Deisė Mormont, rodos, vienintelė menėje likusi moteris, neskaitant Ketlinos, priėjo prie Edvino Frėjaus, švelniai palietė jam ranką ir kažką pasakė į ausį. Bet Edvinas nemandagiai ir netgi šiurkščiai nuo jos atšlijo.
— Ne, — pernelyg garsiai tarė jis. — Kol kas šokių man pakaks.
Deisė išbalusi paliko jį. Ketlina pamažu atsistojo. Kas čia ką tik atsitiko? Širdį, kurią prieš akimirką slėgė vien nuovargis, dabar dar suspaudė ir abejonė. Nieko baisaus, mėgino raminti ji save, iš pliauskos vežimą skaldai, tapai sena paika moterimi, palaužta sielvarto ir baimės. Tačiau jos veido išraiška, matyt, pasikeitė. Net seras Vendelis Manderlis tai pastebėjo.
— Ar kas nors negerai? — paklausė jis, laikydamas rankose ėriuko kulšį.
Ketlina jam neatsakė. Ji nusekė paskui Edviną Frėjų. Muzikantai balkone pagaliau iki galo nurengė ir karalių, ir karalienę. Vos kelias sekundes atsikvėpę, jie užgrojo visai kitokią melodiją. Tos dainos žodžių niekas nedainavo, bet Ketlina pažino „Kastamero lietų“. Edvinas skubėjo prie durų. Paskatinta muzikos, ji skubėjo dar labiau. Šeši energingi žingsniai ir ji Edviną pasivijo. „Kas esi, — išdidus lordas tarė, — kad turėčiau tau lenktis žemai?“ Ketlina stvėrė Edviną už rankos norėdama, kad jis atsisuktų, ir ją nukrėtė šiurpas pajutus, jog po rankovės šilku jis vilki žiedinius šarvinius marškinius.
Ketlina taip stipriai jam trenkė, kad prakirto lūpą. Oliveris, dingtelėjo jai, Pervinas ir Alesandras, nė vieno jų čia nėra. O Roslina verkė…
Edvinas Frėjus nustūmė ją šalin. Muzika užgožė visus kitus garsus, nuo jos trenksmo aidėjo sienos, tarsi būtų groję akmenys. Piktai pažvelgęs į Edviną, Robas žengė ketindamas pastoti jam kelią ir… staiga susvirduliavo, mat jam į šoną, po petimi įsmigo arbaleto strėlė. Net jei tą akimirką jis suriko, tą riksmą užgožė dūdelės, ragai ir smuikai. Ketlina pamatė, kaip antra strėlė pervėrė sūnui koją ir jis pargriuvo. Balkone pusė muzikantų rankose laikė jau ne būgnus ir liutnias, o arbaletus. Ji tekina puolė prie sūnaus, bet kažkas dunkstelėjo jai į nugarą ir ji parvirtusi veidu trenkėsi į akmenines grindis.
— Robai! — sušuko Ketlina.
Ji matė Mažąjį Džoną Amberį nuverčiant nuo ožių stalą. Kol jis užvertė lentą ant karaliaus, trys arbaletų strėlės viena po kitos susmigo į medį. Robiną Flintą apsupę Frėjai darbavosi durklais. Seras Vendelis Manderlis nerangiai atsistojo, tebelaikydamas ėriuko kulšį. Strėlė pervėrė jam pražiotą burną ir išlindo per sprandą. Seras Vendelis krito kniūbsčias, nuversdamas stalo lentą ir numesdamas taures, ąsočius, padėklus, lėkštes, ropes, burokėlius ir vyną, — viskas pabiro, išsiliejo ir nuslydo grindimis.
Ketlinai degė nugara. Turiu jį pasiekti. Mažasis Džonas avies kulšimi tarsi kuoka tvojo serui Reimundui Frėjui per veidą. Bet dar nespėjęs pasiimti kardasaičio gavo arbaleto strėlę ir parklupo. „Ar apsiaustas auksinis, ar raudas, liūtas turi nagus vis tiek.“ Ji matė, kaip seras Hostinas Frėjus kalaviju nukirto Luką Blekvudą. Vienam iš Vensų, besikaunančiam su seru Hariu Heigu, Valderis Juodasis perrėžė pakinklius. „Ir maniškiai ilgi ir aštrūs, tu, milorde, manim patikėk.“ Arbaletų strėlės pakirto Donelį Loką, Ouveną Norėjų ir dar kelis vyrus. Jaunasis seras Benfris sučiupo Deisę Mormont už rankos, bet Ketlina matė, kaip ši kita ranka grybštelėjo ąsotį vyno, iš visų jėgų tėškė užpuolikui į veidą ir tekina pasileido prie durų. Jai dar nepasiekus tikslo, durys plačiai atsivėrė. Į menę įvirto seras Raimanas Frėjus, nuo galvos iki kojų apsitaisęs šarvais. Jam už nugaros stovėjo gera dešimtis Frėjų riterių. Jie buvo ginkluoti ilgaisiais kovos kirviais.
— Pasigailėkite! — šūktelėjo Ketlina, bet jos maldavimą nustelbė ragai, būgnai ir plieno žvangėjimas.
Seras Raimanas kirviu smogė Deisei į pilvą. Tuo metu pro kitas duris į menę taip pat ėmė plūsti vyrai gauruotais kailiniais apsiaustais, su plieno kalavijais ir kirviais rankose. Šiauriečiai! Akimirką Ketlinai pasirodė, kad tie vyrai jų gelbėtojai, bet vienas dviem galingais kirvio smūgiais suknežino Mažajam Džonui galvą. Viltis užgeso nelyginant žvakė vėjyje.
Vykstant skerdynėms Perkėlos lordas sėdėjo savo drožinėtame ąžuoliniame soste ir žiūrėjo plėšriomis akutėmis.
Ant grindų, už kelių pėdų, mėtėsi durklas. Gal jis ten nukrito, kai Mažasis Džonas nuvertė stalo lentą, o gal išslydo iš rankos kuriam nors iš mirštančių vyrų. Ketlina ėmė šliaužti prie durklo. Jos rankos ir kojos pasidarė tarsi švininės, burnoje ji jautė kraujo skonį. Nudursiu Valderį Frėjų, tarė ji sau. Skambalėlis slėpėsi po stalu ir buvo arčiau durklo, bet kai Ketlina čiupo ginklą, jis tik susigūžė ir pasitraukė. Nužudysiu senį, bent jau tiek galiu padaryti.
Netrukus stalo lenta, kurią Mažasis Džonas buvo užvertęs ant Robo, pakilo ir jos sūnus šiaip taip atsiklaupė. Šone jam stirksojo strėlė, dar viena buvo pervėrusi koją, trečia įsmigusi į krūtinę. Lordas Valderis pakėlė ranką ir muzika nutilo, dunksėjo tik būgnas. Ketlina išgirdo tolumoje vykstančių kautynių triukšmą ir arčiau kaukiantį vilką. Pilkasis Vėjas, tik dabar prisiminė ji.
— Che, — žvelgdamas į Robą sukikeno lordas Valderis, — Šiaurės karalius prisikėlė. Rodos, nužudėme kelis tavo vyrus, tavo malonybe. Na, bet aš atsiprašysiu ir išpirksiu savo kaltę, che…
Ketlina tvirtai sučiupo Skambalėlį Frėjų už ilgų žilų plaukų ir ištempė jį iš slėptuvės.
— Lorde Valderi! — riktelėjo ji. — LORDE VALDERI! — Būgnas mušė lėtai, bet garsiai — bum, bum, bum. — Gana, — tarė Ketlina, — sakau, gana. Už išdavystę atsilyginai išdavyste, bet dabar pakaks. — Prispaudusi durklo ašmenis Skambalėliui prie gerklės, ji staiga prisiminė Braną ligos patale ir metalo skonį, kurį jautė burnoje tuomet. O būgnas tebemušė: bum, bum, bum, bum, bum, bum. — Prašau… — ėmė maldauti Ketlina. — Jis mano sūnus. Vyriausias ir paskutinis iš man likusių sūnų. Paleisk jį. Paleisk jį ir prisiekiu, kad mes viską pamiršime… pamiršime, ką šiandien padarei. Prisiekiu senaisiais ir naujaisiais dievais, mes… nekeršysime…
Lordas Valderis nepatikliai į ją dėbtelėjo.
— Tik kvailys galėtų patikėti tokia nesąmone. Laikai mane kvailiu, miledi?
— Laikau tave tėvu. Pasilik įkaite ir mane, ir Edmurą, jei dar jo nenužudei. Bet Robą paleisk.
— Ne… — tyliai sušnabždėjo Robas, — mama, ne…
— Taip. Robai, kelkis. Kelkis ir eik iš čia. Prašau, maldauju. Gelbėkis… jei ne dėl manęs, tai bent dėl Džeinės.
— Dėl Džeinės? — Robas įsikibo į stalo kraštą ir šiaip taip atsistojo. — Mama, — tarė jis, — Pilkasis Vėjas…
— Eik pas jį. Tuoj pat. Robai, išeik iš čia.
Lordas Valderis prunkštelėjo.
— Kodėl turėčiau leisti jam išeiti?
Ji stipriau prispaudė durklo ašmenis Skambalėliui prie gerklės. Paikšis užvertė akis ir pažvelgė į Ketliną, nebyliai prašydamas pasigailėti. Jai į nosį dūrė baisi smarvė, bet Ketlina nekreipė į ją dėmesio, kaip ir į niūrų, nesiliaujantį būgno tratėjimą: bum, bum, bum, bum, bum, bum. Seras Raimanas ir Valderis Juodasis mėgino užeiti jai už nugaros, bet dėl to Ketlina nesijaudino. Su ja jie gali daryti ką panorėję: įkalinti, išprievartauti, nužudyti — nesvarbu, ką. Ji ir taip gyveno per ilgai ir jos laukė Nedas. Ketlina baiminosi tik dėl Robo.