— Tiesa. — Tačiau jos brolis vis tiek dvejojo. — Ar gali būti, kad mergina nevaisinga?
— Lordas Valderis nori sulaukti vaikaičių, kurie paveldės Riveraną. Kokia jam nauda, jei įpirš tau nevaisingą žmoną?
— Jis atsikratytų dukters, kurios daugiau niekas nenori vesti.
— Bet jam iš to nieko gero. Valderis Frėjus piktas žmogus, bet nekvailas.
— Vis tiek… Ar taip gali būti?
— Gali, — nenoromis atsakė Ketlina. — Yra tokių ligų, kuriomis vaikystėje persirgusi mergaitė užaugusi negali pastoti. Tik nėra jokio pagrindo manyti, kad ledi Roslina tokia. — Ketlina apsižvalgė po kambarį. — Tiesą sakant, Frėjai mus priėmė geriau, nei tikėjausi.
Edmuras nusijuokė.
— Vos pora kandžių žodžių ir keli nederami pasakymai. Žinant jo būdą, tai mandagumo viršūnė. Tikėjausi, kad šis suktas senis prišlapins mums į vyną ir vers girti, koks jis puikus.
Keista, bet išgirdusi šį pokštą Ketlina kažkodėl ėmė nerimauti.
— Atsiprašysiu, man reikia nusivilkti šlapius drabužius.
— Kaip nori. — Edmuras nusižiovavo. — Eisiu, numigsiu valandžiukę.
Ketlina grįžo į savo kambarį. Drabužių skrynia, kurią ji atsigabeno iš Riverano, buvo atnešta ir pastatyta jos lovos kojūgalyje. Nusirengusi ir pakabinusi šlapius drabužius prie židinio, ji apsivilko šiltą, vilnonę Tulių — raudonos ir mėlynos — spalvų suknią, išsitrinko galvą, susišukavo plaukus, išsidžiovino juos ir nuėjo ieškoti Frėjų.
Įžengusi į svečių menę, lordo Valderio juodojo ąžuolo sostą rado tuščią, bet prie židinio keli jo sūnūs gėrė vyną. Pamatęs Ketliną Lotaras Šlubasis nerangiai atsistojo.
— Ledi Ketlina, maniau, jau ilsiesi. Kuo galėčiau padėti?
— Ar čia tavo broliai? — paklausė ji.
— Broliai, įbroliai, pusbroliai ir sūnėnai. Mudu su Reimundu pagimdė ta pati motina. Lordas Liucijus Viprenas — mano netikros sesers Litėnės vyras, o seras Deimonas — jų sūnus. O čia seras Leslinas Heigas ir jo sūnūs Haris ir Donelis.
— Sveiki, ponai. Gal kur nors netoliese yra seras Pervinas? Jis lydėjo mane į Vėtrų Gūžtą ir atgal, kai Robas mane siuntė pasikalbėti su lordu Renliu. Tikėjausi su juo pasimatyti.
— Pervinas išvykęs, — pasakė Lotaras Šlubasis. — Perduosiu jam tavo linkėjimus. Žinau, jam bus apmaudu, kad nesusitikote.
— Bet iki ledi Roslinos vestuvių jis tikriausiai grįš?
— Tikėjosi grįžti, — paaiškino Lotaras Šlubasis, — bet tas lietus… Pati matei, kokios upės, miledi.
— Iš tiesų, — linktelėjo Ketlina. — Kaip tik pagalvojau, gal būtum toks malonus ir palydėtum mane pas jūsų meisterį?
— Negaluoji, miledi? — paklausė seras Hostinas, stotingas ir aukštas vyras stambiu ir stipriu smakru.
— Moteriški negalavimai. Nieko rimta, sere.
Visada malonus Lotaras palydėjo ją iš menės, laiptais aukštyn ir per dengtą tiltą nusivedė prie dar vienų laiptų.
— Meisterį Brenetą rasi pačiame bokštelio viršuje, miledi.
Ketlina giliai širdyje tikėjosi, kad meisteris bus dar vienas Valderio Frėjaus sūnus, bet Brenetas nebuvo į jį panašus. Tai buvo stambus, nutukęs, plikas vyras dvigubu pagurkliu, sprendžiant iš varnų išmatų, kuriomis buvo nutaškytos jo apdaro rankovės, toli gražu ne švaruolis, bet, rodos, gana draugiškas. Kai Ketlina papasakojo jam Edmuro nuogąstavimus dėl ledi Roslinos vaisingumo, jis tik nusijuokė.
— Tavo lordas brolis gali nesibaiminti, ledi Ketlina. Tiesa, ji smulkaus sudėjimo ir siaurų klubų, bet jos motina irgi buvo tokia pat. Ledi Betanė kasmet gimdydavo lordui Valderiui po kūdikį.
— Kiek jų nemirė būdami dar kūdikiai ir užaugo? — tiesiai paklausė ji.
— Penki. — Jis išvardijo juos lenkdamas pirštus: — Seras Pervinas. Seras Benfris. Meisteris Vilamenas, pernai davęs įžadus ir dabar tarnaujantis Slėnyje pas lordą Hanterį. Oliveris, buvęs tavo sūnaus ginklanešys. Ir ledi Roslina, jauniausioji. Keturi berniukai ir viena mergaitė. Lordas Edmuras turės tiek sūnų, kad nežinos, ką su jais daryti.
— Neabejoju, kad jam tai patiks.
Vadinasi, mergina ir vaisinga, ir graži. Sužinojus tai Edmurui palengvės. Kol kas, Ketlinos nuomone, lordas Valderis nedavė jos broliui jokios priežasties skųstis.
Atsisveikinusi su meisteriu, Ketlina į savo kambarį negrįžo, o nuėjo pas Robą. Pas sūnų ji rado ir Robiną Flintą, ir serą Vendelį Manderlį, ir Didįjį Džoną su sūnumi, kuris vis dar buvo vadinamas Mažuoju Džonu, nors ūgiu jau buvo lygus tėvui. Visi jie buvo sulyti. Dar vienas, visiškai peršlapęs vyras šviesiai rausvu apsiaustu balto kailio kraštais stovėjo priešais židinį.
— Lorde Boltonai… — pasisveikino ji.
— Ledi Ketlina, — tyliai atsiliepė jis, — malonu tave matyti, nors ir tokiais neramiais laikais.
— Malonu, kad taip sakai. — Ketlina pajuto kambaryje tvyrančią slogią nuotaiką. Net Didysis Džonas atrodė paniuręs ir pritilęs. Ji pažvelgė į apniukusius vyrų veidus ir paklausė: — Kas atsitiko?
— Lanisteriai prie Trišakio, — gailiai tarė seras Vendelis. — Mano brolis vėl paimtas į nelaisvę.
— O lordas Boltonas atnešė mums naujų žinių iš Vinterfelo, — pridūrė Robas. — Seras Rodrikas nebuvo vienintelis žuvęs geras vyras. Jie nužudė ir Klėjų Serviną, ir Leobaldą Tolhartą.
— Klėjus Servinas buvo dar tik berniukas, — nuliūdusi tarė Ketlina. — Vadinasi, tai tiesa? Visi žuvo ir Vinterfelo nebėra?
Boltonas pakėlė į ją savo šviesiai pilkas akis.
— Geležiniai sudegino ir pilį, ir žiemos miestą. Dalį jūsų žmonių mano sūnus Ramsėjus nuvedė į Dredfortą.
— Tavo pavainikis sūnus kaltinamas žiauriais nusikaltimais, — griežtai priminė jam Ketlina. — Žudymu, prievartavimu ir dar sunkesniais.
— Taip, — linktelėjo Ruzas Boltonas. — Jo kraujas suterštas, neneigiu to. Bet jis geras, gudrus ir bebaimis karys. Kai geležiniai nužudė serą Rodriką, o netrukus ir Leobaldą Tolhartą, pareiga vadovauti kariuomenei teko Ramsėjui ir jis jos nesikratė. Jis prisiekė, kad neįsikiš į makštis kalavijo, kol šiaurėje bus bent vienas iš Greidžojų. Galbūt toks pasiryžimas bent iš dalies galėtų išpirkti jo kaltę už nusikaltimus, kuriuos padaryti vaikiną pastūmėjo jo prasčiokiška prigimtis, — gūžtelėjo Boltonas. — O gal ir ne. Karui pasibaigus jo malonybė viską pasvers ir jį nuteis. O kol tai įvyks, tikiuosi su ledi Valda susilaukti kilmingo sūnaus.
Koks šaltas šis vyras, tik dabar pagaliau suprato Ketlina.
— Ar Ramsėjus užsiminė apie Teoną Greidžojų? — pasiteiravo Robas. — Ar jis taip pat buvo nužudytas, ar paspruko?
Iš prie diržo kabančio kapšo Ruzas Boltonas ištraukė suglamžytą odos skiautę.
— Kartu su laišku mano sūnus atsiuntė šitą.
Seras Vendelis nusisuko. Robinas Flintas ir Mažasis Džonas Amberis susižvalgė, o Didysis Džonas sušnarpštė kaip bulius.
— Ar tai… žmogaus oda? — paklausė Robas.
— Teono Greidžojaus kairio mažojo piršto oda. Pripažįstu, mano sūnus žiaurus. Ir vis dėlto… kas tas gabalėlis odos, palyginti su dviejų jaunų princų gyvybėmis? Buvai jų motina, miledi. Ar galėčiau atiduoti tau šitą… kaip menką keršto ženklą?
Viena Ketlinos asmenybės dalis norėjo čiupti šį siaubingą trofėjų ir prispausti prie širdies, bet jai pakako sveiko proto atsispirti.
— Paimk jį man iš akių. Prašau…
— Tai, kad Teonui buvo nudirta oda, mano brolių neprikels, — pasakė Robas. — Man reikia jo galvos, o ne gabalėlio odos.