— Žadėjau įvykdyti teisingumą.
— Vadink, kaip nori. Vis tiek kraujo praliejimo išvengti nepavyks.
— Kraujo tikrai turime per akis. Per mūšį braidžiau po telkšančias kraujo balas. — Tirionas nusprendė, kad niekas netrukdo dabar pereiti prie reikalo esmės. — O gal taip pamėgai Gregorį Kligeiną, kad neištvertum, jei tektų su juo išsiskirti?
— Seras Gregoris mums labai naudingas, kaip ir jo brolis. Kiekvienam lordui kartais reikia patirti ką nors siaubinga… Sprendžiant iš sero Brono ir viso tavo klano, šią pamoką, rodos, būsi išmokęs.
Tirionas pagalvojo apie Timetą išdeginta akimi, apie Šiagą su kirviu, apie Čelą su karoliais, suvertais iš džiovintų ausų. Ir apie Broną. Ypač apie Broną.
— Siaubūnų pilni miškai, — priminė jis tėvui. — Ir skersgatviai.
— Tai tiesa. Galbūt kiti šunys irgi medžios. Man reikėtų apie tai pagalvoti. Jei daugiau neturi ko pasakyti…
— Turi baigti kelis svarbius laiškus, žinau. — Tirionas pakilo nuo krėslo, virpančiomis kojomis atsistojo, trumpai užsimerkė, mat jam staiga susvaigo galva, ir netvirtai žingtelėjo prie durų. Vėliau, prisimindamas tai, suprato, kad jam reikėjo palaukti ir antrą akimirką, ir trečią. Bet jis atsisuko. — Klausi, ko noriu? Pasakysiu tau. Noriu to, kas man teisėtai priklauso. Noriu Kasterlių Uolos.
Jo tėvas stipriai sučiaupė lūpas.
— Ketini atimti iš brolio pirmagimystės teisę?
— Karaliaus sargybos riteriams draudžiama tuoktis, turėti vaikų ir žemės. Žinai tai ne prasčiau už mane. Tą dieną, kai apsivilko baltą apsiaustą, Džeimis atsisakė teisės į Kasterlių Uolą, bet tu niekada to nepripažinai. Praėjo jau daug laiko. Noriu, kad stotum prieš visus karalystės žmones ir viešai paskelbtum, jog esu tavo sūnus ir teisėtas įpėdinis.
Lordo Taivino akys buvo šviesiai žalios su auksiniais taškeliais — ir spindinčios, ir negailestingos.
— Kasterlių Uola… — šaltai ir nuožmiai tarstelėjo jis ir pridūrė: — Niekados…
Tas žodis tarsi pakibo ore tarp jųdviejų — didžiulis, žeidžiantis, nuodijantis…
Jau prieš klausdamas žinojau, ką tėvas atsakys, tarė sau Tirionas. Karaliaus sargybos riteriu Džeimis tapo jau prieš aštuoniolika metų, o aš niekada apie šį reikalą neužsiminiau. Turėjau susiprasti. Seniai turėjau tai žinoti.
— Kodėl? — pagaliau prisivertė garsiai paklausti jis, nors neabejojo, kad pasigailės pravėręs burną.
— Tu dar klausi? Tu, kuris ateidamas į šį pasaulį nužudei savo motiną? Esi išsigimęs, suktas, neklusnus, pagiežingas sūtrauka, kupinas pavydo, geidulių ir šlykščių sumanymų. Žmonių įstatymai leidžia tau vadintis mano giminės vardu ir rengtis mano vėliavos spalvų drabužiais, nes negaliu įrodyti, kad nesi mano sūnus. Norėdami išmokyti nuolankumo, dievai pasmerkė mane žiūrėti, kaip klibikščiuoji pasipuošęs išdidžiu liūtu, kuris buvo mano tėvo, o anksčiau — jo tėvo simbolis. Bet nei dievai, nei žmonės niekada neprivers manęs leisti, kad paverstum Kasterlių Uolą savo kekšynu.
— Kekšynu? — Ir staiga Tirionas suvokė, iš kur ta tėvo pagieža. Supykęs, pro sukąstus dantis jis iškošė: — Sersėja papasakojo tau apie Alajają.
— Toks jos vardas? Prisipažinsiu, negaliu prisiminti visų tavo kekšių vardų. Kuo vardu buvo ta, kurią vedei dar būdamas berniukas?
— Tiša, — įžūliai atsakė jis.
— O ta, kuri prie Žaliosios Šakos sekė paskui stovyklą?
— O kas tau rūpi? — atšovė Tirionas, nenorėdamas tėvui girdint net tarti Šajos vardo.
— Visai nerūpi. Taip pat nerūpi, ar jos gyvens, ar mirs.
— Tai tu liepei nuplakti Ają, — ne paklausė, o atvirai apkaltino tėvą Tirionas.
— Tavo sesuo papasakojo, kad grasini mano vaikaičiams, — šaltesniu už ledą balsu tarė lordas Taivinas. — Ar ji melavo?
Tirionas neketino gintis.
— Taip, grasinau. Norėjau apsaugoti Alajają. Kad Ketlblekai jos nenuskriaustų.
— Rūpindamasis kekšės saugumu, grasinai savo giminės nariams, savo kraujo žmonėms? Argi taip galima?
— Pats mane išmokei, kad žiaurus grasinimas dažnai veiksmingesnis už smūgį. Tiesa, Džofris daugybę kartų kurstė mane imtis smurto. Jei tau niežti nagus plakti žmones, pradėk nuo jo. O dėl Tomeno… Kodėl turėčiau skriausti Tomeną? Jis geras vaikas ir mano kraujo.
— Tavo motina irgi tokia buvo. — Lordas Taivinas staiga atsistojo, ištiesino pečius ir pažvelgė žemyn į savo neūžaugą sūnų. — Grįžk į lovą, Tirionai, ir daugiau neužsimink man apie savo teisę paveldėti Kasterlių Uolą. Atlygį gausi, bet tokį, kuris, mano nuomone, tau dera pagal nuveiktus darbus ir užimamą padėtį. Ir neapsirik: tai paskutinis kartas, kai tylomis iškenčiau Lanisterių giminei tavo užtrauktą gėdą. Liaukis smagintis su kekšėmis. Jei kitą kartą kurią nors užtiksiu tavo lovoje, ji pakibs kilpoje.
Davosas
Jis ilgai žiūrėjo į vis didėjančią burę negalėdamas nuspręsti — gyvens ar mirs.
Suprato, kad mirti būtų lengviau. Reikėjo tik nuslinkti atgal į urvą, leisti laivui praplaukti ir mirtis pati būtų jį radusi. Jis karščiavo jau kelias dienas, dėl tos karštinės viduriavo vien rudu vandeniu ir neramiai miegodamas drebėdavo. Ir kas rytą jausdavosi vis silpnesnis. Jau nebeilgai… — vis kartodavo sau.
Jei karštinė ir nebūtų jo pražudžiusi, tai troškulys tikrai būtų įveikęs. Jis čia neturėjo šviežio vandens, nebent jei kartais lydavo ir uolos duburėliuose pribėgdavo gėlo vandens. Tos jo balutės jau prieš tris dienas (o gal prieš keturias? Ant šios uolos visos dienos atrodė kaip viena) buvo sausos lyg senas kaulas, ir žvelgdamas į visur aplink ribuliuojančius žalsvai pilkšvus vandenis jis vos tvardėsi. Žinojo, kad jei imtų gerti jūros vandenį, mirtų greitai, ir vis tiek vos nenurijo to išganingo pirmo gurkšnio — tokia perdžiūvusi buvo jo gerklė. Jį išgelbėjo staigi, bet neilgai trukusi audra. Tuomet jis jau buvo toks silpnas, kad įstengė tik atsigulti aukštielninkas, užsimerkti, išsižioti ir leisti lietaus lašams srūti per suskirdusias lūpas ir ištinusį liežuvį. Paskui pasijuto truputį stipresnis, o visos salos balos, visi uolos plyšiai ir įtrūkiai vėl atgijo. Bet tai buvo prieš tris (arba prieš keturias) dienas, o dabar vandens ir vėl buvo likę visai nedaug. Dalis išgaravo, o likusį susiurbė jis. Rytoj burnoje vėl pajus dumblo skonį ir laižys šaltą ir drėgną įdubos akmenį.
Jei ne troškulys ir ne karščiavimas, tai jį pribaigs badas. Mat jo sala tebuvo plika smailė, šaunanti į viršų neaprėpiamoje Juodųjų Vandenų įlankoje. Per atoslūgį akmenuotoje pakrantėje, į kurią po mūšio jį išmetė bangos, kartais rasdavo mažyčių krabų. Šie gyviai skaudžiai gnaibydavo jam pirštus, bet jis, nieko nelaukęs, sutraiškydavo juos trenkęs į akmenį, nugrauždavo mėsą nuo žnyplių ir iščiulpdavo iš po kiautų vidurius.
Bet atoslūgiui pasibaigus pakrantę vėl užliedavo jūros vanduo ir Davosui tekdavo vėl ropštis ant uolos, kad bangos nenuneštų jo į įlanką. Per potvynį uolos viršūnė stirksodavo iškilusi penkiolika pėdų virš vandens, bet kai jūra būdavo audringa, putotos bangos pakildavo aukščiau, tad likti sausam nebūdavo įmanoma net urve (kuris iš tiesų tebuvo įduba uoloje, po iškyša). Ant tos uolos neaugo niekas, tik kerpės, net jūros paukščiai ją aplenkdavo. Tiesa, kartais ant uolos viršūnės nutūpdavo keli kirai ir Davosas mėgindavo bent vieną sugauti, tačiau paukščiai buvo vikrūs ir pernelyg arti jo neprisileisdavo. Jis mėtydavo į juos akmenis, bet sviesti kaip reikiant neturėjo jėgų, todėl net jei pataikydavo, supykę ant jo kirai tik klyktelėdavo ir nuskrisdavo.