Edmuras tai patvirtino.
— Edvinas vyriausias iš jų, išblyškęs lieknas vyras nedraugišku, stingdančiu žvilgsniu. Kitas, liesas ir raumeningas, su barzda yra Valderis Juodasis, šlykštus tipas. Tarp jų joja Petiras, vaikinukas subjaurotu veidu. Broliai jį vadina Petiru Spuogu. Jis vos porą metų vyresnis už Robą, bet sulaukusį dešimties lordas Valderis apvesdino jį su triskart vyresne moterimi. Dievai, tikiuosi, kad Roslina į jį nepanaši…
Jie sustojo leisdami šeimininkams prijoti. Peršlapusi Robo vėliava karojo ant stiebo, o vis nesiliaujančio lietaus šnaresys maišėsi su dešinėje tekančios, ištvinusios Žaliosios Šakos šniokštimu. Pilkasis Vėjas atsargiai žengė pirmyn įtempęs uodegą, prisimerkęs žvelgdamas šviesiai rusvomis akimis. Kai Frėjai prisiartino per kelis jardus, Ketlina išgirdo didvilkio urzgimą — žemą, gomurinį garsą, kurį, rodos, užgožė upės šniokštimas. Robas atrodė sutrikęs.
— Pilkasis Vėjau, pas mane. Pas mane!
Bet didvilkis iššiepęs dantis puolė.
Sero Raimano ristūnas iš baimės sužvengė ir pasibaidė, o Petiro Spuogo žirgas atsistojo piestu ir numetė raitelį. Tik Juodasis Valderis gebėjo suvaldyti savąjį žirgą. Jis siektelėjo kalavijo rankenos.
— Ne! — riktelėjo Robas. — Pilkasis Vėjau, čionai. Čionai.
Paraginusi savo kumelę, Ketlina įsiterpė tarp didvilkio ir arklių. Kai ji atkirto kelią Pilkajam Vėjui, nuo jos kumelės kanopų tiško dumblas. Vilkas pasisuko ir, rodos, tik tada išgirdo Robo komandą.
— Tai štai koks Starko atsiprašymas?! — šūktelėjo Valderis Juodasis, išsitraukęs iš makštų kalaviją. — Sakyčiau, ne kažin koks pasisveikinimas užleisti ant mūsų vilką. Ar tam ir atvykote?
Seras Raimanas nulipo nuo žirgo padėti Petirui Spuogui atsistoti. Vaikinas buvo išsitepęs purvu, bet šiaip nesužeistas.
— Atvykau atsiprašyti už tai, kad įžeidžiau jūsų giminę ir dalyvauti savo dėdės vestuvėse. — Robas nušoko nuo žirgo. — Petirai, paimk mano žirgą. Tavasis jau beveik grįžo į arklides.
Petiras žvilgtelėjo į tėvą ir tarė:
— Parjosiu su vienu iš brolių.
Frėjai nerodė svečiams nė mažiausios pagarbos.
— Pasivėlavote, — pareiškė seras Raimanas.
— Sugaišome dėl lietaus, — paaiškino Robas. — Pasiunčiau varną.
— Nematau moters.
Visi suprato, kad sakydamas „moters“, seras Raimanas turi omenyje Džeinę Vesterling. Ledi Ketlina, tarsi norėdama atsiprašyti, gailiai šyptelėjo ir tarė:
— Karalienė Džeinė po tokios ilgos kelionės jautėsi pavargusi, ponai. Žinoma, ji mielai jus aplankys, kai laikai bus šiek tiek ramesni.
— Mano seneliui tai nepatiks. — Nors Valderis Juodasis įkišo kalaviją į makštis, bet draugiškiau kalbėti nepradėjo. — Daug pasakojau jam apie ledi ir jis norėjo pamatyti ją savo akimis.
Edvinas krenkštelėjo.
— Vandens bokšte paruošėme tau menes, tavo malonybe, — šaltai ir mandagiai pasakė jis Robui, — taip pat lordui Tuliui ir ledi Stark. Tavo lordai vėliavininkai taip pat mielai laukiami po mūsų namų stogu ir vestuvių puotoje.
— O mano kariai? — paklausė Robas.
— Mano lordas senelis apgailestauja, bet negali nei pamaitinti, nei priglausti tokios didžiulės kariuomenės. Sunkiai randame maisto saviems kareiviams ir pašaro jų žirgams. Tačiau tavo vyrai nebus palikti likimo valiai. Jei, persikėlę per upę, įkurtų savo stovyklą greta mūsiškės, išritintume užtektinai statinių vyno ir alaus, kad galėtų išgerti į lordo Edmuro ir jo nuotakos sveikatą. Kitame upės krante pastatėme tris didžiules puotos palapines, kad jie galėtų pasislėpti nuo lietaus.
— Tavo lordas tėvas labai malonus. Mano vyrai jam padėkos. Jie ilgai jojo per lietų.
Edmuras Tulis paragino savo žirgą.
— Kada galėsiu susitikti su savo nuotaka?
— Ji laukia tavęs pilyje, — pasakė Edvinas Frėjus. — Žinoma, turėtum jai atleisti, jei pasirodys šiek tiek drovi. Vargšė mergaitė šios dienos taip nekantriai laukė… Bet gal jau jokime į pilį, nesilydykime?
— Iš tiesų. — Seras Raimanas vėl sėdo į balną ir, padavęs ranką Petirui Spuogui, padėjo šiam užsiropšti ant savo žirgo. — Sekite paskui mane. Mano tėvas jau laukia. — Jis apsuko savo jojamąjį žirgą ir nurisnojo atgal į Dvynius.
Edmuras prisigretino prie Ketlinos.
— Senasis lordas Frėjus galėjo pasivarginti ir pats mus pasitikti, — priekaištingai pasakė jis. — Aš jo siuzerenas ir būsimas žentas, o Robas — jo karalius.
— Kai tau bus devyniasdešimt vieneri, broli, kažin ar labai norėsi jodinėti per lietų.
Ir vis dėlto Ketlina svarstė, ar tai buvo vienintelė priežastis. Paprastai lordas Valderis keliaudavo dengtuose neštuvuose, tad lietuje beveik nebūtų sušlapęs. Gal tai tyčia rodoma nepagarba? Jei taip, tai galėjo būti pirmasis iš daugybės jų dar laukiančių dūrių.
Prie sargybos bokšto atsirado dar daugiau nemalonumų. Perėjęs pusę pakeliamojo tilto, Pilkasis Vėjas įsispyrė visomis keturiomis, pasipurtė taškydamas iš kailio lietaus lašus ir, žvelgdamas į nuleidžiamas pilies vartų grotas, užkaukė.
Robas nekantraudamas švilptelėjo.
— Pilkasis Vėjau… Kas yra? Pilkasis Vėjau, prie kojos!
Bet didvilkis tik iššiepė dantis. Jam ši vieta nepatinka, pagalvojo Ketlina. Robui teko pritūpti ir švelniai pasikalbėti su vilku, kol šis pagaliau pakluso ir praėjo po pakeliamomis pilies vartų grotomis. Per tą laiką juos pasivijo Lotaras Šlubasis ir Valderis Riversas.
— Jis bijo vandens šniokštimo, — tarė Riversas. — Žvėrys instinktyviai vengia patvinusių upių.
— Sausa šunidė ir avies kulšis vėl jį nuramins, — linksmai pridūrė Lotaras. — Gal pakviesti mūsų šunų prižiūrėtoją?
— Jis — didvilkis, o ne šuo, — atsakė Robas, — ir pavojingas žmonėms, kuriais nepasitiki. Sere Reinaldai, prižiūrėk jį. Taip nusiteikusio negaliu vestis jo į lordo Valderio svečių menę.
Puikiai sumanyta, nusprendė Ketlina. Robas pasirūpino, kad lordas Valderis nematytų ir Vesterlingo.
Podagra ir netvirti kaulai labai pakenkė senojo Valderio Frėjaus sveikatai. Jie rado jį sėdintį ant pagalvės aukštajame krėsle, apsisiautusį kelius šermuonėlių apsiaustu. Jo krėslas buvo iš juodojo ąžuolo su ant atlošo išraižytais dviem tvirtais bokštais, sujungtais arkos pavidalo tiltu, ir toks didžiulis, kad jame įsitaisęs senis atrodė juokingai, tarsi mažas vaikas. Lordas Valderis atrodė kaip grobuonis, tiksliau sakant — kaip žebenkštis. Plika jo galva buvo nusėta rudų senatvinių dėmių, ji styrojo iš susitraukusių pečių, ant ilgo rausvo kaklo. Po sumažėjusiu smakru tabalavo suvytusi oda, akys ašarojo ir žvelgė apsiblaususios, o bedantė burna nuolat krutėjo traukdama orą, nelyginant vaiko, čiulpiančio motinos krūtį.
Prie aukštojo lordo Valderio krėslo stovėjo aštuntoji jo žmona. Jam prie kojų sėdėjo kaip du vandens lašai į jį panašus, gunktelėjęs, maždaug penkiasdešimties metų vyras brangiu drabužiu iš mėlynos vilnos ir pilko atlaso, kurį puošė keista karūna ir apykaklė, nusagstyta mažyčiais žalvariniais varpeliais. Jo panašumas į senąjį lordą Valderį buvo pribloškiantis, skyrėsi tik akys: lordo Frėjaus akutės buvo mažos, žvilgsnis niūrus ir įtarus, o jaunesniojo vyro akys atrodė didelės, o žvilgsnis — draugiškas, bet tuščias. Ketlina prisiminė, kad prieš daug metų kažkam iš lordo Valderio giminaičių gimė pusprotis. Kai jie anksčiau čia lankydavosi, Perkėlos lordas visuomet pasirūpindavo, kad paikšis svečiams nesirodytų. Ar jis nuolat nešioja kvailio karūną, ar tik šį kartą, norėdamas pasityčioti iš Robo? Tačiau tai buvo klausimas, kurio ji nedrįso užduoti.