Nemalonus žmogus ir dar girtas, pagalvojo Ketlina. Senasis lordas Frėjus svečiams buvo šykštus maisto, bet gėrimų negailėjo. Alus, vynas ir midus liejosi kaip lauke ištvinusi upė. Didysis Džonas jau buvo pasigėręs ir baubė. Lordo Valderio sūnus Meretas nuo jo neatsiliko ir lenkė taurę po taurės, o seras Veilenas Frėjus, mėginęs neatsilikti nuo dviejų savo sugėrovų, netrukus šlumštelėjo po stalu. Ketlinai būtų labiau patikę, jei lordas Amberis būtų nusprendęs likti blaivus, bet liepti Didžiajam Džonui negerti buvo tas pats, kaip liepti kelias valandas nekvėpuoti.
Mažasis Džonas Amberis ir Robinas Flintas sėdėjo netoli Robo, — vienas prie Valdos Gražiosios, kitas prie Aliksos. Nė vienas iš jų negėrė; jie ir Patrikas Molisteris bei Deisė Mormont šį vakarą buvo jos sūnaus asmens sargybiniai. Vestuvių puota nebuvo mūšis, bet pavojai tykojo visur, kur buvo girtų vyrų, ir karalius visuomet privalėjo turėti apsaugą. Ketlina tuo džiaugėsi, o dar labiau jai patiko matyti kardasaičius, sukabintus ant gembių, prie sienų. Vyrui nereikia ilgojo kalavijo atsipjauti veršelio smegenų su drebučiais.
— Visi manė, kad milordas pasirinks Valdą Gražiąją, — garsiai, perrėkdama muziką tarė ledi Valda Bolton serui Vendeliui. Valda Storoji atrodė kaip apvalainas, rožinis sviesto gniužulas, jos akys buvo šviesiai mėlynos, plaukai šviesūs ir silpni, krūtys didžiulės, tačiau balsas — aukštas ir spigus. Sunku buvo įsivaizduoti ją Dredforte su savo rožiniais nėriniais ir kyku. — Bet mano lordas senelis pasiūlė Ruzui tokį sidabro kraitį, kiek svers jo išsirinktoji nuotaka, tad lordas Boltonas pasirinko mane. — Valda Storoji nusijuokė ir jos pagurklis suliulėjo. — Sveriu šešiais stonais daugiau už Valdą Gražiąją, bet pirmą kartą dėl to apsidžiaugiau. Dabar esu ledi Bolton, o mano pusseserė liko netekėjusi, nors jai, vargšelei, greitai sukaks devyniolika.
Ketlina matė, kad Dredforto lordas į tą plepėjimą nekreipia dėmesio. Kartais jis paragaudavo vieno patiekalo, pasisemdavo šaukštą kito, trumpais storais pirštais mažais gabalėliais plėšė nuo kepalo duoną, bet valgis neblaškė jo dėmesio. Prasidėjus vestuvių puotai, Boltonas paskelbė tostą už lordo Valderio vaikaičius aiškiai leisdamas suprasti, kad Valderis ir Valderis yra jo pavainikio sūnaus rankose. Senis prisimerkęs pažvelgė į jį, kelis kartus tai įtraukė, tai atkišo lūpas, ir Ketlina suprato, kad tuose žodžiuose jis išgirdo slaptą grasinimą.
Ar kada nors yra buvusios liūdnesnės vestuvės? — nusistebėjo ji, bet paskui prisiminė savo vargšelę Sansą ir jos vestuves su Kipšu. — Motin, pasigailėk jos. Jos tokia trapi siela. Nuo karščio, dūmų ir triukšmo Ketlinai darėsi bloga. Tiesa, muzikantų balkone buvo daug ir grojo jie garsiai, bet nė vienas nebuvo itin talentingas. Ketlina išgėrė dar vieną gurkšnelį vyno ir leido pažui vėl pripilti taurę. Dar kelios valandos, ir blogiausia jau bus praėję. Rytoj tokiu metu Robas bus išžygiavęs į dar vieną mūšį, šį kartą — su geležiniais prie Keilino Griovos. Keista, bet vien pagalvojus apie šį žygį jai tarsi akmuo nuo širdies nusirisdavo. Jis tą mūšį laimės. Jis laimi visus savo mūšius, o geležiniai neturi karaliaus. Be to, Nedas puikiai jį visko išmokė. Būgnai tratėjo. Ketlinai prieš akis vėl prastraksėjo Skambalėlis, bet muzika grojo taip garsiai, kad skambant varpelių ji beveik negirdėjo.
Staiga triukšmą nustelbė urzgimas, mat du šunys susipjovė dėl gabalo mėsos. Linksmybėms tęsiantis, jiedu raičiojosi ant grindų kapsėdami dantimis ir taikydamiesi vienas kitam įkąsti. Kažkas šliūkštelėjo ant jų ąsotį alaus ir šunys išsiskyrė. Vienas nušlubčiojo prie pakylos. Kai permirkęs šuo pasipurtė ir alumi aptaškė lordo Valderio vaikaičius, senis plačiai pravėrė bedantę burną ir garsiai nusikvatojo.
Matydama šunis Ketlina vėl pagalvojo, kaip būtų gerai, jei čia būtų Pilkasis Vėjas, bet Robo didvilkio niekur nebuvo. Lordas Valderis į pilies menę jo neįleido.
— Girdėjau, kad tas tavo laukinis žvėris pažįsta žmogienos skonį, che, — tarė senis. — Taip, jis bet kam gali perplėšti gerklę. Nenoriu to padaro Roslinos vestuvių puotoje, tarp moterų ir mažų mergaičių, mano mielų nekaltų dukterų ir anūkių…
— Pilkasis Vėjas joms nekelia jokio pavojaus, milorde, — paprieštaravo Robas. — Bent jau tol, kol menėje esu aš.
— Tu buvai ir prie mano pilies vartų, ar ne? Kai vilkas užpuolė vaikaičius, kuriuos nusiunčiau tavęs pasitikti? Viską apie tai girdėjau, nemanyk, kad nieko nežinau, che…
— Niekas nenukentėjo…
— Karalius sako, kad niekas nenukentėjo? Nenukentėjo? Bet Petiras nukrito — nukrito! — nuo žirgo. Kadaise dėl tokio kritimo praradau žmoną. — Jis tai įtraukdavo, tai vėl atkišdavo lūpas. — O gal ji buvo viso labo kekšė? Taip, pavainikio Valderio motina, dabar prisimenu. Ji nukrito nuo arklio ir nusisuko sprandą. Ką tavo malonybė būtų daręs, jei ir Petiras būtų nusisukęs sprandą, che? Užuot išsaugojęs vaikaitį, tiesiog dar kartą atsiprašęs? Ne, ne, ne. Gal tu ir karalius, nesakau, kad nesi, Šiaurės karalius, che, bet po mano namų stogu galioja mano taisyklės. Rinkis, valdove: arba vilkas, arba vestuvių puota. Abiejų turėti negali.
Ketlina matė, kad sūnus įtūžęs, bet, kiek galėdamas mandagiau, jis vis dėlto nusileido. „Jei lordui Valderiui patiks pavaišinti mane varnienos troškiniu su vikšrais, — pasakė jai Robas, — suvalgysiu ir paprašysiu antro dubens.“ Jis taip ir padarė.
Didysis Džonas nugirdė dar vieną iš lordo Valderio giminės, šį kartą Petirą Spuogą. Vaikinukas negeba išgerti nė trečios dalies to, ką gali Didysis Džonas, tad ko jis tikėjosi? Lordas Amberis delnu nusibraukė burną, atsistojo ir uždainavo:
— „Buvo kartą lokys, lokys! Juodas ir rudas plaukų kamuolys!“
Jo balsas buvo visai neblogas, tik nuo gėrimo prikimęs. Deja, smuikininkai, būgnininkai ir fleitininkai balkone grojo „Pavasario žiedų“ melodiją, „Lokio ir gražiosios mergelės“ žodžiams tinkančią kaip sraigės prie dubens košės. Nuo tokios kakofonijos net vargšas Skambalėlis delnais užsispaudė ausis.
Ruzas Boltonas kažką burbtelėjo po nosimi ir išėjo ieškoti išvietės. Sausakimšoje menėje netilo klegesys, svečiai ir tarnai tai išeidavo, tai vėl įeidavo. Ketlina žinojo, kad kitoje pilyje taip pat vyksta ne mažiau triukšminga puota, skirta riteriams ir menkesnio rango lordams. Į kitą upės krantą lordas Valderis išgrūdo ir nekilmingus savo vaikus bei jų atžalas, tad Robo šiauriečiai tą puotą pavadino „pavainikių puota“. Kai kurie svečiai, be jokios abejonės, slapta nueidavo pasižiūrėti, gal pavainikiai laiką leidžia geriau nei jie. Vienas kitas drįsdavo nueiti net iki stovyklų. Frėjai atgabeno kelis vežimus vyno, alaus ir midaus, kad Riverano ir Dvynių jungtuvių proga galėtų išgerti ir paprasti kareiviai.
Į Boltono paliktą vietą klestelėjo Robas.
— Dar kelios valandos, ir šis farsas baigsis, motin, — tyliai pasakė jis, Didžiajam Džonui visa gerkle plėšiant apie mergelę su medumi plaukuose. — Valderis Juodasis bent kartą atrodo švelnus kaip ėriukas. O dėdė Edmuras, rodos, nuotaka patenkintas. — Jis pasilenkė per Ketliną. — Sere Raimanai…
Seras Raimanas sumirksėjo ir atsakė:
— Klausau, valdove.
— Tikėjausi prašyti Oliverio, kad man traukiant į šiaurę būtų mano ginklanešiu, — pasakė Robas, — bet jo čia nematau. Ar jis kitoje pilyje?
— Oliveris? — Seras Raimanas papurtė galvą. — Ne. Tik ne Oliveris. Jo nėra… nėra nė vienoje pilyje. Pareiga…