Tačiau iš ginklinės kamino rūko dūmas; menkutis, pilkšvame šiaurės danguje beveik nematomas, bet vis dėlto dūmas. Nulipęs nuo arklio, Jonas nuklibinkštavo prie ginklinės. Pro atidarytas duris nelyginant karštas vasaros alsavimas plūstelėjo šiluma. Viduje vienarankis Donalas Nojus prie laužo pūtė dumples. Išgirdęs triukšmą, jis pakėlė galvą.
— Jonas Snou?
— Tas pats…
Nepaisydamas karščiavimo, išsekimo, sužeistos kojos, magnaro, senio, Igritės ir Menso, nepaisydamas visko, Jonas nusišypsojo. Jam buvo gera grįžti, gera buvo vėl pamatyti pilvotą Nojų, jo kalvio dumples ir jo skruostus, apsipylusius juodais barzdos šeriais.
Kalvis paleido dumples.
— Tavo veidas…
Jonas buvo beveik užmiršęs, kad jo veidas irgi sužalotas.
— Várgas mėgino išlupti man akį.
Nojus susiraukė.
— Nesvarbu, subjauroto ar sveiko, bet tavo veido tikrai jau nesitikėjau pamatyti. Girdėjome, kad perbėgai ir susidėjai su Mensu Plėšiku.
Kad neparvirstų, Jonas įsikibo į duris.
— Kas tau taip sakė?
— Džarmanas Bakvelas. Jis grįžo prieš dvi savaites. Jo žvalgai tvirtina savo akimis matę tave jojantį tyržmogių kolonoje ir vilkintį avikailio apsiaustą. — Nojus atidžiai jį nužvelgė. — Matau, kad jų kalbos apie apsiaustą teisingos.
— Viskas, ką jie sakė, yra tiesa, — pripažino Jonas. — Viskas iki paskutinio žodžio.
— Gal man jau traukti kalaviją ir paleisti tau žarnas?
— Ne. Aš tik vykdžiau įsakymą. Paskutinį Korino Pusrankio įsakymą. Nojau, kur įgula?
— Gina Sieną nuo tavo bičiulių tyržmogių.
— Taip, bet kur?
— Visur. Harma Šungalvė pastebėta netoli Miško sargybos prie duburio, Barškalas — prie Ilgosios Kalvos, Verksnys — prie Ledkraščio. Palei visą Sieną… Jie čia, jie čia, jie kopia į Sieną netoli Karalienės vartų, kapoja Pilkosios sargybos vartus, telkiasi prie Rytų sargybos… Bet, vos pamatę juodą apsiaustą, sprunka. O kitą dieną pasirodo jau kitoje vietoje.
Jonas užgniaužė dejonę.
— Apsimetėliai. Mensas nori, kad mes išsiskirstytume, argi nematai? — Ir Bouvenas Maršas jiems pakluso. — Vartai čia. Čia jie ir puls.
Nojus perėjo per kambarį.
— Tavo koja permirkusi krauju.
Jonas abejingai žvilgtelėjo žemyn. Tai buvo tiesa. Žaizda vėl atsivėrė.
— Strėlė pervėrė…
— Tyržmogio strėlė. — Tai nebuvo klausimas. Nojus turėjo tik vieną ranką, bet ši buvo tikrai raumeninga. Jis pasilenkė, apglėbė Joną, kad šis nepargriūtų. — Tu išbalęs kaip drobė, be to, karščiuoji. Nuvesiu tave pas Eimoną.
— Nėra laiko. Tyržmogiai — pietuose nuo Sienos, nuo Karalienės Karūnos jie traukia čionai ketindami pralaužti vartus.
— Kiek jų? — Nojus, galima sakyti, nešė Joną prie durų.
— Šimtas ir dvidešimt, be to, kaip tyržmogiai, jie gerai ginkluoti. Turi bronzinius šarvus, plieninių ginklų. Kiek vyrų čia liko?
— Truputį daugiau nei keturiasdešimt, — atsakė Donalas Nojus. — Luoši, ligoti ir dar keli tarnybai besiruošiantys geltonsnapiai.
— Ką išjodamas Maršas paskyrė pilies valdytoju?
Ginklininkas nusijuokė.
— Serą Vintoną, tegul dievai jį saugo. Vienintelį pilyje likusį riterį. Bet svarbiausia, kad Stautas, rodos, pamiršo esąs pilies valdytojas ir niekas neskuba jam to priminti. Manau, kad dabar čia vadovauju aš. Mažiausiai suluošintas.
Bent jau tai buvo gerai. Vienarankis ginklininkas buvo ryžtingas, užsispyręs ir kovose užgrūdintas vyras. Kita vertus, seras Vintonas Stautas… na, kadaise jis buvo geras vyras, visi taip manė, bet dabar jis buvo aštuoniasdešimties metų žvalgas, jau netekęs ir jėgų, ir sveiko proto. Kartą jis per vakarienę užmigo ir vos neprigėrė žirnių sriubos dubenyje.
— Kur tavo vilkas? — jiedviem einant per kiemą paklausė Nojus.
— Vaiduoklis. Turėjau jį palikti, kai kopiau į Sieną. Tikėjausi, kad ras kelią čionai.
— Deja, vaikine… Čia jis nepasirodė. — Jiedu prišlubčiojo prie aukšto medinio bokšto durų, kur po varnų lizdais gyveno meisteris. Ginklininkas spyrė į duris. — Klaidai!
Netrukus pro durų plyšį žvilgtelėjo gunktelėjęs, neaukštas, juodais drabužiais vilkintis vyras nuolaidžiais pečiais. Išvydęs Joną, jis išplėtė savo mažas paraudusias akutes.
— Paguldyk vaikiną, aš atvesiu meisterį.
Židinyje kūrenosi ugnis ir oras patalpoje buvo gana tvankus. Nuo šilumos Joną suėmė miegas. Vos tik Nojus paguldė jį ant nugaros, Jonas užsimerkė, kad pasaulis nesisuktų ratu. Jis girdėjo viršuje, lizduose krankčiojant ir skundžiantis varnus.
Snou, karksėjo vienas paukštis. Snou, Snou, Snou.
Jonas prisiminė, jog tai — Semo darbas. Ir dar pagalvojo, ar Semvelis Tarlis saugiai grįžo namo, ar parsirado tik paukščiai?
Netrukus atėjo meisteris Eimonas. Jis judėjo lėtai, viena rudų dėmių išmarginta ranka remdamasis į Klaido dilbį ir atsargiai šlepsėdamas mažais žingsneliais. Ant plono jo kaklo kabojo sunki grandinė, sunerta iš auksinių ir sidabrinių žiedų, spindinčių tarp geležies, švino, alavo ir kitų ne tokių taurių metalų.
— Jonai Snou, — tarė jis, — kai sustiprėsi, būtinai turėsi man papasakoti, ką regėjai ir ką nuveikei. Donalai, uždėk ant ugnies vyno virdulį ir mano geležinį peilį. Noriu, kad jis įkaistų iki raudonumo. Klaidai, man reikės tavo gerojo aštraus peilio.
Meisteriui jau buvo per šimtą metų; jis buvo raukšlėtas, silpnas, plikas ir beveik aklas. Bet, nors balsvu valkčiu aptrauktos jo akys beveik nieko nematė, vis dėlto protas buvo šviesus kaip ir anksčiau.
— Ateina tyržmogiai, — pasakė jam Jonas, o tuo metu Klaidas peiliu rėžė jo kelnių klešnę: storas juodas audinys buvo suragėjęs nuo seno kraujo ir permirkęs nauju. — Iš pietų. Mes kopėme į Sieną…
Klaidui nupjovus negrabų Jono tvarstį, meisteris Eimonas jį pauostė.
— Mes?
— Buvau su jais. Korinas Pusrankis įsakė man prie jų prisidėti. — Kai meisteris pirštais ėmė čiuopti žaizdą, baksnoti ją ir spaudyti, Jonas susiraukė. — Teno magnaras… Oi, skauda… — Jis sukando dantis. — Kur Senasis Lokys?
— Jonai… man labai skaudu, bet lordą vadą Mormontą Krasterio pilies bokšte nužudė prisiekę broliai.
— Bro… mūsų vyrai? — Eimono žodžiai žeidė šimtą kartų skaudžiau nei jo pirštai.
Jonas prisiminė Senąjį Lokį, kai matė jį paskutinį kartą: stovintį priešais savo palapinę, su varnu, tupinčiu ant dilbio ir prašančiu grūdų. Mormontas žuvęs? Pamatęs, kaip baigėsi mūšis Pirmųjų Žmonių Kumštyje, Jonas baiminosi, kad taip gali nutikti, bet tai nė kiek nesušvelnino dabar patirto smūgio.
— Kas tai padarė? Kas pakėlė prieš jį ranką?
— Gartas iš Senmiesčio, Olas Berankis, Dirkas… vagys, bailiai ir žudikai, visa jų gauja. Turėjome numatyti, jog taip nutiks. Nakties sargyba jau ne tokia, kokia buvo kadaise. Joje per mažai dorų vyrų, galinčių sutramdyti nenaudėlius. — Donalas Nojus apvertė ugnyje kaistantį meisterio peilį. — Gera dešimtis ištikimų vyrų grįžo. Paniurėlis Edas, Milžinas, tavo bičiulis Tauras. Jie mums viską ir papasakojo.