešimt.
— Dešimt? — Keltininkas sutriko. — Kas čia?
— Mirusio vyro raštas, kad jis skolingas maždaug devynis tūkstančius drakonų. — Skalikas liuoktelėjo į balną Arijai už nugaros ir nemaloniai nusišypsojo. — Dešimt iš jų — tavo. Vieną gražią dieną grįšiu pasiimti likusių, tad, žiūrėk, jų neišleisk.
Vyras pašnairavo į pergamentą.
— Raštas. Kokia man nauda iš rašto? Žadėjai atsiskaityti auksu. Garantavai riterio garbe.
— Riteriai neturi jokios prakeiktos garbės. Laikas įsikalti tai į galvą, seni.
Skalikas paragino Pašalietį ir šuoliais pasileido per lietų. Keltininkai palydėjo juos keiksmais ir pora sviestų akmenų. Nei į žodžius, nei į akmenis Kligeinas nekreipė dėmesio ir netrukus jie pasislėpė medžių teikiamoje prieblandoje, o upės ošimas jiems už nugaros vis labiau silpo.
— Iki ryto keltas atgal negrįš, — pasakė jis, — be to, ta šutvė daugiau netikės popieriniais pažadais, žarstomais kitų persikelti norėsiančių kvailių. Jei tavo bičiuliai mus vejasi, jiems reikės velniškai stiprių plaukikų.
Arija susigūžė ir nepratarė nė žodžio. Valar morgulis, niūriai pagalvojo ji. Sere Ilinai, sere Merinai, karaliau Džofri, karaliene Sersėja. Dunsenai, Poliveri, Meiluti Rafai, sere Gregori ir Kutuli. Ir Skalike, Skalike, Skalike.
Kai lietus liovėsi ir debesys prasisklaidė, Arija drebėjo ir taip baisiai čiaudėjo, kad Kligeinas nutarė nakčiai sustoti ir net pamėgino užkurti laužą. Bet malkos, kurių jis pririnko, pasirodė per drėgnos. Kad ir kaip stengėsi, ugnis niekaip neįsidegė. Pagaliau suirzęs jis išspardė pagalius.
— Po septyniais pragarais! — nusikeikė jis. — Negaliu pakęsti laužų.
Jiedu susėdo po ąžuolu ant šlapių akmenų, klausydamiesi lėto, nuo lapų lašančio vandens teškenimo, ir pavalgė šaltą vakarienę: užkando sužiedėjusios duonos, apipelijusio sūrio ir rūkytos dešros. Skalikas mėsą pjaustė durklu, bet pamatęs, kad Arija nenuleidžia nuo ginklo akių, prisimerkė.
— Net negalvok apie tai, — įspėjo.
— Ir negalvojau, — pamelavo ji.
Jis prunkštelėjo norėdamas parodyti, kad taip ir manė, bet davė jai storą griežinį dešros. Nenuleisdama nuo Skaliko akių, Arija ėmė jį čiaumoti.
— Niekada nemušiau tavo sesers, — pasakė Skalikas, — bet, jei priversi mane, tave sumušiu. Liaukis ieškojusi būdų mane nužudyti. Tau nieko gero iš to nebus.
Arija nežinojo, ką turėtų į tai atsakyti. Čiaumodama dešrą, šaltai jį nužvelgė. Nepajudinama kaip akmuo, pagalvojo.
— Tu bent jau žiūri man į veidą. Tavo garbei turiu tai pripažinti, vilkų mergaite. Kaip jis tau patinka?
— Nepatinka. Jis visas nudegęs ir bjaurus.
Pasmeigęs ant durklo ašmenų, Kligeinas padavė jai gabalėlį sūrio.
— Tu kvailelė. Kas tau iš to, jei pabėgtum? Tave sučiuptų dar baisesnis žmogus.
— Nesučiuptų, — paprieštaravo Arija. — Baisesnių už tave nėra.
— Nesutikai mano brolio. Kartą Gregoris nužudė žmogų vien už tai, kad šis knarkė. Saviškį.
Kai jis plačiai nusišypsojo, nudegusi veido oda įsitempė, burna persikreipė ir į ją buvo nemalonu žiūrėti. Toje pusėje lūpų nebuvo ir ausies buvo likęs tik kauburėlis.
— Pažinojau tavo brolį. — Gerai pagalvojusi Arija nusprendė, kad vis dėlto Kalnas buvo baisesnis. — Pažinojau ir jį, ir Dunseną, ir Poliverį, ir Rafą Meilutį, ir Kutulį.
Skalikas, rodos, nustebo.
— Kaip brangiausia Nedo Starko dukrelė galėjo susipažinti su tokiais tipais? Gregoris savo augintinių žiurkių į dvarą niekada nesineša.
— Susipažinau su jais kaime. — Ji suvalgė sūrį ir pasiėmė kriaukšlį sužiedėjusios duonos. — Kaime prie ežero, kur jie pagavo Gendrį, mane ir Pyragėlį. Jie sučiupo ir Lomį Žaliarankį, bet Meilutis Rafas jį nužudė, nes jo koja buvo sužeista.