— Tulių garbės žodis, — kreipėsi ji į lordą Valderį, — ir Starkų garbės žodis, išmainysiu tavo berniuko gyvybę į Robo. Sūnus už sūnų. — Jai taip drebėjo ranka, kad Skambalėlio karūna tilindžiavo.
Bum, — mušė būgnas, — bum, bum, bum, bum. Senis tai įtraukdavo, tai vėl atkišdavo lūpas. Durklas Ketlinos rankoje virpėjo, prakaituotu delnu nebuvo įmanoma tvirtai jo suspausti.
— Sūnus už sūnų, che, — pakartojo jis. — Bet jis mano anūkas… Ir iš jo niekada nebuvo daug naudos…
Prie Robo priėjo vyras tamsiais šarvais ir blyškiai rausvu, krauju aptaškytu apsiaustu.
— Džeimis Lanisteris siunčia linkėjimų. — Jis ilguoju kalaviju pervėrė jos sūnui širdį ir pasuko geležtę.
Robas sulaužė žodį, o Ketlina savąjį tesėjo. Stipriai trūktelėjusi Eigonui plaukus, ji durklu brūkštelėjo jam per kaklą, kol pajuto ašmenis slystant kaulu. Jai per pirštus ėmė tekėti karštas kraujas. Maži jo varpeliai vis skambėjo ir skambėjo, o būgnas mušė: bum, bum, bum.
Pagaliau kažkas atėmė iš jos peilį. Jos skruostais ritosi ašaros ir degino kaip rūgštis. Dešimt nuožmių kranklių aštriais nagais draskė jai veidą ir lesė mėsą palikdami gilius, krauju plūstančius randus. Ketlina jautė ant lūpų kraują.
Kaip skauda, pagalvojo ji. Mūsų vaikai, Nedai, visi mūsų mieli kūdikėliai. Rikonas, Branas, Arija, Sansa, Robas… Robas… prašau, Nedai, prašau, pasirūpink, kad tai liautųsi, kad taip neskaudėtų… Bespalvės ir kruvinos ašaros riedėjo jos išdraskytu ir išlestu veidu, kurį Nedas taip mylėjo. Ketlina Stark pakėlė rankas ir žiūrėjo, kaip kraujas teka ilgais jos pirštais, riešais ir po suknios rankovėmis. Raudoni kirminai lėtai šliaužė jos rankomis po drabužiais. Kutena. Ketlina ėmė juoktis, o paskui — rėkti. „Išprotėjo, — pasakė kažkas, — jai aptemo protas“, o kitas pridūrė: „Pribaik ją.“ Kažkieno ranka sučiupo Ketliną už plaukų, kaip ji buvo sučiupusi Skambalėlį, ir ji pagalvojo: Ne, nenurėžkite plaukų, Nedui mano plaukai patinka. Tada prie gerklės priartėjo plienas ir jo krimstelėjimas buvo šaltas ir raudonas.
Arija
Puotos palapinės liko jiedviem už nugarų. Per pažliugusį molį ir išdraskytą veją jie sunkiai pervažiavo šviesos ruožą ir vėl paniro į prieblandą. Priešais dunksojo sargybos bokštas. Arija matė ant sienų viršaus judančius deglus ir šokčiojančias, vėjo blaškomas jų liepsnas. Šlapius šarvus ir šalmus apšvietė dulsva šviesa. Dar daugiau deglų judėjo ant tamsos gaubiamo akmeninio, Dvynius jungiančio tilto: liepsnų kolona iš vakarinio kranto plūdo į rytinį.
— Pilis neuždaryta, — staiga pasakė Arija.
Karininkas tvirtino, kad uždaryta, bet jis klydo. Jai bežiūrint vartų grotos kilo, o pakeliamasis tiltas leidosi, kad juo būtų galima pereiti patvinusią griovą. Ji baiminosi, kad lordo Frėjaus sargybiniai jųdviejų neįleis. Nedrįsdama atvirai šypsotis, Arija akimirkai prikando lūpą.
Skalikas taip staiga sustabdė arklį, kad ji vos neiškrito iš vežimo.
— Po septyniais pragarais… — išgirdo jį nusikeikiant Arija, kai kairysis jų vežimo ratas ėmė klimpti į dumblą. Vežimas lėtai pasviro. — Išlipk! — šiurkščiai riktelėjo Kligeinas, delno apačia stuktelėdamas jai į petį ir stumtelėdamas į šoną.
Ji nukrito saugiai, kaip Sirijus buvo išmokęs, ir iš karto pašoko purvinu veidu.
— Kodėl tai padarei?! — sušuko Arija.
Skalikas irgi iššoko iš vežimo. Jis nuplėšė priekinę vežimo pasostę ir išsitraukė po ja paslėptą kardasaitį.
Ir tik tada Arija išgirdo pro pilies vartus kaip plieno ir ugnies upė plūstančius raitelius, o pakeliamuoju tiltu šuoliuojančių jų ristūnų kanopų bildesį beveik visiškai užgožė iš abiejų pilių sklindantis būgnų tratėjimas. Ir vyrai, ir žirgai buvo šarvuoti ir maždaug kas dešimtas turėjo deglą. Kiti buvo apsiginklavę kirviais ir ilgaisiais kirviais smailiomis pentimis ir sunkiomis kaulus ir šarvus trupinančiomis geležtėmis.
Kažkur tolumoje ji išgirdo kaukiant vilką. Palyginti su triukšmu stovykloje, grojančia muzika ir dusliu grėsmingu šėlstančios upės šniokštimu, tas kauksmas nebuvo garsus, bet vis tiek pasiekė Arijos ausis. Tiesa, toli gražu ne tik ausis. Tas garsas šiurpuliu nusirito Arijai per visą kūną, perėjo kaip įsiūčio ir sielvarto išgaląstas peilis. Iš pilies plūdo vis daugiau raitelių, jie jojo išsirikiavę kolona po keturis ir tai kolonai nebuvo matyti galo — riteriai, ginklanešiai, laisvieji raiteliai, deglai ir ilgieji kirviai. O jiems už nugarų dar buvo girdėti triukšmas.
Apsidairiusi Arija pamatė, kad ten, kur ką tik stovėjo trys puotos palapinės, beliko dvi. Vidurinė subliūško. Kelias akimirkas ji nesuvokė, ką mato. Paskui subliūškusią palapinę ėmė laižyti liepsnos, tada susmuko likusios dvi ir sunki, aliejuje išmirkyta drobė užkrito ant viduje buvusių vyrų. Oru prašvilpė pulkelis degančių strėlių. Užsidegė antra palapinė, paskui trečia. Vyrai ėmė rėkti taip garsiai, kad žodžių neužgožė net muzika. Priešais liepsnas blaškėsi tamsūs pavidalai ir iš tolo jų plieniniai šarvai tviskėjo gelsvai rausva spalva.
Mūšis, suprato Arija. Tai mūšis. O raiteliai…
Spoksoti į palapines daugiau ji neturėjo laiko. Upei išsiveržus iš krantų, drumzlini sūkuringi vandenys pakeliamojo tilto gale siekė žirgams pilvus, bet raiteliai, raginami trenkiančios muzikos, vis tiek jojo taškydamiesi vandens purslais. Pagaliau abiejose pilyse buvo grojama ta pati melodija. Šią dainą aš žinau, staiga dingtelėjo Arijai. Tą lietingą vakarą, kai bastūnai prisiglaudė aludėje su broliais, tą dainą jiems dainavo Tomas Septynstygis. „Kas esi, — išdidus lordas tarė, — kad turėčiau tau lenktis žemai?“
Frėjų raiteliai sunkiai skynėsi kelią per dumblą ir nendryną, bet keli iš jų vis dėlto pamatė vežimą. Arija išvydo, kaip trys raiteliai atsiskyrė nuo kolonos ir ėmė sunkiai plumpinti per seklumomis virtusias balas. „Tik katė su kailiu kitokiu, kiek man teko girdėti nūnai.“
Vienu kalavijo mostelėjimu Kligeinas nukirto Pašaliečio pavadį ir užšoko jam ant nugaros. Ristūnas žinojo, ko iš jo reikalaujama. Jis pastatė ausis ir atsisuko į juos puolančius karo žirgus. „Ar apsiaustas auksinis, ar raudas, liūtas turi nagus vis tiek. Ir maniškiai ilgi ir aštrūs, tu, milorde, manim patikėk.“ Arija daugybę kartų meldė Skalikui mirties, bet dabar… Rankoje ji laikė purviną ir slidų akmenį, nors net neatsiminė, kada jį pasičiupo. Į ką aš jį mesiu?
Vos sužvangėjus plienui, kai Kligeinas nubloškė į šalį pirmą ilgąjį kirvį, ji pašoko. Kol Skalikas tvarkėsi su pirmuoju priešininku, antrasis užjojo jam už nugaros ir taikėsi kirsti per strėnas. Pašalietis tuo metu sukosi, tad Skalikas atsipirko tik slystamuoju kirčiu, perplėšusiu jo dukslią valstiečio palaidinę, po kuria pasimatė šarviniai marškiniai. Jis vienas prieš tris. Arija tebegniaužė akmenį. Jie tikrai jį nužudys. Ji prisiminė Miką, mėsininko sūnų, trumpai buvusį jos draugu.