— Jis vienintelis dar gyvas Beilono Greidžojaus sūnus, — romiai pareiškė lordas Boltonas, tarsi visi būtų tai pamiršę, — o dabar — ir teisėtas Geležies salų karalius. Į nelaisvę paimtas karalius yra labai vertingas…
— Į nelaisvę paimtas? — Išgirdus šiuos žodžius Ketlinai net oda pašiurpo. Belaisviais dažnai būdavo keičiamasi. — Lorde Boltonai, tikiuosi, neketini siūlyti, kad išlaisvintume žmogų, kuris nužudė mano sūnus?
— Kad ir kam atitektų Jūros Uolos krėslas, tas žmogus norės Teono Greidžojaus mirties, — paaiškino Boltonas. — Net sukaustyto grandinėmis jo pretenzijos į sostą pagrįstos labiau nei visų jo dėdžių. Patarčiau Teoną Greidžojų pasilaikyti ir už mirties bausmės jam įvykdymą pareikalauti iš geležinių nuolaidų.
Robas nenoromis apie tai pamąstė, bet galų gale linktelėjo.
— Taip. Gerai. Tuomet palaikyk jį gyvą. Kol kas. Saugiai palaikyk jį Dredforte, kol mes atsiimsime šiaurę.
Ketlina vėl kreipėsi į Ruzą Boltoną:
— Seras Vendelis prasitarė, kad Lanisteriai prie Trišakio.
— Jis tikrai taip sakė, miledi. Dėl to kaltinu save. Per ilgai užsibuvau Harenhole. Einis Frėjus išžygiavo kelios dienos anksčiau už mane ir, nors ir sunkiai, Rubinų brastoje persikėlė per Trišakį. Bet kai atjojome mes, upė buvo ištvinusi ir šėlstanti. Neturėjau kitos išeities, vyrus teko kelti valtimis, o jų turėjau per mažai. Du trečdaliai mano kariuomenės jau buvo šiauriniame krante, kai Lanisteriai puolė likusį trečdalį, tebelaukiantį valčių. Tai daugiausia buvo Norėjaus, Loko ir Barlėjaus vyrai, taip pat ariergarde jojęs seras Vilis Manderlis ir jo Baltojo Uosto riteriai. Aš pats stovėjau kitame Trišakio krante ir negalėjau jiems padėti. Seras Vilis kiek galėdamas sutelkė mūsų vyrus, bet Gregoris Kligeinas puolė su sunkiaisiais raiteliais ir nustūmė juos į upę. Nuskendo maždaug tiek pat, kiek buvo išžudyta. Daug pabėgo, o likusieji buvo paimti į nelaisvę.
Ketlina pagalvojo, kad Gregoris Kligeinas jiems visada reiškė tik nelaimę. Gal Robui reikėtų vėl patraukti į pietus ir jį sudoroti? O gal Kalnas atjoja čia?
— Vadinasi, Kligeinas persikėlė per upę?
— Ne, — tyliai, bet tvirtai atsakė Boltonas. — Prie brastos palikau šešis šimtus vyrų. Ietininkų iš upokšnių ir kalnų kraštų, taip pat iš Baltojo Peilio, šimtą didžiaisiais lankais ginkluotų šaulių iš Hornvudo, būrį laisvųjų raitelių ir riterių, o kaip pastiprinimą — galingas Stauto ir Servino pajėgas. Jiems vadovauja Ronelis Stautas ir seras Kailas Kondonas. Seras Kailas buvo velionio lordo Servino dešinioji ranka. Neabejoju, kad tai žinai, miledi. Liūtai ne geresni plaukikai už vilkus. Kol upė ištvinusi, seras Gregoris į kitą krantą nepersikels.
— Mums, trauksiantiems slaptu klojiniu, ant kulnų lipančio Kalno tikrai nereikia, — tarė Robas. — Puikiai pasidarbavai, milorde.
— Tavo malonybė per daug geras. Prie Žaliosios Šakos patyriau didžiulių nuostolių, o dar daugiau vyrų Gloveris ir Tolhartas prarado Prieblandos Slėnyje.
— Prieblandos Slėnyje… — Robo lūpomis šie žodžiai nuskambėjo kaip keiksmas. — Kai sutiksiu Robetą Gloverį, jis man už tai atsakys, gali būti tikras.
— Taip, tai buvo beprotybė, — pritarė lordas Boltonas, — bet sužinojęs, kad Gūdmiškis užimtas, Gloveris visai prarado nuovoką. Jį palaužė sielvartas ir baimė.
Įvykių Prieblandos Slėnyje jau niekas negalėjo pakeisti; Ketlina labiau jaudinosi dėl būsimų mūšių.
— Kiek vyrų atvedei mano sūnui? — dalykiškai paklausė ji Ruzo Boltono.
Prieš atsakydamas, šis kelias akimirkas atidžiai žvelgė į ją savo keistomis blyškiomis akimis.
— Maždaug penkis šimtus raitelių ir tris tūkstančius pėstininkų, miledi. Didžioji jų dalis — Dredforto vyrai, nors yra ir iš Karholdo. Dabar, kai Karstarkų ištikimybe nelabai galima pasikliauti, pamaniau, kad geriau turėti juos po ranka. Apgailestauju, kad negalėjau atvesti daugiau.
— Turėtų pakakti, — pasakė Robas. — Tu vadovausi mano kariuomenės ariergardui, lorde Boltonai. Tuoj po mano dėdės vestuvių ir gultuvių ketinu pajudėti Sąsmaukos link. Grįžtame namo.
Arija
Už valandos kelio raitomis nuo Žaliosios Šakos, vežimui sunkiai riedant provėžų išvagotu keliu, prie jų prisiartino raitininkai.
— Nuleisk galvą ir tylėk, — įspėjo Ariją Skalikas, kai paraginę žirgus juos beveik pasivijo trys vyrai: riteris ir du ginklanešiai, lengvais šarvais ir raiti ant eiklių žirgų. Kligeinas botagu perliejo saviškius — du senus darbinius arklius, mačiusius ir geresnių dienų. Vežimas girgždėjo ir siūbavo, jo dideli mediniai ratai su kiekvienu apsisukimu giliose provėžose minkė ir taškė purvą. Pašalietis, pririštas prie vežimo, sekė iš paskos.
Stambus ir nartus ristūnas nebuvo nei šarvuotas, nei papuoštas, nei pažabotas, o Skalikas vilkėjo suteptą, iš žalio ir tamsiai pilko šiurkštaus audinio pasiūtą mantiją su pakeltu gobtuvu, per kurį beveik nebuvo matyti galvos. Kol būdavo nuleidęs galvą, jo veido negalėjai įžiūrėti, matydavai tik spoksančių akių baltymus. Jis atrodė kaip nusigyvenęs ūkininkas. Bet… stuomeningas ūkininkas. Be to, Arija žinojo, kad po ta mantija yra kietinta oda ir alyva ištepti šarvai. Ji atrodė kaip ūkininko sūnus arba veikiau kaip kiauliaganys. Jiems už nugarų vežime pūpsojo keturios žemos ir storos statinės sūdytos kiaulienos ir viena kiaulių kojų.
Prijodami raitininkai išsiskirstė ir apsupo juos, kad galėtų geriau apžiūrėti. Kligeinas sustabdė vežimą ir raitininkų malonumui kantriai laukė. Riteris buvo ginkluotas ietimi ir kalaviju, o ginklanešiai turėjo didlankius. Ženklai ant jų odinukių buvo tokie pat, tik mažesni, kaip ir ženklas, išsiuvinėtas ant jų šeimininko apsiausto: juodos šakės ilgu kotu ir aukso spalvos juosta kairėje skydo pusėje rausvai gelsvame fone. Arija buvo nusprendusi atskleisti tikrąją savo tapatybę pirmiems sutiktiems raitininkams, bet visuomet įsivaizduodavo juos pilkais apsiaustais ir su didvilkiu ant krūtinės. Gal būtų surizikavusi, net jei ant jų krūtinių būtų buvęs išsiuvinėtas Amberių milžinas arba Gloverių kumštis, bet šio šakių riterio ji nepažinojo ir nenumanė, kam jis tarnauja. Gyvenant Vinterfele, panašiausias į šakę jos matytas daiktas buvo trišakis, kurį laikė rankoje lordo Manderlio vandenis.
— Turi reikalų Dvyniuose? — paklausė riteris.
— Vežu sūdytos kiaulienos vestuvininkams, maloningasis sere, — burbtelėjo Skalikas nuleidęs akis ir slėpdamas veidą.
— Sūdyta kiauliena niekada neteikė man malonumo. — Šakių riteris atsainiai pažvelgė į Kligeiną, į Ariją visai neatkreipė dėmesio, bet ilgai ir atidžiai žiūrėjo į Pašalietį. Iš karto buvo matyti, kad tas eržilas — toli gražu ne darbinis arklys. Kai stambus juodas ristūnas kaptelėjo dantimis vieno iš ginklanešių žirgą, vaikinas vos nešleptelėjo į purvą. — Iš kur gavai šį gyvulį? — pasiteiravo šakių riteris.
— Miledi liepė atvesti, sere, — nuolankiai paaiškino Kligeinas. — Tai vestuvinė dovana jaunajam lordui Tuliui.
— Kuri ledi? Kam tarnauji?
— Senajai ledi Vent, sere.
— Ar ji mano, kad už žirgą susigrąžins Harenholą? — gūžtelėjo riteris. — Dievai, kai sena, tai ir kvaila. — Ir vis dėlto jis mostelėjo į kelią. — Važiuokite…
— Klausau, milorde. — Skalikas vėl pliaukštelėjo botagu ir seni kuinai vėl ėmė traukti sunkų vežimą. Kol jis stovėjo, ratai įsmuko giliai į dumblą ir praėjo kiek laiko, kol arkliai juos vėl išjudino. Per tą laiką raitininkai nutolo. Kligeinas paskutinį kartą žvilgtelėjo į juos ir prunkštelėjo. — Seras Donelis Heigas, — tarė. — Atėmiau iš jo daugiau žirgų, nei galėčiau suskaičiuoti. Taip pat ir šarvų. O kartą per turnyrą vos nenužudžiau jo bendrose riterių grumtynėse.