— Ne, — iš karto atsakė Sansa. — Tu… malonus, kad siūlaisi, bet… ten nebūna pamaldų, milorde. Nėra nei žynių, nei giesmių, nei žvakių. Tik medžiai ir tyli malda. Tau būtų nuobodu.
— Žinoma, tu teisi. — Ji pažįsta mane geriau, nei maniau. — Bet lapų šnaresys gali būti maloni permaina, atgaiva nuo monotoniško septono bambėjimo apie septynis malonės veidus. — Tirionas mostelėjo leisdamas žmonai eiti. — Aš tau netrukdysiu. Apsirenk šilčiau, miledi, lauke gana vėjuota.
Tirionui dar knietėjo paklausti, ko ji meldžia, bet Sansa buvo tokia klusni, kad tikrai būtų galėjusi iškloti tiesą, kurios jis veikiausiai nebūtų norėjęs sužinoti.
Žmonai išėjus, jis grįžo prie darbo ir Mažojo Piršto sąskaitų knygų labirintuose mėgino susekti, kur nukeliavo auksiniai drakonai. Aišku buvo viena: Petiras Beilišas nebuvo linkęs leisti auksui gulėti ir dulkėti, bet kuo stropiau Tirionas stengėsi susigaudyti jo sąskaitų knygose, tuo labiau jam skaudėjo galvą. Lengva buvo šnekėti apie tai, kad drakonus reikia auginti, o ne laikyti ižde, bet kai kurie rizikingi sumanymai atrodė įtartini ir dvokė nelyginant savaitės senumo žuvis. Nebūčiau taip lengvai leidęs Džofriui išvyti Elnio žmonių už pilies sienų, jei būčiau žinojęs, kokį atlygį tie niekšai mergvaikiai gavo iš karaliaus iždo. Jis būtų pasiuntęs Broną ieškoti jų sekėjų, bet baiminosi, kad tos paieškos būtų buvusios bevaisės kaip ir mėginimas iš sidabražuvės išspausti sidabro.
Sulaukęs savo lordo tėvo kvietimo ateiti, Tirionas pirmą kartą, kiek siekė jo atmintis, pasijuto patenkintas, kad pamatys serą Borosą Blauntą. Jis su palengvėjimu užvertė sąskaitų knygas, užpūtė aliejinę lempą, užsimetė ant pečių apsiaustą ir per pilį nukrypavo į Rankos bokštą. Kaip ir buvo įspėjęs Sansą, lauke pūtė gaivus vėjas, be to, ore kvepėjo lietumi. Galbūt po pokalbio su lordu Taivinu jam reikėtų nueiti į dievų giraitę ir, kol dar neperšlapo, parsivesti žmoną namo?
Bet visos šios mintys išdulkėjo Tirionui iš galvos, kai įžengė į rankos menę ir rado joje Sersėją, serą Kevaną ir didįjį meisterį Paiselį, susibūrusius aplink lordą Taiviną ir karalių. Džofris nenustygo vietoje, Sersėja patenkinta savimi kreivai šypsojosi, o lordas Taivinas atrodė paniuręs kaip visada. Kažin, ar net norėdamas jis gebėtų nusišypsoti?
— Kas atsitiko? — paklausė Tirionas.
Tėvas padavė jam pergamento ritinėlį. Kažkas buvo jį išvyniojęs ir išlyginęs, bet pergamentas vis tiek buvo linkęs raitytis. „Roslina pagavo puikų riebų upėtakį, — buvo rašoma pranešime. — Jos broliai vestuvių proga davė jai porą vilkų kailių.“ Tirionas apvertė pergamentą, norėdamas pamatyti perlaužtą antspaudą. Vaškas buvo sidabriškai pilkas, o į jį buvo įspausti Frėjų giminės bokštai dvyniai.
— Ar Perkėlos lordui atrodo, kad rašo labai poetiškai? O gal tais žodžiais jis nori mus apstulbinti? — prunkštelėjo Tirionas. — Upėtakis — tai lordas Edmuras Tulis, o kailiai…
— Jis negyvas! — taip išdidžiai ir toks laimingas šūktelėjo Džofris, kad galėjai pagalvoti, jog pats nudyrė Robui Starkui kailį.
Iš pradžių Greidžojus, dabar Starkas. Tirionas nejučia pagalvojo apie savo jaunutę žmoną, dabar besimeldžiančią dievų giraitėje. Be abejo, prašančią savo tėvo dievų, kad atsiųstų jos broliui pergalę ir kad saugotų jos motiną. Bet senieji dievai į maldas, rodos, nekreipė dėmesio, kaip ir naujieji. Tikriausiai dėl to jam turėjo palengvėti.
— Karaliai krenta kaip lapai rudenį, — tarė jis. — Rodos, šį karą laimime savaime.
— Karai nelaimimi savaime, Tirionai, — apsimestinai meiliai pasakė Sersėja. — Šį karą laimėjo mūsų lordas tėvas.
— Niekas nelaimėta, kol mūšio lauke turime priešų, — įspėjo juos lordas Taivinas.
— Upių lordai nėra kvailiai, — paprieštaravo karalienė. — Be šiauriečių jie negali tikėtis laimėti prieš jungtines Haigardeno, Kasterlių Uolos ir Dorno pajėgas. Neabejoju, kad nesileis sunaikinami ir pasiduos.
— Dauguma tikriausiai taip ir padarys, — sutiko lordas Taivinas. — Lieka Riveranas, bet, kol Valderis Frėjus laiko Edmurą Tulį įkaitu, Juodoji Žuvis nedrįs kelti mums pavojaus. Džeisonas Molisteris ir Titas Blekvudas ir toliau kariaus dėl garbės, bet Frėjai Molisterius gali užspeitę laikyti Sigarde, o pasirūpinus tinkama paskata Joną Brakeną būtų galima įtikinti, kad pereitų į mūsų pusę ir pultų Blekvudus. Taip, galų gale jie pasiduos. Ketinu pasiūlyti palankias sąlygas. Visos pilys, kurios pasiduos, nebus sugriautos, išskyrus vieną.
— Harenholą? — paklausė Tirionas, puikiai pažinodamas savo valdovą.
— Karalystei bus geriausia atsikratyti Smarkiųjų Vyrukų. Įsakiau serui Gregoriui sunaikinti pilį.
Gregoriui Kligeinui… Rodos, jo lordas tėvas nusprendė iš to Kalno iškrapštyti paskutinį rūdos trupinėlį ir tik tada atiduoti dorniečių teisingumui. Smarkieji Vyrukai savo gyvenimą baigs ant mietų pamautomis galvomis, o Mažasis Pirštas įžengs į Harenholą nė lašu kraujo nesusitepęs savo puikiųjų drabužių. Tirionas pasvarstė, ar Petiras Beilišas jau bus pasiekęs Slėnį. Jei dievai geri, plaukdamas jis pateko į audrą ir nuskendo. Bet argi dievai bent kartą buvo tikrai geri?
— Visus juos reikia išžudyti, — staiga pareiškė Džofris. — Molisterius, Blekvudus, Brakenus — visus. Visi jie išdavikai. Noriu, kad jie būtų išžudyti, seneli. Nenoriu, kad siūlytum jokių palankių sąlygų. — Ir karalius kreipėsi į didįjį meisterį Paiselį: — Taip pat pageidauju gauti Robo Starko galvą. Laiške lordui Frėjui taip ir parašyk. Tai — karaliaus įsakymas. Per savo vestuvių puotą ketinu patiekti tą galvą Sansai. Ir liepsiu jai pabučiuoti ją.
— Valdove, — priblokštas tarė seras Kevanas, — ta ledi dabar tavo dėdienė.
— Pokštas, — šyptelėjusi tarė Sersėja. — Džofas kalbėjo nerimtai.
— Dar ir kaip rimtai, — užsispyrė Džofris. — Jis buvo išdavikas ir noriu gauti jo kvailą galvą. Priversiu Sansą ją pabučiuoti.
— Ne, — dusliai pasakė Tirionas. — Sansos daugiau nekankinsi. Pagaliau suprask tai, pabaisa.
Džofris nusiviepė.
— Tai tu pabaisa, dėde.
— Šit kaip? — Tirionas pakreipė galvą. — Tuomet gal tau reikėtų švelniau su manimi kalbėti? Pabaisos — pavojingi padarai, o šiomis dienomis karaliai krenta kaip musės…
— Už tokias kalbas galėčiau įsakyti išlupti tau liežuvį, — rausdamas pareiškė berniukas. — Esu karalius.
Norėdama nuraminti sūnų, Sersėja uždėjo ranką jam ant peties.
— Tegul neūžauga grasina kiek tik jam patinka, Džofai. Noriu, kad mano lordas tėvas ir dėdė pamatytų tikrąjį jo veidą.
Lordas Taivinas tų šnekų nepaisė. Jis kreipėsi į Džofrį:
— Eiris irgi jautė, kad reikia vyrams priminti, jog jis — karalius. Taip pat jis labai mėgo plėšti iš burnų liežuvius. Gali paklausti Ilino Peino, nors atsako neišgirsi.
— Seras Ilinas niekada nedrįsdavo taip provokuoti Eirio, kaip tavo Kipšas provokuoja Džofą, — įsiterpė Sersėja. — Pats girdėjai. Jis pasakė: „Pabaisa.“ Karaliui. Ir jam grasino…
— Patylėk, Sersėja. Džofri, kai priešai tau nepaklūsta, turi pavaišinti juos plienu ir ugnimi. Bet kai puola ant kelių, privalai padėti jiems atsistoti. Kitaip joks vyras tau nepasiduos. Be to, vyras, kuris turi nuolat kartoti: „Esu karalius“, iš tiesų visai nėra karalius. Eiris niekada to nesuprato, bet tu suprasi. Kai už tave laimėsiu karą, grąžinsime karaliaus taiką ir karaliaus teisingumą. Ir tau daugiau niekuo nereikia rūpintis, tik Mardžerės Tairel nekaltybe.