Bet kiekvienai tviskančiai šilkinei palapinei teko po dvi dešimtis veltinių arba storos drobės, tamsių ir nepermatomų. Čia stovėjo ir palapinių kariams, tokių didelių, kad galėjo sutalpinti keturiasdešimt pėstininkų, bet ir jos atrodė kaip nykštukai, palyginti su trimis didžiosiomis palapinėmis pokyliui. Svečiai, rodos, gėrė jau kelias valandas. Arija girdėjo garsiai šaukiamus tostus ir taurių skambesį, sumišusius su stovyklai įprastu triukšmu: žirgų žvengimu, šunų amsėjimu, tamsoje važiuojančių vežimų dardėjimu, juoku ir keiksmais, plieno žvangesiu ir medžio braškėjimu. Jiems priėjus prie pilies, muzika trenkė dar garsiau, bet žemiau slypėjo duslesnis garsas, kurį skleidė upė, ištvinusi Žalioji Šaka, riaumojanti nelyginant liūtas guolyje.
Arija nenustygo ir vis sukiojo galvą norėdama iškart pamatyti viską, tikėdamasi išvysti didvilkio ženklą, pilkai baltą palapinę, iš Vinterfelo pažįstamą veidą. Bet matė tik svetimus žmones. Ji įsistebeilijo į nendryne besišlapinantį vyrą, bet jis nebuvo Alapilvis. Pamatė iš palapinės neriančią pusnuogę ir besijuokiančią merginą, bet palapinė buvo blyškiai melsva, — ne pilka, kaip ji iš pradžių pamanė, — o vyras, pasileidęs jai iš paskos, vilkėjo liemenę su miškine kate, o ne su vilku. Po medžiu keturi šauliai mėgino užkabinti vaškuotas temples už savo didlankių įrantų, bet jie nebuvo jos tėvo lankininkai. Jiems skersai kelio pražingsniavo meisteris, bet jis buvo pernelyg jaunas ir liesas — tikrai ne meisteris Luvinas. Arija pakėlė akis į Dvynius, į langus aukštuose jų bokštuose, kur degė blausūs žiburiai. Dulkiant pilys atrodė bauginančios ir paslaptingos, tarsi iš Senosios auklės pasakotų legendų, bet tai nebuvo Vinterfelas.
Prie puotai skirtų palapinių spūstis buvo didžiausia. Platūs atvartai buvo praskleisti ir pririšti, vyrai grūdosi pirmyn atgal nešini gėrimo ragais ir bokalais, o su kai kuriais ėjo paskui stovyklą sekantys prasčiokai. Skalikui važiuojant pro pirmą palapinę, Arija žvilgtelėjo į vidų ir pamatė šimtus vyrų, apsėdusių visus suolus ir besistumdančių prie midaus, alaus ir vyno statinių. Vietos vaikštinėti po palapinę nebuvo, bet dėl to vyrai, rodos, nesuko sau galvos. Čia jiems bent jau buvo šilta ir sausa. Sušalusi ir sulyta Arija jiems pavydėjo. Kai kurie iš jų net dainavo. Nuo pro duris kylančio karščio krentanti dulksna atrodė kaip garai.
— Už lordą Edmurą ir ledi Rosliną! — išgirdo ji kažką šūktelint.
Visi išgėrė ir kažkas vėl suriko:
— Už Jaunąjį Vilką ir karalienę Džeinę!
Kas ta karalienė Džeinė? — nustebusi pagalvojo Arija. Vienintelė jai žinoma karalienė buvo Sersėja.
Už puotos palapinių buvo iškastos laužavietės, kol lijo be smarkesnio vėjo, apsaugotos iš medžių šakų greitosiomis supintais skliautais ir ant jų užmestomis odomis. Tačiau dabar vėjas pasisuko nuo upės, tad dulksna krito įkypai ir jos pakako, kad laužai imtų šnypšti ir rūkti. Virš ugnies tarnai sukiojo ant iešmų pamautus mėsos gabalus. Užuodus valgį, Arijai nutįso seilė.
— Gal sustotume? — paprašė ji Sandoro Kligeino. — Čia šiauriečių palapinės. — Saviškius ji pažino iš barzdų, iš veidų, iš apsiaustų, iš lokenų ir ruonenų, iš tyliai sakomų tostų ir iš dainų; tai buvo Karstarkai ir Amberiai, taip pat kalnų gentims priklausantys vyrai. — Galiu lažintis, kad čia yra vyrų ir iš Vinterfelo. — Jos tėvo vyrų, Jaunojo Vilko vyrų, Starkų didvilkių.
— Tavo brolis pilyje, — tarė Kligeinas. — Motina irgi. Nori pas juos ar ne?
— Noriu, — atsakė Arija. — O kaip Sedžkinsas? — Mat karininkas liepė jiems ieškoti Sedžkinso.
— Sedžkinsas gali eiti po septyniais galais. — Kligeinas pakėlė botagą ir, čaižydamas dulksną, supliekė arkliui per šoną. — Man reikia tavo prakeikto brolio.
Ketlina
Būgnai tratėjo, tratėjo, tratėjo — nuo jų Ketlinai net galvą įskaudo. Iš muzikantų balkono menės gale sklido dūdelių raudos ir fleitų trelės; čirpė smuikai, gaudė ragai, linksmai tūtavo dūdmaišiai, bet visus juos užgožė būgnijimas. Gegnės aidėjo nuo muzikos, o po jomis svečiai valgė, gėrė ir prireikus susišūkaudavo. Matyt, Valderis Frėjus kurčias kaip akmuo, jei vadina tai muzika. Pamažu gurkšnodama vyną iš savo taurės, Ketlina žiūrėjo į Skambalėlį, šokantį pagal „Alisanos“ melodiją. Bent jau ji manė, kad tai turėjo būti „Alisana“. Mat grojant tokiems muzikantams, tai galėjo būti ir „Lokys ir gražioji mergelė“.
Lauke tebelijo, bet Dvynių menėse oras buvo karštas ir troškus. Židinyje ūžė ugnis, o prie sienų, įstatyti į laikiklius, degė rūkstantys deglai. Tačiau daugiausia šilumos skleidė kūnai vestuvininkų, taip glaudžiai susodintų ant suolų, kad kuris nors iš jų, keldamas taurę, alkūne bakstelėdavo kaimynui į šoną.
Net ant pakylos jie sėdėjo ankščiau, nei Ketlina būtų norėjusi. Jai buvo paskirta vieta tarp sero Raimano Frėjaus ir Ruzo Boltono, bet abu vyrai jau buvo įgrisę iki gyvo kaulo. Seras Raimanas gėrė tiek, jog, rodės, Vesterose pritrūks vyno, o jo pažastys gausiai prakaitavo. Ketlina spėjo, kad jis išsimaudė vonioje su citrinomis, tik jokios citrinos negalėjo paslėpti tokio gaižaus prakaito dvoko. Ruzas Boltonas nedvokė, bet nuo jo sklidęs kvapas irgi nebuvo iš maloniųjų. Jis gurkšnojo ne paprastą vyną ir ne midų, o saldų, prieskoniais pagardintą vyną ir valgė nedaug.
Ketlina negalėjo kaltinti lordo Boltono, kad šis neturi apetito. Prasidėjus vestuvių puotai, pirmiausia buvo patiekta skystos porų sriubos, paskui — žaliųjų pupelių, svogūnų bei burokėlių salotų, piene su migdolais troškinta lydeka, kalnas virtų ir trintų ropių, atvėsusių anksčiau, nei atsidūrė ant stalų, veršelio smegenys su drebučiais ir gyslotos jautienos troškinys. Tai buvo prastas, karaliui tiekti nederamas maistas, o pamačius veršelio smegenis Ketlinai net bloga pasidarė. Ir vis dėlto Robas nesiskųsdamas jas valgė, o jos brolis buvo pernelyg susidomėjęs savo nuotaka, kad kreiptų dėmesį į patiekalą.
Niekada nepamanytum, kad visą kelią nuo Riverano iki Dvynių Edmuras skundėsi, jog Roslina jam netiks. Vyras ir žmona valgė iš vienos lėkštės, gėrė iš vienos taurės ir džiugino vienas kitą tyrais bučiniais. Daugumos patiekalų Edmuras tiesiog atsisakė. Ketlina negalėjo jam dėl to priekaištauti. Ir ji menkai teprisiminė, koks maistas buvo patiektas per jos vestuvių puotą. Ar aš jo bent paragavau? O gal visą vakarą praleidau stebeilydamasi į Nedo veidą ir svarstydama, koks jis žmogus?
Vargšė Roslina nuolat šypsojosi, bet per prievartą, tarsi tą šypseną jai prie lūpų kas būtų prilipdęs. Ką gi, ji ištekėjusi mergelė, bet jos dar laukia gultuvės. Neabejoju, kad ji persigandusi ne mažiau, nei kadaise buvau aš. Robas sėdėjo tarp Aliksos Frėj ir Valdos Gražiosios — dviejų santuokai labiausiai prisirpusių mergelių. „Tikiuosi, kad per vestuvių puotą neatsisakysi pašokti su mano dukterimis, — pasakė Valderis Frėjus. — Tai pradžiugins mano seną širdį.“ Taigi jo širdis turėjo džiaugtis; Robas, kaip ir dera karaliui, atliko savo pareigą. Jis pašoko su visomis merginomis, su Edmuro nuotaka, su aštuntąja ledi Frėj, su našle Eime ir Ruzo Boltono žmona, Valda Storąja, su spuoguotomis dvynėmis Sera ir Sara, ir net su Širėja, jauniausia iš šešių lordo Valderio dukterų. Ketlina svarstė, ar dabar Perkėlos lordas bus patenkintas, ar ras priežastį ir ims skųstis dėl visų kitų dukterų ir anūkių, kurioms neteko pašokti su karaliumi.
— Tavo seserys puikiai šoka, — kiek galėdama maloniau tarė ji serui Raimanui Frėjui.
— Jos man tetos ir pusseserės.
Seras Raimanas gurkštelėjo vyno, o jo skruostais sruvo prakaitas ir tekėjo į barzdą.