— Suprantu. — Tik iš Robo intonacijos galėjai spręsti, kad jis nieko nesupranta. Serui Raimanui daugiau nieko nepaaiškinus, karalius vėl pakilo nuo suolo. — Gal norėtum pašokti, mama?
— Ačiū, bet ne. — Ketlinai skėlė galvą ir šokti ji tikrai nenorėjo. — Tikriausiai kuri nors iš lordo Valderio dukterų mielai su tavimi pašoktų.
— Ak, neabejoju. — Jis nuolankiai šyptelėjo.
Dabar muzikantai grojo „Geležinių iečių“ melodiją, o Didysis Džonas traukė „Smarkų vaikiną“. Kas nors turėtų supažindinti dainininką ir muzikantus, gal tuomet rastųsi harmonija? Ketlina atsisuko į serą Raimaną.
— Girdėjau, kad vienas iš tavo pusbrolių buvo dainius.
— Alesandras. Simondo sūnus. Aliksa jo sesuo. — Jis kilstelėjo taurę ir parodė ją, šokančią su Robinu Flintu.
— Ar Alesandras šį vakarą mums pagros ir padainuos?
Seras Raimanas prisimerkęs pažvelgė į Ketliną.
— Ne. Jis išvykęs. — Nusibraukęs nuo kaktos prakaitą, seras Raimanas atsistojo. — Prašau atleisti, miledi. Atsiprašysiu.
Ir Ketlina žvilgsniu nulydėjo jį, svirduliuojantį link durų.
Edmuras bučiavo Rosliną ir spaudė jai ranką. Kažkur menėje seras Markas Paiperis ir seras Denvelis Frėjus galynėjosi, kas daugiau išgers, Lotaras Šlubasis kažką juokingo pasakė serui Hostinui, vienas iš jaunesniųjų Frėjų, norėdamas pasirodyti būreliui kikenančių merginų, žongliravo trimis durklais, o Skambalėlis sėdėjo ant grindų ir čiulpė nuo pirštų vyną. Tarnai įnešė didžiulius sidabrinius padėklus, prikrautus sultingos, šviesiai rausvos ėrienos kepsnių — paties gardžiausio valgio, kurį šį vakarą matė vestuvininkai. O Robas tuo metu šoko su Deise Mormont.
Vilkėdama suknelę, o ne ilgus šarvinius marškinius, vyriausioji ledi Megės duktė atrodė gana graži; ji buvo aukšta ir laiba, droviai šypsojosi ir nuo tos šypsenos švytėjo visas veidas. Malonu buvo matyti, kad šokių aikštelėje ji tokia pat vikri kaip ir pratybų lauke. Ketlina svarstė, ar ledi Megė jau pasiekė Sąsmauką. Kitas dukteris ji pasiėmė kartu, bet kaip viena iš Robo ginklo draugių Deisė nusprendė likti šalia karaliaus. Iš Nedo jis paveldėjo gebėjimą skatinti ištikimybę. Ir Oliveris Frėjus buvo visiškai atsidavęs jos sūnui. Argi Robas nesakė, kad Oliveris norėjo likti su juo net ir po to, kai jis vedė Džeinę?
Įsitaisęs tarp juodojo ąžuolo bokštų, Perkėlos lordas suplojo rudomis senatvinėmis dėmėmis nusėtomis rankomis. Pliaukštelėjimas buvo toks tylus, kad net ant pakylos sėdėję svečiai vos jį išgirdo, bet seras Einis ir seras Hostinas šį ženklą pamatė ir ėmė trankyti taurėmis į stalą. Lotaras Šlubasis pasekė jų pavyzdžiu, o netrukus prie jo prisidėjo Markas Paiperis, seras Denvelis ir seras Reimundas. Dar po valandėlės taures į stalus jau trankė beveik pusė svečių. Pagaliau net muzikantų šutvė balkone pagavo gaidą. Pypsėjimas, dundėjimas ir čirpimas palengva nutilo.
— Tavo malonybe, — kreipėsi į Robą lordas Valderis, — septonas sukalbėjo savo maldas, buvo pasakyta keletas žodžių ir lordas Edmuras apsiautė mano mieląją dukterį žuvies apsiaustu, bet jiedu vis dar ne vyras ir žmona. Nėra kalavijo be makštų, che, o vestuvių — be gultuvių. Ką pasakys mano valdovas? Ar turime juodu suguldyti?
Dvi dešimtys, o gal ir daugiau Valderio Frėjaus sūnų ir anūkų ėmė trankyti taures į stalus šaukdami:
— Į lovą! Į lovą! Į lovą juos!
Roslina išbalo. Ketlina pagalvojo, kas jai kelia tokį siaubą: tai, kad neteks nekaltybės, ar pačios gultuvės? Turint tiek brolių ir seserų šis paprotys jai turėjo būti žinomas, bet gultis į vestuvių guolį pačiai, aišku, buvo visai kas kita. Ketlinos vestuvių vakarą Džoris Kaselis, skubėdamas ją išrengti, suplėšė suknią, o girtas Desmondas Grelis vis atsiprašinėjo už kiekvieną nešvankų juoką ir tuoj pat leptelėdavo kitą. Pamatęs ją nuogą lordas Dastinas Nedui pasakė, girdi, jos krūtys tokios, kad jam gaila, jog kadaise buvo atjunkytas. Vargšas žmogus, pagalvojo ji. Jis su Nedu išjojo į pietus ir negrįžo. Ketlina ėmė svarstyti, kiek iš šį vakarą čia esančių vyrų iki metų pabaigos žus. Bijau, kad pernelyg daug…
Robas kilstelėjo ranką.
— Jei manai, kad jau laikas, lorde Valderi, žinoma, guldykime jaunuosius į lovą.
Šiuos žodžius palydėjo garsūs pritarimo šūksniai. Balkone įsitaisę muzikantai vėl paėmė į rankas dūdeles, ragus ir smuikus ir užgrojo „Karalienė nusiavė batelį, karalius nusiėmė karūną“. Skambalėlis šokinėjo nuo vienos kojos ant kitos ir jo karūna nepaliaujamai skambėjo.
— Girdėjau, kad Tulių vyrai tarp kojų turi ne kotą, o žuvį, — drąsiai pareiškė Aliksa Frėj. — Ar reikia kirmino, kad ji pakiltų?
Seras Markas Paiperis jai atsakė:
— O aš girdėjau, kad Frėjų moterys turi ne vienerius, o dvejus vartus!
Aliksa neliko jam skolinga:
— Turi, bet tokiems koteliams kaip tavo jie uždaryti ir ant jų užleistos grotos.
Per menę nusirito juoko banga, o tada ant stalo užsilipęs Patrikas Molisteris pasiūlė tostą už vienaakę Edmuro žuvį.
— Tai — galinga lydeka! — sušuko jis.
— Ne, galiu lažintis, jog tai — aukšlė, — garsiai tarė prie Ketlinos sėdinti Storoji Valda Bolton.
Tada vėl pasigirdo vieningi šūksniai: „Į lovą juos! Į lovą juos!“
Svečiai apspito pakylą ir labiausiai įkaušę, kaip visada, stovėjo arčiausiai. Vyrai ir vaikinai apstojo Rosliną, pakėlė ją ant rankų, o menėje buvusios merginos ir moterys privertė atsistoti Edmurą ir ėmė vilkti jam drabužius. Jis juokėsi ir atsikirto joms nešvankiais juokais, bet per muziką Ketlina jų negirdėjo. Tačiau išgirdo Didįjį Džoną.
— Duokite tą dailutę nuotaką man! — subaubė jis ir, prasibrovęs pro vyrus, persimetė Rosliną per petį. — Tik pažvelkite į šią mažylę! Ji vieni kaulai ir oda!
Ketlinai pagailo merginos. Dauguma nuotakų į geraširdiškus pajuokavimus stengdavosi atsikirsti ar bent jau apsimesti, kad joms tai patinka, bet Roslina atrodė sustingusi iš siaubo ir įsikibusi į Didįjį Džoną taip stipriai, tarsi baimintųsi, kad jis gali ją paleisti. Be to, ji verkia, susivokė Ketlina matydama, kaip seras Markas Paiperis auna vieną nuotakos batą. Tikiuosi, Edmuras šiai vargšei mergaitei bus švelnus. Iš balkono tebesiliejo linksma, nepadori muzika; dabar karalienė nusijuosė sijoną, o karalius nusivilko tuniką.
Ketlina suprato turinti prisidėti prie būrio moterų, apspitusių jos brolį, tačiau tik būtų sugadinusi joms pramogą. Dabar ji tikrai nebuvo nusiteikusi nešvankybėms. Neabejojo, kad Edmuras už nusišalinimą tikrai jai atleis; juk daug smagiau, kai tave nurengia ir paguldo į lovą tvirtos, besijuokiančios Frėjų merginos, o ne paniurusi ir sutrikusi sesuo.
Kai jaunasis ir jaunoji buvo išnešti iš menės, o paskui juos nusidriekė išmėtytų drabužių nužymėtas takas, Ketlina pamatė, kad pasiliko ir Robas. Valderis Frėjus buvo toks įžeidus, kad ir šiame poelgyje galėjo įžvelgti savo dukters užgavimą. Jis turėtų dalyvauti Roslinos gultuvėse, bet ar aš privalau jam tai pasakyti? Ketlina įsitempė, tačiau paskui nusiramino pamačiusi, kad kiti taip pat pasiliko. Petiras Spuogas ir seras Veilenas Frėjus padėję galvas ant stalų miegojo. Meretas Frėjus prisipylė dar vieną taurę vyno, o Skambalėlis vaikštinėjo gvelbdamas maistą iš lėkščių tų, kurie išėjo. Seras Vendelis Manderlis godžiai dorojo ėriuko kulšį. O lordas Valderis, žinoma, buvo pernelyg silpnas ir, niekieno nepadedamas, iš savo krėslo pakilti negalėjo. Bet jis tikėsis, kad Robas prisidės prie gultuvininkų. Ketlina jau įsivaizdavo girdinti, kaip senis klausia, kodėl jo malonybė nenori matyti jo dukters nuogos. Būgnai vėl tratėjo, tratėjo, tratėjo…