Seras Benfris įvedė ją į menę. Jiedu atrodė tokie panašūs, lyg būtų brolis ir sesuo. Sprendžiant iš jų amžiaus, abu jie buvo šeštosios ledi Frėj vaikai. Ketlina miglotai prisiminė, kad ji buvo kilusi iš Rosbių giminės.
Kaip tokio amžiaus mergina, Roslina nebuvo aukšto ūgio, o jos oda buvo tokia blyški, tarsi ji ką tik būtų išlipusi iš pieno vonios. Veidas buvo gražus: smakras mažas, nosis daili, akys didelės ir rudos. Vešlūs kaštoniniai plaukai laisvai krito bangomis ir siekė tokį liauną juosmenį, kad Edmuras būtų apkabinęs jį abiem plaštakomis. Po nėriniuotu šviesiai mėlynos jos suknios korsažu pūpsojo mažos, bet dailios krūtys.
— Tavo malonybe… — Mergina puolė ant kelių. — Lorde Edmurai, tikiuosi, kad manimi nenusivylei.
Toli gražu ne, dingtelėjo Ketlinai. Vos ją išvydus, jos brolio veidas nušvito.
— Tu man tikras džiaugsmas, miledi, — tarė Edmuras. — Ir neabejoju, kad visada tokia liksi.
Tarp didžiųjų priekinių Roslinos dantų buvo matyti švarplė, tad mergina šypsojosi labai droviai, bet dėl šio trūkumo ji atrodė tik dar žavingesnė. Gana graži, pagalvojo Ketlina, bet pernelyg smulkaus sudėjimo, be to, atsigimusi į Rosbius. Visi Rosbiai buvo liauni. Ketlinai labiau patiko kitokio stoto ir vyresnės menėje buvusios merginos; dukterys ar anūkės, — dėl to ji nebuvo tikra. Jos atrodė tvirtos kaip Kreikholai, o trečioji lordo Valderio žmona ir buvo kilusi iš tos giminės. Platūs klubai vaikams gimdyti, didelės krūtys jiems žindyti, stiprios rankos jiems nešioti. Kreikholai visada buvo tvirto sudėjimo ir stiprūs.
— Milordas labai malonus, — atsakė Edmurui Roslina.
— Miledi graži. — Edmuras paėmė ją už rankos ir padėjo atsistoti. — Bet kodėl verki?
— Iš džiaugsmo, — paaiškino Roslina. — Verkiu iš džiaugsmo, milorde.
— Gana, — įsiterpė lordas Valderis. — Galėsite verkti ir šnabždėtis, kai susituoksite, che. Benfri, palydėk seserį į jos menes, jai reikia ruoštis vestuvėms. Ir gultuvėms, che, maloniausiai vestuvių daliai. Visiems, visiems… — Jis vėl kelis kartus įtraukė ir atkišo lūpas. — Bus muzikos, tokios malonios muzikos, ir vyno, che, tekės raudonojo upės, ir atitaisysime kai kurias skriaudas. Bet dabar jūs pavargę ir šlapi, nuo jūsų žliaugia vanduo ant mano menės grindų. Jūsų laukia ugnis, karštas, prieskoniais pagardintas vynas ir, jei norite, maudynės. Lotarai, nuvesk svečius į jų kambarius.
— Turiu pasirūpinti savo vyrais kitame upės krante, milorde, — tarė Robas.
— Jie nenuskęs, — priekaištingai atsakė lordas Valderis. — Ir anksčiau yra perėję upę, ar ne? Kai traukei iš šiaurės į pietus. Norėjai persikelti, ir aš tau leidau, tada nepasakei „galbūt“, che. Bet elkis kaip tinkamas. Jei nori, kiekvieną savo karį paimk už rankos ir pervesk per tiltą. Man vis tiek.
— Milorde! — vos nepamiršo Ketlina. — Būtų gerai gauti ko nors užkąsti. Daug lygų jojome lyjant…
Valderis Frėjus kelis kartus įtraukė ir atkišo lūpas.
— Užkąsti, che… Kepalą duonos, gabalėlį sūrio, galbūt dešros…
— Vyno visam tam užsigerti, — pridūrė Robas, — ir druskos.
— Duonos ir druskos. Che. Žinoma, žinoma. — Senis suplojo rankomis ir į menę įžengė tarnai, nešini ąsočiais vyno ir padėklais su duona, sūriu ir sviestu. Lordas Valderis liepė pripilti jam taurę raudonojo ir rudomis senatvinėmis dėmėmis išmarginta ranka aukštai ją pakėlė.
— Mano svečiai, — pasakė. — Mano garbingi svečiai. Būkite pasveikinti atvykę po mano stogu ir prie mano stalo.
— Dėkojame už vaišingumą, milorde, — atsakė Robas.
Po karaliaus padėkojo Edmuras, Didysis Džonas, seras Markas Paiperis ir kiti. Jie gėrė jo vyną, valgė jo duoną ir sviestą. Ketlina vos paragavo vyno, pakramsnojo šiek tiek duonos ir pasijuto daug geriau. Dabar turėtume būti saugūs, pagalvojo.
Žinodama, koks senis niekingas, ji tikėjosi, kad jiems paskirti kambariai bus skurdūs ir niūrūs. Bet Frėjai, rodos, svečius gana gerai viskuo aprūpino. Jaunųjų kambarys buvo didelis ir turtingai įrengtas, jame stovėjo didelė lova su pūkiniais patalais, o baldakimą laikančiuose stulpuose buvo išraižyti Dvynių pilies bokštai. Užuolaidos, kaip ir dera, buvo raudonos ir mėlynos, simbolizuojančios Tulių herbo spalvas. Ant lentinių grindų buvo patiesti kvepiantys kilimai, o aukštas langas su langinėmis išėjo į pietus. Ketlinos kambarys buvo mažesnis, tačiau apstatytas gražiais baldais ir jaukus, o židinyje kūrenosi ugnis. Lotaras Šlubasis juos patikino, kad Robas įsikurs keliose menėse, kaip dera karaliui.
— Jei dar ko nors reikės, tik pasakykite kuriam nors iš sargybinių.
Jis nusilenkė ir išėjo — sunkiai, šlubčiodamas nulipo vingiuotais laiptais žemyn.
— Reikėtų pastatyti savo sargybą, — tarė Ketlina broliui.
Ji žinojo miegosianti ramiau, jei anapus durų budės Starkų ir Tulių vyrai. Priėmimas pas lordą Valderį nebuvo toks skausmingas, kaip ji baiminosi, bet Ketlina vis tiek nekantriai laukė viešnagės pabaigos. Dar kelios dienos, ir Robas patrauks į mūšį, o aš tapsiu garbės belaisve Sigarde. Ketlina neabejojo, kad lordas Džeisonas rodys jai visokeriopą pagarbą, bet tokia ateitis ją vis tiek liūdino.
Apačioje ji girdėjo žirgų kanopų dunksėjimą, mat ilga kolona raitų karių per tiltą jojo nuo vienos pilies prie kitos. Akmenys, rodos, aidėjo nuo sunkių, prikrautų riedančių vežimų. Ketlina priėjo prie lango, pažvelgė laukan ir pamatė tolyn nuo rytinės pilies dvynės traukiančią Robo kariuomenę.
— Lietus, rodos, apstojo.
— Dabar, kai mes viduje. — Edmuras stovėjo priešais židinį mėgaudamasis šiluma. — Ką manai apie Rosliną?
Pernelyg mažutė ir trapi. Gimdyti jai bus sunku. Bet broliui mergina, rodos, patiko, tad Ketlina tepasakė:
— Ji miela.
— Manau, aš jai patikau. Tik kodėl ji verkė?
— Ji dar nekalta mergelė, o šiandien jos vestuvių išvakarės. Nieko keista, kad išvarvino kelias ašaras.
Savo vestuvių rytą Lisa priverkė ežerus, bet kai Jonas Arinas apsiautė jai pečius savo šviesiai rusvu ir mėlynu apsiaustu, jos akys buvo sausos, o veidas švytėjo iš laimės.
— Ji gražesnė, nei drįsau tikėtis. — Ketlinai nespėjus praverti burnos, jis kilstelėjo ranką. — Žinau, yra svarbesnių dalykų, gali nesakyti man pamokslo, septone. Ir vis dėlto… ar matei kitas merginas, kurias Frėjus išvilko į dienos šviesą? Matei tą, kuriai trūkčioja akies vokas? Ar tai tokia liga, tikas? O tų dvynių veidai dar labiau spuoguoti ir duobėti nei Petiro Spuogo. Kai pamačiau tą vištidę, neabejojau, kad Roslina bus plika ir viena akimi, su Skambalėlio smegenimis ir Valderio Juodojo charakteriu. Bet ji, rodos, ir graži, ir švelnaus būdo. — Jis atrodė sutrikęs. — Kodėl tas senas krienas neleido man rinktis nuotakos, jei neketino įbrukti pabaisos?
— Niekam ne paslaptis, kad jauti silpnybę gražiaveidėms, — priminė jam Ketlina. — Galbūt lordas Valderis nuoširdžiai nori, kad su savo žmona būtum laimingas. — Arba veikiausiai nenori, kad spyriotumeis vesti negražią ir žlugdytum visus jo planus. — O gal Roslina — senio numylėtinė. Riverano lordas — daug geresnė partija, nei gali tikėtis dauguma kitų jo dukterų.