Kligeinas vyptelėjo.
— Sugavo tave? Mano brolis buvo tave sugavęs? — Tai jį prajuokino, jis nusikvatojo, bet niūriai, nemaloniai, tarsi dundantis griaustinis. — Gregoris taip ir nesuprato, ką turi rankose, ar ne? Negalėjo suprasti, kitaip besispardančią ir klykiančią būtų atitempęs tave į Karaliaus Uostą ir numetęs Sersėjai ant kelių. Ak, kaip tai būtų buvę miela! Reiks nepamiršti pasakyti to broliui, prieš išpjaunant jam širdį.
Jis jau ne pirmą kartą kalbėjo, kad nužudys Kalną.
— Bet jis — tavo brolis, — nedrąsiai pratarė Arija.
— Ar niekada neturėjai brolio, kurį troškai nudėti? — Jis vėl nusijuokė. — Arba galbūt sesers? — Matyt, Skalikas Arijos veide kažką įžvelgė, nes pasilenkė arčiau. — Sansa. Tai Sansa, ar ne? Tikra vilkė nori nužudyti gražiąją paukštę.
— Ne, — atšovė Arija. — Norėčiau nudėti tave.
— Dėl to, kad perkirtau pusiau tavo draugužį? Esu nužudęs daug daugiau žmonių nei vien jį, patikėk. Manai, kad dėl to esu pabaisa. Na, gal ir taip, bet, kita vertus, išgelbėjau tavo seseriai gyvybę. Tą dieną, kai minia nutraukė ją nuo žirgo, prasibroviau pro žmones ir grąžinau ją į pilį, kitaip ją būtų ištikęs Lolisės Stokvort likimas. Ir ji man padainavo. Tu to nežinai, ar ne? Tavo sesuo padainavo man mielą dainelę.
— Meluoji, — rėžė Arija.
— Nežinai nė pusės to, ką įsivaizduoji žinanti. Juodieji Vandenys? Po septyniais pragarais, kaip tau atrodo, kur mes? Kaip manai, kur traukiame?
Girdėdama paniekos persmelktą jo balsą, Arija sudvejojo.
— Į Karaliaus Uostą, — atsakė. — Gabeni mane pas Džofrį ir karalienę.
Ir staiga susiprotėjo, kad klysta, tai buvo galima nuspėti jau vien iš to, kaip Kligeinas uždavė klausimus. Bet kažką ji turėjo pasakyti.
— Kvaila akla vilkiūkštė… — Jo balsas buvo šiurkštus ir nemalonus kaip geležies džeržgimas. — Po galais Džofrį, po galais karalienę, po galais ir tą persisukusį mažą pabaisą, kurį ji vadina savo broliu. Jų mieste daugiau reikalų neturiu, nutraukiau visus ryšius su karaliaus sargyba ir su Lanisteriais. Klausiu tavęs, ką bendra turi šuo ir liūtas? — Pasiėmęs odmaišį su vandeniu, jis godžiai atsigėrė. Nusibraukęs burną, pasiūlė vandens Arijai ir pridūrė: — Ta upė buvo Trišakis, mergaite. Trišakis, o ne Juodieji Vandenys. Jei gali, prisimink žemėlapį. Rytoj pasieksime Karališkąjį kelią. O tada nesunkiai nusigausime iki Dvynių. Tai aš grąžinsiu tave motinai. Ne taurusis Žaibo lordas ir ne liepsnojantis apsimetėlis žynys, tas pabaisa. — Pamatęs Arijos veido išraišką, jis šyptelėjo. — Manai, tik tavo draugai bastūnai geba suuosti gerą išpirką? Dondarionas pasiėmė mano auksą, tad aš pasiėmiau tave. Sakyčiau, esi verta dukart tiek, kiek jie iš manęs išplėšė. Galbūt net ir daugiau, jei parduočiau tave Lanisteriams, kaip kad baiminaisi, bet aš to nedarysiu. Net ir šuniui nusibosta būti nuolat spardomam. Jei Jaunasis Vilkas turi bent tiek smegenų, kiek dievai atseikėjo rupūžei, jis pakels mane į lordus ir paprašys, kad stočiau pas jį tarnauti. Jam manęs reikia, nors galbūt jis to dar nesuvokia. Gal dėl jo aš net Gregorį nužudysiu. Jam tai tikrai patiks.
— Robas niekada nepriims tavęs į tarnybą, — atšovė Arija. — Tik jau ne tave.
— Tada paimsiu tiek aukso, kiek tik galiu panešti, nusijuoksiu jam į veidą ir josiu sau. Jei jis manęs nepriims, turėtų būti išmintingas ir mane nužudyti, bet to nepadarys. Kiek girdėjau, jis per daug atsigimęs į tėvą. Man tai tik į naudą, aš vis tiek išlošiu. Tu irgi, vilkiūkšte. Tad liaukis verkšlenusi, liaukis atžariai su manimi kalbėjusi, nes man tai jau nusibodo. Užsičiaupk, daryk, ką liepsiu, ir galbūt net suspėsime į tas prakeiktas tavo dėdės vestuves.
Jonas
Kumelė pūtavo, bet Jonas negalėjo leisti jai pailsėti. Turėjo pasiekti Sieną anksčiau už magnarą. Jei būtų turėjęs balną, būtų jame pamiegojęs, bet neturėjo, tad išsilaikyti kumelei ant nugaros buvo sunku net ir būdraujant. Sužeistą koją vis labiau skaudėjo. Jonas nedrįso ilsėtis tiek, kad žaizda užsitrauktų. Užuot ramiai gulėjęs, jis iš naujo ją perplėšdavo kaskart, kai sėsdavo ant kumelės.
Užjojęs į kalvos viršūnę ir priešais pamatęs rudą, provėžomis išraižytą Karališkąjį kelią, per lygumas ir kalveles vingiuojantį į šiaurę, jis patapšnojo kumelei per kaklą ir tarė:
— Dabar mums belieka traukti šiuo keliu, gerute. Netrukus pasieksime Sieną.
Jono koja buvo sustirusi nelyginant medis, o nuo prasidėjusio karščiavimo jam taip sukosi galva, kad du kartus apsižiūrėjo jojantis priešinga kryptimi.
Netrukus pasieksime Sieną. Jam prieš akis iškilo draugai, bendrojoje menėje gurkšnojantys prieskoniais pagardintą vyną. Hobą jis tikriausiai ras besičiupinėjantį su savo katilais, Donalą Nojų — stovintį prie žaizdro, meisterį Eimoną — savo kambariuose, po varnų narvais. O Senąjį Lokį? O Semą, Greną, Paniurėlį Edą, Daiveną mediniais dantimis… Jonui beliko viltis, kad bent kai kurie iš jų ištrūko iš Pirmųjų Žmonių Kumščio.
Apie Igritę jis taip pat daug galvojo. Prisiminė jos plaukų kvapą, jos kūno šilumą ir… jos veido išraišką, kai perrėžė seniui gerklę. Neturėjai teisės jos mylėti, atsklido silpnas vidinis balsas. Neturėjai teisės jos palikti, atkakliai kartojo kitas balsas. Jonas svarstė, ar jo tėvas irgi buvo draskomas tokių prieštaravimų, kai paliko jo motiną ir grįžo pas ledi Ketliną? Jis buvo įsipareigojęs ledi Stark, o aš esu įsipareigojęs Nakties sargybai.
Jis vos neprajojo per Kurmių miestą dėl karščiavimo nė nesuvokęs, kur atsidūrė. Dauguma gyvenamųjų namų buvo po žeme, dylančio mėnulio šviesoje buvo matyti tik kelios lūšnelės. Viešnamį atstojo pašiūrė, ne didesnė už išvietę; raudonas jos žibintas girgždėdamas suposi vėjyje tarsi į tamsą besistebeilijanti, krauju pasruvusi akis. Jonas nulipo nuo kumelės šalia esančiose arklidėse — šlumštelėjo nerangiai, iš skausmo šūktelėjo ir pažadino du arklininkus.
— Man reikia pailsėjusio arklio, pabalnoto ir su apynasriu bei vadžiomis, — valdingai pasakė jis vaikinukams. Šie iš karto atvedė žirgą; dar atnešė odmaišį vyno ir puskepalį juodos duonos. — Pakelkite miestiečius, — paragino juos Jonas. — Įspėkite žmones. Į pietus nuo Sienos eina tyržmogiai. Pasiimkite mantą ir skubėkite į Juodąją pilį.
Skaudama koja ir sukandęs dantis, jis šiaip taip užsėdo ant juodo arklio, kurį jam davė vaikinai, ir negaišuodamas pasileido į šiaurę.
Kai rytiniame dangaus pakraštyje žvaigždės ėmė blėsti, jam prieš akis iškilo Siena, dunksanti virš medžių ir besidraikančio ryto rūko. Atspindėdamas mėnesienos šviesą, ledas tviskėjo. Jonas paragino arklį ir purvinu, slidžiu keliu jojo tol, kol pamatė akmeninius Juodosios pilies bokštus ir iš rąstų pastatytus namus, tarsi sulaužyti vaikų žaislai netvarkingai išmėtytus po didžiule ledo uola. Tuo metu, apšviesta pirmųjų tekančios saulės spindulių, Siena jau tviskėjo rožine ir ryškiai raudona spalva.
Jojančio pro nuošalesnius pastatus, Jono nesustabdė jokie sargybiniai. Niekas nepastojo jam kelio. Iš Juodosios pilies, rodės, buvo likę tik griuvėsiai, kaip ir iš Pilkosios sargybos. Kiemų grindinio plyšiuose žėlė ruda šiurkšti žolė. Ant Flinto kareivinių stogo tebegulėjo senas sniegas, jo pusnys buvo užklojusios visą šiaurinę Hardino bokšto pusę, kuriame, prieš tapdamas Senojo Lokio tarnu, Jonas nakvodavo. Ant Lordo vado bokšto, tose vietose, kur pro langus veržėsi dūmai, buvo matyti suodžių ruožai. Po gaisro Mormontas persikėlė į Karaliaus bokštą, bet ir jame Jonas nematė šviesos. Būdamas žemai, jis negalėjo pasakyti, ar ant Sienos viršaus, septynių šimtų pėdų aukštyje budi sargybiniai, bet ant didžiulių vingiuotų laiptų, tarsi milžiniškas medinis žaibas įsirėžusių į pietinį Sienos šlaitą, nematė nė vieno.