Menėje buvo susirinkę Frėjaus sūnūs, dukterys, vaikai, vaikaičiai, sutuoktiniai, žmonos ir tarnai. Bet kalbėjo tik senis.
— Žinau, jog atleisi už tai, kad neatsiklaupsiu. Mano kojos jau ne tokios kaip anksčiau, bet daikčiukas tarp jų veikia dar gerai, che. — Tada jis nukreipė žvilgsnį į Robo karūną ir plačiai nusišypsojo pražiodamas bedantę burną. — Kas nors galėtų pasakyti, kad vargšas tas karalius, kuris nešioja bronzinę karūną, tavo malonybe.
— Bronza ir geležis — stipresnės už auksą ir sidabrą, — atsakė Robas. — Tokią karūną iš kardų nešiojo senieji Žiemos karaliai.
— Bet kai atskrido drakonai, ta karūna jiems nepadėjo. Che. — Tas „che“, rodos, patiko pusgalviui, kuris papurtė galvą ir ant karūnos ir apykaklės sukabinti varpeliai suskambėjo. — Valdove, — pridūrė lordas Valderis, — atleisk Eigonui už triukšmą. Proto jis turi mažiau už salietį, be to, niekada nėra matęs karaliaus. Jis vienas iš Stevrono berniukų. Vadiname jį Skambalėliu.
— Seras Stevronas apie jį užsiminė. — Robas nusišypsojo kvaileliui. — Sveikas, Eigonai. Tavo tėvas buvo narsus vyras.
Skambalėlis vėl krustelėjo galvą ir varpeliai ėmė tilindžiuoti. Kai jis nusišypsojo, per vieną jo burnos kampą nudryko vos matoma seilė.
— Neaušink savo karališkos burnos. Tai tas pat, lyg kalbėtumeis su naktiniu puodu. — Lordo Valderio žvilgsnis nuklydo į kitus, susirinkusius menėje. — Ką gi, ledi Ketlina, matau, kad grįžai pas mus. Ir jaunasis čia, seras Edmuras, mūšio prie Akmenų Malūno nugalėtojas. Dabar jis lordas Tulis, reikės prisiminti. Tu esi penktasis mano pažįstamas lordas Tulis. Kitus keturis jau pergyvenau, che. Tavo nuotaka kažkur čia. Manau, norėtum ją pamatyti.
— Norėčiau, milorde.
— Ir pamatysi. Bet su drabužiais. Ji kukli ir dar nekalta mergina. Iki gultuvių nuogos jos neišvysi. — Lordas Valderis sukikeno. — Che. Jau greitai, jau greitai… — Ištiesęs kaklą, jis apsižvalgė. — Benfri, eik ir atvesk savo seserį. Ir paskubėk, nes lordas Tulis atvyko net iš Riverano. — Jaunas riteris keturių dalių apsiaustu nusilenkė ir išėjo, o senis vėl atsisuko į Robą. — O kur tavo jaunoji žmona, tavo malonybe? Gražuolė karalienė Džeinė? Girdėjau, kad ji priklauso Vesterlingų iš Stačiosios Uolos giminei, che.
— Palikau ją Riverane, milorde. Ji buvo per daug nuvargusi, kad vėl galėtų keliauti, kaip jau sakiau serui Raimanui.
— Man dėl to labai liūdna, aš tiesiog sielvartauju. Norėjau pamatyti ją savo silpnomis akimis. Visi mes norėjome, che. Ar ne, miledi?
Išblyškusi smulkutė ledi Frėj, rodos, labai sutriko, kad jai buvo leista prabilti.
— T-taip, milorde. Mes visi labai norėjome pagerbti karalienę Džeinę. Ji turbūt tikra gražuolė.
— Ji tikrai labai graži, miledi. — Robo kalba buvo santūri, šalta ir priminė Ketlinai jo tėvą.
Senis tos santūrumo gaidelės arba negirdėjo, arba nekreipė į ją dėmesio.
— Gražesnė už maniškes, che? Jei būtų kitaip, argi dėl jos veido ir kūno jo karališkoji malonybė būtų pamiršęs iškilmingą priesaiką…
Robas oriai ištvėrė šį užgaulų priekaištą.
— Žinau, kad jokie žodžiai mano kaltės neišpirks, bet vis tiek atvykau atsiprašyti už skriaudą, kurią padariau tavo giminei, ir maldauti atleidimo, milorde.
— Atsiprašyti, che… Taip, pamenu, prisiekei atsiprašyti. Aš senas, bet tokių dalykų nepamirštu. O kai kurie karaliai, rodos, pamiršta. Pamatę gražų veidelį ir stangrias spurdančias krūtis jaunuoliai nieko nebeatsimena, ar ne? Ir aš toks buvau. Kai kas sako, kad ir tebesu, che, che. Bet jie klysta, kaip ir tu suklydai. O dabar atvykai čia atsiprašyti. Bet iš tiesų juk atstūmei mano mergaites. Galbūt jų turėtum maldauti atleidimo, tavo malonybe? Mano nekaltų mergaičių. Tik pažvelk į jas…
Seniui mostelėjus pirštais, būrelis prie menės sienų stovėjusių moterų priėjo ir išsirikiavo šalia pakylos. Linksmai dzingsint varpeliams, Skambalėlis taip pat ėmė stotis, bet ledi Frėj sugriebė kvaišelį už rankovės ir timptelėjusi vėl pasodino.
Lordas Valderis pristatė damas.
— Mano duktė Arvina, — tarė jis, rodydamas į keturiolikmetę merginą. — Širėja, mano jauniausia grynakraujė duktė. Eimė ir Mariana, mano vaikaitės. Eimę išleidau už sero Peito iš Septynių Šaltinių, bet Kalnas tą mulkį nužudė, tad susigrąžinau ją. O čia Sersėja, bet vadiname ją Bitele, mat jos motina — iš Bisberių giminės. Čia kitos vaikaitės. Viena iš jų Valda, o kitos… Na, ir jos turi vardus, kad ir kokie jie būtų…
— Aš Merė, seneli, — tarė viena mergina.
— Tu triukšminga, tuo neverta abejoti. Šalia jos stovi mano duktė Tita. Paskui — dar viena Valda. Aliksa, Marisa… ar tu Marisa? Rodos, taip. Ji ne visada plika. Meisteris nuskuto jai plaukus, bet prisiekė, kad šie greitai atžels. Dvynukės — Sera ir Sara. — Jis prisimerkęs pažvelgė į vieną iš jauniausių mergaičių. — Che, ar tu — dar viena Valda?
Mergaitė buvo ne vyresnė nei ketverių metukų.
— Aš Eimono Riverso Valda, lorde proseneli, — pasakė ji ir tūptelėjo.
— Ar seniai pradėjai kalbėti? Nors vis tiek nieko protinga negali pasakyti, kaip negalėjo ir tavo tėvas. Be to, jis pavainikis, che. Eik sau, norėjau, kad čia susirinktų tik Frėjų merginos. Prasčiokės Šiaurės karaliaus nedomina. — Lordas Valderis žvilgtelėjo į Robą, o Skambalėlis ėmė purtyti galvą ir skambėti. — Štai jos, visos nekaltos mergelės. Na, ir viena našlė, bet yra vyrų, mėgstančių padėvėtas. Būtum galėjęs rinktis bet kurią iš jų.
— Man nebūtų buvę įmanoma išsirinkti, milorde, — mandagiai, bet santūriai tarė Robas. — Visos jos per daug žavingos.
Lordas Valderis prunkštelėjo.
— O dar sako, kad mano akys prastos! Manau, kai kurios būtų tikusios. O kitos… na, nesvarbu. Jos nebuvo pakankamai gražios Šiaurės karaliui, che. Taigi, ką nori pasakyti?
— Miledi… — Robas, rodos, jautėsi labai nesmagiai, bet jis suprato, kad ši akimirka neišvengiama, ir narsiai pasitiko iššūkį. — Kiekvienas vyras turi laikytis žodžio, juolab karalius. Prisiekiau vieną iš jūsų vesti ir tą priesaiką sulaužiau. Ne dėl to, kad kuriai nors iš jūsų ko nors trūksta. Pasielgiau taip ne norėdamas jus paniekinti, o dėl to, kad mylėjau kitą. Žinau, kad žodžiais savo kaltės neišpirksiu, ir vis dėlto atvykau prašyti jūsų atleidimo, kad Perkėlos Frėjai ir Starkai iš Vinterfelo vėl galėtų būti draugai.
Mažesnės mergaitės nekantraudamos vos nustygo vietoje. Vyresnės jų seserys laukė, ką pasakys juodojo ąžuolo soste sėdintis lordas Frėjus. Skambalėlis siūbavo pirmyn atgal ir ant apykaklės ir karūnos pririšti varpeliai nesiliovė skambėję.
— Gerai, — tarė Perkėlos lordas. — Puikiai pasakyta, tavo malonybe. „Žodžiais savo kaltės neišpirksiu…“ Che… Puikiai, puikiai pasakyta. Tikiuosi, kad per vestuvių puotą neatsisakysi pašokti su mano dukterimis. Tai pradžiugintų mano seną širdį, che… — Jis palinksėjo raukšlėta, rožine galva panašiai kaip ką tik padarė jo kvaišelis vaikaitis, tik lordas Valderis nebuvo prisiraišiojęs varpelių. — O štai ir ji, lorde Edmurai. Mano duktė Roslina, brangiausias mano žiedelis, che.