Tada Arija pamatė trečią prie jos artėjantį raitelį. Ji užsiglaudė už vežimo. Baimė kerta smarkiau už kalaviją. Mergaitė girdėjo būgnus, karo ragus, dūdeles ir raitininkų trimitus, plieno žvangėjimą, bet visi tie garsai, rodos, buvo taip toli. Dabar ji matė tik atjojantį raitelį ir ilgąjį kirvį jo rankoje. Ant šarvų jis vilkėjo apsiaustą ir ant drabužio Arija išvydo du bokštus, iš kurių sprendžiant jis buvo Frėjų karys. Arija visai susipainiojo. Jos dėdė vedė lordo Frėjaus dukterį, Frėjai buvo jos brolio draugai. „Nedrįsk!“ — riktelėjo Arija, kai raitelis apjojo vežimą iš kitos pusės, bet jis mergaitės neklausė.
Kai vyras puolė, Arija metė į jį akmenį, kaip kartą buvo sviedusi į Gendrį laukinį obuolį. Tuomet Gendriui ji pataikė į tarpuakį, bet šį kartą taikinys buvo gerokai toliau ir akmuo, atsimušęs į smilkinį, atšoko į šoną. To pakako sutrukdyti puolimui, bet ne daugiau. Ji pasitraukė, kiek įkabindama spruko dumbluota žeme ir vėl atsidūrė kitoje vežimo pusėje. Riteris, leisdamas žirgą risčia, sekė paskui ją, o pro prorėžas akims nebuvo matyti nieko, tik tamsa. Akmuo net neįduobė šalmo. Jiedu apsuko vieną, du, tris ratus. Riteris nusikeikė: „Po galais, tu negali pabėgti nuo…“
Kirvapentė pataikė jam tiesiai į pakaušį, sutriuškino šalmą, jo saugotą kaukolę, išmušė iš balno ir kniūbsčią partrenkė ant žemės. Jam už nugaros raitas ant Pašaliečio sėdėjo Skalikas. Iš kur gavai kirvį? — vos nepaklausė Arija, bet apsižvalgiusi viską suprato. Vieną iš kitų dviejų Frėjų vyrų buvo prispaudęs dvesiantis žirgas, grimztantis į iš krantų išsiliejusios upės dugną. Trečias vyras išsikėtojęs tysojo aukštielninkas ir nejudėjo. Jis nebuvo užsisegęs kaklo šarvų ir jam pasmakrėje stirksojo nulaužto kalavijo rankena.
— Paduok man šalmą, — dusliai paliepė jai Kligeinas.
Šalmas buvo įgrūstas į dugną maišo, pripilto džiovintų obuolių ir padėto vežimo gale, už kiaulių kojų. Arija išbėrė maišo turinį ir švystelėjo šalmą Skalikui. Šis viena ranka pagavo jį ore, užsimovė ant galvos ir ten, kur prieš akimirką sėdėjo žmogus, dabar liko tik plieninis šuo, iššiepęs dantis ir urzgiantis ant ugnies.
— Mano brolis…
— Žuvęs! — šūktelėjo jai Kligeinas. — Manai, jie žudys jo vyrus, o jį paliks gyvą? — Jis atsisuko ir pažvelgė į stovyklą. — Žiūrėk. Žiūrėk, kad tave kur…
Stovykla buvo tapusi mūšio lauku. Ne, mėsininko skerdykla. Puotos palapines ryjančios liepsnos apėmė ir pusę dangaus. Degė ir kai kurios kareivių palapinės, ir pusšimtis šilkinių. Visur žvangėjo kalavijai. „Dabar lietūs apverkia jo menę, raudų nėr kam klausytis visai.“ Arija pamatė, kaip du riteriai persekioja bėgantį vyrą. Į vieną iš degančių palapinių tėškėsi medinė statinė ir subyrėjo, o liepsnos pakilo du kartus aukščiau. Katapulta, suprato Arija. Iš pilies buvo svaidomas aliejus, degutas ar kažkas panašaus.
— Eime. — Sandoras Kligeinas ištiesė ranką. — Turime kuo greičiau iš čia sprukti.
Pašalietis neramiai papurtė galvą ir, užuodęs kraują, išpūtė šnerves. Daina baigėsi. Dundėjo vienintelis būgnas, jo lėti, vienodi dūžiai aidu atsiliepė kitame upės krante nelyginant milžiniškos širdies plakimas. Juodas dangus verkė, upė šniokštė, vyrai keikėsi ir mirė. Arijai tarp dantų grikšėjo dumblas, o jos veidas buvo šlapias. Lietus. Tai tik lietus.
— Mes čia! — gailiai ir baimingai sušuko ji lyg maža mergaitė. — Pilyje yra Robas ir mano motina. Net vartai atidaryti. — Daugiau Frėjų vyrų pro vartus nejojo. Aš taip toli nusigavau. — Turime ten joti ir paimti mano motiną.
— Paika kalytė. — Ugnis atsispindėjo ant jo šalmo priekio ir nuo tų atspindžių plienas blizgėjo. — Jei įkelsi ten koją, neišeisi. Galbūt Frėjus leis pabučiuoti tau motinos lavoną.
— O gal galėtume ją išgelbėti…
— Tu gal ir galėtum. Bet man gyventi dar nenusibodo. — Skalikas pasuko žirgą link Arijos ir ėmė spausti ją prie vežimo. — Arba lik, arba jojam, vilkiūkšte. Gyvenk arba mirk. Tavo…
Arija nusisuko nuo jo ir kiek įkabindama pasileido prie vartų. Grotos leidosi, bet lėtai. Reikia bėgti greičiau. Bet iš pradžių ją klampino purvas, paskui vanduo. Bėk greitai kaip vilkas. Pakeliamasis tiltas ėmė kilti, nuo jo kliokė upės vanduo ir dribo stambūs dumblo gniutulai. Greičiau. Arija išgirdo garsiai pūškuojant per vandenį ir atsisukusi pamatė paskui ją šuoliuojantį Pašalietį, sulig kiekvienu šuoliu teškiantį į šonus klanus vandens. Matė ir ilgąjį kirvį, dar kruviną ir aplipusį smegenimis. Ir Arija bėgo. Ne pas brolį ir net ne pas motiną, o mėgindama išnešti sveiką kailį. Bėgo taip greitai, kaip dar niekada nebuvo bėgusi, bėgo nuleidusi galvą, padais taškydama vandenį, bėgo nuo jo taip, kaip turėjo bėgti Mika.
Jo kirvis pataikė Arijai į pakaušį.
Tirionas
Kaip paprastai, jiedu vakarieniavo dviese.
— Žirniai pervirę, — ryžosi pratarti jo žmona.
— Nesvarbu, — atsakė jis. — Ir aviena pervirusi.
Tai buvo juokas, bet Sansa šiuos žodžius suprato kaip priekaištą.
— Atsiprašau, milorde.
— Kodėl? Atsiprašyti turėtų virėjas. Ne tu. Žirnius virti — ne tavo rūpestis, Sansa.
— Aš… atsiprašau už tai, kad mano lordas vyras nepatenkintas.
— Mano nepasitenkinimas neturi nieko bendra su žirniais. Dėl mano nepasitenkinimo kalti Džofris, mano sesuo, mano lordas tėvas ir trys šimtai prakeiktų dorniečių.
Princą Oberiną ir jo lordus jis įkurdino kampinėje tvirtovėje, fasadu atsuktoje į miestą, — kuo toliau nuo Tairelių, bet ir visiškai neišstumdamas dorniečių iš Raudonosios pilies. Bet vis tiek per arti. Blusyne įsikūrusioje puodų krautuvėje jau kilo vienos triukšmingos peštynės, per kurias žuvo Tairelių kovų meistras ir nukentėjo du lordo Gargeileno kariai, o pilies kieme įvyko nemalonus susidūrimas, kai Meisas Tairelis merginą, vardu Elarija Send, pavadino „angies kekšyte“. Kaskart, kai Tirionas sutikdavo Oberiną Martelį, princas teiraudavosi, kada bus įvykdytas teisingumas. Pervirę žirniai Tirionui rūpėjo mažiausiai, bet jis nematė prasmės krauti savo rūpesčių dar ir ant savo jaunosios žmonos pečių. Sansa ir taip sielvartavo.
— Tuos žirnius galima valgyti, — šiurkštokai tarė jis. — Jie žali ir apvalūs, ko daugiau norėti iš žirnių? Štai, jei miledi taip nori, liepsiu įdėti jų dar. — Jis mostelėjo ir Podrikas Peinas šaukštu į lėkštę prikrovė tiek žirnių, kad per juos Tirionas nebematė avienos. Kvailai pasielgiau, pagalvojo jis. Dabar turėsiu visus juos suvalgyti, kitaip ji vėl pasijus nelaiminga.
Vakarienė, kaip jiedviem jau buvo įprasta, baigėsi tvyrant įtampos persmelktai tylai. Vėliau, Podui kraustant stalą ir imant taures bei lėkštes, Sansa paprašė Tiriono leisti jai nueiti į dievų giraitę.
— Kaip nori. — Prie vakarinių žmonos maldų jis jau buvo pripratęs. Be to, ji melsdavosi ir karališkoje septoje, dažnai uždegdavo žvakes Motinai, Mergelei ir Senolei. Tiesą sakant, toks pamaldumas, Tiriono nuomone, buvo perdėtas, bet, būdamas jos padėtyje, jis tikriausiai taip pat būtų norėjęs dievų pagalbos. — Prisipažįstu, apie senuosius dievus ne kažin ką išmanau, — kaip įmanydamas meiliau tarė jis. — Gal vieną gražią dieną papasakotum man apie juos daugiau? Galėčiau net eiti su tavimi kartu.