Tik dešimtis? Su lordu vadu Mormontu iš Juodosios pilies išjojo du šimtai vyrų, du šimtai geriausių Nakties sargybos vyrų.
— Vadinasi, dabar lordas vadas yra Maršas? — Senasis Granatas buvo draugiškas ir stropus tarnų viršininkas, bet visiškai netiko vadovauti susirėmimui su tyržmogiais.
— Laikinai, kol išsirinksime kitą vadą, — atsakė meisteris Eimonas. — Klaidai, atnešk man gertuvę.
Kol išsirinks kitą vadą… Tik iš ko jį rinkti, jei Korinas Pusrankis ir seras Džeremis Raikeris žuvę, o Benas Starkas dingęs? Nei Bouvenas Maršas, nei seras Vintonas Stautas lordu vadu tapti negali, tai buvo aišku kaip dieną. Gal po mūšio Kumštyje liko gyvi Torinas Smolvudas arba seras Otinas Vitersas? Ne, išrinktas bus arba Koteris Paikas, arba seras Denis Molisteris. Tik… kuris iš jų? Šešėlių bokšto ir Rytų sargybos vadai buvo geri vyrai, bet labai skirtingi. Seras Denis — mandagus, atsargus ir kilnus, be to, jau pagyvenęs žmogus, o Paikas — jaunesnis, pavainikis, šiurkščiakalbis ir per daug drąsus. Negana to, abu vyrai vienas kitą niekino. Senasis Lokys nuolat žiūrėjo, kad jiedu būtų kuo toliau vienas nuo kito, priešinguose Sienos galuose. Jonas žinojo, kad Molisteriai labai nepasitiki iš geležinių kilusiais vyrais.
Kūną pervėręs skausmas priminė jam savus vargus. Meisteris spustelėjo Jonui ranką.
— Klaidas tuoj atneš aguonpienio.
Jonas pamėgino sėstis.
— Man nereikia…
— Reikia, — tvirtai pareiškė Eimonas. — Tau tikrai skaudės.
Perėjęs kambarį, Donalas Nojus vėl paguldė Joną ant nugaros.
— Gulėk ramiai, o jei ne, pririšiu. — Net turėdamas tik vieną ranką, kalvis tvarkė Joną tarsi mažą vaiką. Nešinas žalia gertuve ir apvaliu akmeniniu puodeliu, grįžo Klaidas. Meisteris Eimonas pripylė pilną puodelį.
— Išgerk.
Besigalynėdamas Jonas įsikando į lūpą. Ir dabar burnoje jautė kraujo, sumišusio su tirštu, vaistiniu gėrimu, skonį. Jis nieko negalėjo padaryti, nebent pasistengti neišvemti skysčio.
Klaidas atnešė dubenį šilto vandens ir meisteris Eimonas nuo žaizdos nuplovė pūlius ir kraują. Kad ir kaip švelniai jis darbavosi, Jonas norėjo rėkti net nuo menkiausio prisilietimo.
— Magnaro vyrai drausmingi ir vilki bronzinius šarvus, — pasakė jiems Jonas. Mat kalbėdamas mažiau galvojo apie savo koją.
— Magnaras — Skagoso salos lordas, — tarė Nojus. — Kai atvykau prie Sienos, Rytų sargyboje buvo skagosiečių. Pamenu juos kalbėjus apie magnarą.
— Manau, Jonas šį žodį pavartojo senesne reikšme, — pasakė meisteris Eimonas, — ne kaip giminės vardą, bet kaip titulą. Šis žodis kilęs iš senosios kalbos.
— Jis reiškia „lordą“, — linktelėjo Jonas. — Stiras yra magnaras kažkokios toli Speigilčių šiaurėje esančios vietovės, vadinamos Tenu. Jis turi šimtą savų vyrų ir dvidešimt plėšikų, Dovaną pažįstančių beveik taip pat gerai kaip mes. Bet rago Mensas taip ir nerado, o tai jau šis tas. Žiemos rago — štai ko jis ieškojo kasinėdamas Balsvosios upės pakrantes.
Laikydamas rankoje šluostę, meisteris Eimonas trumpam liovėsi darbavęsis.
— Žiemos ragas yra viso labo senovinė legenda. Ar Užusienio karalius tiki, kad kažkur tikrai yra toks daiktas?
— Jie visi tuo tiki, — patvirtino Jonas. — Igritė sakė, kad jie atvėrė daugybę kapų… karalių ir didvyrių kapų visame Balsvosios upės slėnyje, bet taip ir nerado…
— Kas ta Igritė? — kandžiai paklausė Donalas Nojus.
— Laisvajai tautai priklausanti moteris. — Kaip Jonas galėjo jiems paaiškinti, kas ta Igritė? Ji miela, protinga, sąmojinga, ji gali pabučiuoti vyrą arba perrėžti jam gerklę. — Ji keliauja su Stiru, bet ji ne… Ji jauna, tiesą sakant, dar mergina, laukinė, bet… — Ji nužudė senį už tai, kad šis susikūrė laužą. Jonui ėmė pintis liežuvis, buvo sunku kalbėti. Aguonpienis ėmė niaukti sąmonę. — Su ja sulaužiau duotą priesaiką. Nenorėjau, bet… — Tai buvo klaida. Klaida buvo ją mylėti, klaida buvo ją palikti… — Nepajėgiau atsispirti. Pusrankis man įsakė joti su jais, žiūrėti, neturėjau svyruoti, aš… — Jonui rodės, kad jo galva prikimšta šlapios vilnos.
Meisteris Eimonas vėl pauostė Jono žaizdą. Tada įmetė kruviną šluostę į dubenį ir tarė:
— Donalai, paduok įkaitusį peilį. Man reikės, kad laikytum jį prispaudęs.
Aš nerėksiu, prisiekė sau Jonas, pamatęs iki raudonumo įkaitintą peilio geležtę. Bet šią priesaiką irgi sulaužė. Donalas Nojus laikė jį prispaudęs, o Klaidas padėjo meisterio rankai rasti žaizdą. Jonas nesiblaškė, tik kumščiu trankė stalą. Skausmas buvo toks, kad nuo jo Jonas pasijuto mažas, silpnas ir bejėgis kaip tamsoje verkšlenantis vaikas. Igrite, pagalvojo jis, kai jo šnerves pasiekė svylančios mėsos dvokas, o jo klyksmas, ko gera, pasiekė jos ausis. Igrite, aš privalėjau. Akimirką skausmas atslūgo. Bet tada peilio geležtė vėl palietė žaizdą ir Jonas nualpo.
Atsimerkęs jis pamatė esąs suvyniotas į storą vilną ir susivokė klejojantis. Rodos, negalėjo nė pajudėti, bet tai nebuvo svarbu. Kelias minutes jam rodėsi, kad su juo yra Igritė ir slaugo jį savo švelniomis rankomis. Pagaliau jis užsimerkė ir vėl užmigo.
Kai nubudo kitą kartą, jausmas nebuvo toks malonus. Kambarį gaubė tamsa, bet po antklodėmis skausmas grįžo, koja tvinksėjo ir nuo menkiausio krustelėjimo atrodė, kad prie jos kažkas vėl prikišo įkaitintą peilį. Jonas suprato tai skausmingai, pamėginęs pasižiūrėti, ar tebeturi koją. Jis be garso aiktelėjo, susitvardė neriktelėjęs ir vėl sugniaužė kumštį.
— Jonai… — Šmėstelėjo žvakės šviesa, ir Jonas pamatė į jį žiūrintį puikiai pažįstamą veidą didelėmis ausimis. — Tau nereikėtų judėti.
— Pipai? — Jonas ištiesė ranką ir kitas vyrukas stipriai ją paspaudė. — Maniau, kad dingai…
— …kartu su Senuoju Granatu? Ne, jo nuomone, esu per menkas ir per mažai patyręs. Grenas irgi čia.
— Taip, ir aš čia. — Iš kitos pusės prie lovos priėjo Grenas. — Užmigau…
Jonui išdžiūvo gerklė.
— Vandens… — sušnabždėjo jis. Grenas atnešė vandens, pakėlė puodelį jam prie lūpų. — Mačiau, kas dėjosi Kumštyje, — godžiai gurkštelėjęs tarė Jonas. — Mačiau kraują, negyvus arklius… Nojus sakė, kad per dešimt vyrų grįžo. Kas?
— Daivenas grįžo. Milžinas, Paniurėlis Edas, Donelis Hilas Meilusis, Ulmeris, Kairiarankis Liu, Gartas Pilkaplunksnis. Dar keturi ar penki. Ir aš.
— O Semas?
Grenas nusuko akis į šalį.
— Jis nužudė vieną iš Kitų, Jonai. Pats mačiau. Padūrė jį tavo duotu durklu iš drakonų stiklo, tad praminėme jį Semu Žudiku. Bet jam nepatiko.
Semas Žudikas. Jonui sunku buvo įsivaizduoti labiau nevykusį karį nei Semas Tarlis.
— Kas jam nutiko?
— Palikom jį. — Gūžtelėjęs gailiai tarė Grenas. — Purčiau jį, rėkiau ant jo, net tėškiau per veidą. Milžinas mėgino padėti Semui atsistoti ant kojų, bet jis buvo per sunkus. Pameni, kaip per pratybas jis atsiguldavo ant žemės, susiriesdavo ir verkšlendavo? Krasterio bokšte jis net neverkšleno. Dirkas ir Olas ieškodami maisto griovė sienas, abu Gartai kovėsi, kai kurie kiti prievartavo Krasterio žmonas. Paniurėlis Edas sumetė, jog Dirko gauja išžudys visus ištikimus vyrus, kad nepapasakotume, ką jie padarė, be to, jų buvo du kartus daugiau nei mūsų. Semą palikome su Senuoju Lokiu. Jis tiesiog atsisakė judintis, Jonai.