Buvai jo brolis, vos garsiai neištarė Jonas. Kaip galėjai palikti jį tarp tyržmogių ir žudikų?
— Gali būti, kad jis gyvas, — įsiterpė Pipas. — Semas visus mus gali nustebinti ir parjoti kad ir rytoj.
— Taigi. Ir pargabenti Menso Plėšiko galvą. — Jonas matė, kad Grenas mėgina kalbėti linksmai. — Semas Žudikas!
Jonas vėl pabandė atsisėsti. Bet, kaip ir pirmą kartą, tai buvo klaidingas sprendimas. Jis riktelėjo ir nusikeikė.
— Grenai, nueik ir prikelk meisterį Eimoną, — liepė Pipas. — Pasakyk, kad Jonui reikia dar aguonpienio.
Taip, pagalvojo Jonas.
— Ne, — pasakė jis. — Magnaras…
— Mes žinome, — nuramino jį Pipas. — Ant Sienos budintiems sargybiniams įsakyta nenuleisti akių nuo pietų, o Donalas Nojus išsiuntė kelis vyrus ant Vėtrų kalno viršūnės stebėti Karališkojo kelio. Be to, meisteris Eimonas išsiuntė paukščius į Rytų sargybą ir Šešėlių bokštą.
Meisteris Eimonas, viena ranka remdamasis į Greno petį, prišlepsėjo prie lovos.
— Patausok save, Jonai. Gerai, kad pabudai, bet turi duoti sau laiko pasveikti. Užpylėme žaizdą verdančiu vynu ir užvėrėme ją uždėję dilgėlių, garstyčių grūdų ir apipelijusios duonos šuteklį, bet jei nesiilsėsi…
— Negaliu. — Nepaisydamas skausmo, Jonas atsisėdo. — Netrukus čia bus Mensas… daugybė vyrų, milžinų, mamutų… Ar pasiuntėte žinią į Vinterfelą? Ar pranešėte karaliui? — Kakta jam sruvo prakaitas. Jonas vėl užsimerkė.
Grenas keistai žvilgtelėjo į Pipą.
— Jis dar nežino…
— Jonai, — tarė meisteris Eimonas, — kol tavęs nebuvo, čia labai daug kas nutiko ir daugiausia — blogų dalykų. Beilonas Greidžojus vėl užsidėjo karūną ir pasiuntė savo karo laivus kariauti su šiaure. Karaliai randasi kaip grybai po lietaus ir mes išsiuntėme pagalbos prašymus jiems visiems, bet nė vienas neatjos padėti. Jų kalavijai turi skubesnio darbo, o mes — toli ir visų užmiršti. O Vinterfelas… Jonai, laikykis… Vinterfelo nebėra…
— Nebėra? — Jonas įsistebeilijo į balsvas Eimono akis ir raukšlėtą veidą. — Mano broliai Vinterfele. Branas ir Rikonas…
Meisteris palietė jo kaktą.
— Man labai gaila, Jonai. Savo tėvo vardu užėmęs Vinterfelą, Teonas Greidžojus liepė tavo brolius nužudyti. O kai tavo tėvo vėliavininkai pamėgino Vinterfelą atsiimti, jis pilį padegė.
— Bet už tavo brolius atkeršyta, — įsiterpė Grenas. — Boltono sūnus išžudė visus geležinius, be to, sklinda kalbos, kad Teoną Greidžojų už tai, ką jis padarė, stropiai plakė tol, kol ant jo kūno neliko sveikos vietos.
— Užjaučiu, Jonai, — tarstelėjo ir Pipas. — Mums visiems labai gaila.
Jonas niekada nemėgo Teono Greidžojaus, bet šis buvo jo tėvo globotinis. Skausmingas spazmas vėl pervėrė jam koją ir Jonas vėl atsipeikėjo tysantis ant nugaros.
— Tai kažkoks nesusipratimas, — niekaip nenorėjo patikėti jis. — Prie Karalienės Karūnos mačiau didvilkį, pilką didvilkį… pilką… ir jis mane pažino.
Jei Branas miręs, ar gali būti, kad dalis jo esybės toliau gyvena persikūnijusi į vilką, panašiai kaip Orelis gyveno savo erelyje?
— Išgerk.
Grenas prikišo puodelį Jonui prie lūpų. Jo galvoje knibždėte knibždėjo vilkų ir erelių, skambėjo brolių juokas. Veidai virš jo ėmė lietis ir blankti. Jie negali būti mirę. Teonas niekada to nepadarytų. O Vinterfelas… pilkas granitas, ąžuolas ir geležis, aplink bokštus ratus sukantys krankliai, iš duburių dievų giraitėje kylantis garas, akmeniniai karaliai, sėdintys savo sostuose… ar gali būti, kad Vinterfelo nebėra?
Kai sapnai Joną įveikė, jis vėl atsidūrė namie ir taškėsi šiltose versmėse po didžiuliu baltu burtmedžiu su jo tėvo veidu. Su juo buvo Igritė, žiūrėjo į jį ir juokėsi, vieną po kito mėtė savo kailius, kol liko nuoga kaip tik ką gimusi, ir mėgino jį pabučiuoti, bet jis negalėjo, tik ne tėvo akyse. Jis buvo Vinterfelo kraujas, Nakties sargybos vyras. Pavainikio nepradėsiu, tarė jai Jonas. Nepradėsiu. Nepradėsiu. „Tu nieko neišmanai, Jonai Snou“, — sušnabždėjo Igritė tirpdama karštame vandenyje, jos mėsos luposi ir krito nuo kaulų, kol iš jos liko tik kaukolė ir skeletas, o tirštas ir raudonas duburys suburbuliavo.
Ketlina
Žaliąją Šaką jie išgirdo jos dar neprijoję: ausis pasiekė burgėjimas, primenantis didžiulio žvėries riaumojimą. Upė buvo labai srauni ir įsišėlusi, du kartus platesnė nei pernai, kai Robas čia padalijo savo kariuomenę ir už tai, kad tiltu persikėlė per Žaliąją Šaką, prisiekė vesti vieną iš Frėjaus dukterų. Lordo Valderio ir jo tilto jam reikėjo tuomet, o dar labiau reikia dabar. Ketlina žvelgė į drumstus, žalsvus, sūkuriuojančius vandenis ir jos širdis buvo kupina nuogąstavimų. Per tokią upę niekaip nei persikelsime, nei perplauksime, o kol vandenys nuslūgs, gali tekti laukti ir visą mėnulį.
Artėjant prie Dvynių Robas užsidėjo karūną ir pasikvietė Ketliną ir Edmurą, kad jotų šalia. Seras Reinaldas Vesterlingas nešė jo vėliavą, kurios baltame kaip ledas fone buvo pavaizduotas Starkų didvilkis.
Sargybos bokštai prie vartų išniro iš po lietaus marškos lyg vaiduokliai, kaip ūkanų apgaubtos pilkos šmėklos, vis labiau ryškėjančios jiems artinantis. Frėjaus tvirtovę sudarė ne viena, o dvi pilys: tarsi du veidrodžio atspindžiai iš šlapio akmens, dunksantys apibus vandens, sujungti puikiu, arkos pavidalo tiltu. Iškilęs tarp jų stovėjo Vandens bokštas, o po juo tiesi ir srauni tekėjo upė. Nuo Žaliosios Šakos krantų ėjo kanalai, iš kurių buvo suformuotos griovos taip, kad abi pilys dvynės dunksojo salose. Lietus pavertė griovas sekliais ežerais.
Anapus sraunių vandenų Ketlina išvydo kelis tūkstančius aplink rytinę pilį stovyklas įsikūrusių vyrų, kurių vėliavos prie palapinių kabojo permirkusios ir nusvirusios nuo iečių nelyginant prigėrusios katės. Per lietų nebuvo įmanoma įžiūrėti nei jų spalvų, nei ženklų. Jai pasirodė, kad dauguma vėliavų pilkos, nors po tokiu dangumi pilkas atrodė visas pasaulis.
— Čia elkis atsargiai, Robai, — įspėjo ji sūnų. — Lordas Valderis labai įžeidus ir turi aštrų liežuvį, be to, keli jo sūnūs tikrai bus atsigimę į tėvą. Neturėtum leistis provokuojamas.
— Pažįstu Frėjus, mama. Suprantu, kaip juos įžeidžiau, žinau, kaip man jų reikia. Būsiu meilus kaip septonas.
Ketlina nerimaudama pasimuistė balne.
— Jei mums atvykus bus pasiūlyta gėrimų, jokiu būdu jų neatsisakyk. Imk, ką šeimininkas duos, valgyk ir gerk visiems matant. Jei nebus pasiūlyta nieko, paprašyk duonos, sūrio ir taurės vyno.
— Aš peršlapęs, o ne alkanas…
— Robai, paklausyk manęs. Kai suvalgysi jo duonos ir druskos, įgysi svečio teisę ir po jo namų stogu tave gins svetingumo įstatymai.
Robą visa tai, rodos, labiau pralinksmino, nei išgąsdino.
— Turiu kariuomenę, mama, ir ji mane apgins, man nereikia dėti vilčių į duoną ir druską. Bet jei lordui Valderiui patiks pavaišinti mane varnienos troškiniu su vikšrais, suvalgysiu ir paprašysiu antro dubens.
Nuo vakarinio sargybos bokšto atjojo keturi Frėjai, apsivilkę sunkiais, storos pilkos vilnos apsiaustais. Ketlina pažino serą Raimaną, velionio sero Stevrono sūnų, lordo Valderio pirmagimį. Kai mirs jo tėvas, Raimanas turėjo paveldėti Dvynius. Jo veidas, kurį Ketlina matė po pakeltu gobtuvu, buvo tuklus, platus ir kvailas. Kiti trys greičiausiai buvo jo sūnūs, puikieji lordo Valderio vaikaičiai.