Džofris, kaip įpratęs, stovėjo paniuręs ir žvelgė iš padilbų. Sersėja laikė jį tvirtai suėmusi už peties, o galbūt jai derėjo čiupti sūnui už gerklės. Berniukas juos visus nustebino. Užuot sprukęs po savo akmeniu, kur saugu, Džofas neklusniai ištiesino pečius ir tarė:
— Kalbi apie Eirį, seneli, bet tu jo bijojai.
Kad mane kur, darosi įdomu… — dingtelėjo Tirionui.
Lordas Taivinas tylėdamas nužvelgė savo vaikaitį šviesiai pilkomis akimis, kuriose spindėjo aukso spalvos taškai.
— Džofri, atsiprašyk senelio, — paragino sūnų Sersėja.
Jis pasimuistė ir išsivadavo iš jos gniaužtų.
— Kodėl turėčiau atsiprašyti? Visi žino, kad tai tiesa. Mano tėvas laimėjo visus mūšius. Jis nužudė princą Reigarą ir pasiėmė jo karūną, o tuo metu tavo tėvas slėpėsi Kasterlių Uoloje. — Berniukas įžūliai pažvelgė į savo senelį. — Stiprus karalius ne tik šneka, bet ir drąsiai veikia.
— Dėkoju už šią išmintį, tavo malonybe, — pasakė lordas Taivinas mandagiai, bet taip šaltai, kad, rodės, jiems visiems tuoj nušals ausys. — Sere Kevanai, matau, kad karalius pavargęs. Prašau saugiai palydėti jo malonybę į miegamąjį. Paiseli, gal galėtum duoti jo malonybei kokio nors švelnaus gėrimo, kad ramiai miegotų?
— Gal migdančio vyno, milorde?
— Nenoriu jokio migdančio vyno, — užsispyrė Džofris.
Bet lordas Taivinas greičiau būtų atkreipęs dėmesį į kampe cypsinčią pelę.
— Migdantis vynas bus kaip tik. Sersėja, Tirionai, judu pasilikite.
Seras Kevanas tvirtai paėmė Džofrį už parankės ir išvedė pro duris, už kurių laukė du vyrai iš karaliaus sargybos. Didysis meisteris Paiselis, kiek tik jo senos tirtančios kojos nešė, išskubėjo paskui juos. Tirionas nė nekrustelėjo.
— Atsiprašau, tėve, — kai durys užsidarė, pasakė Sersėja. — Džofas visada buvo užsispyręs, aš tave įspėjau…
— Tarp užsispyrimo ir kvailumo — didžiulis skirtumas. „Stiprus karalius drąsiai veikia?“ Kas jam taip sakė?
— Ne aš, patikėk, — tarė Sersėja. — Veikiausiai kažkada jis girdėjo taip sakant Robertą…
— Bet žodžiai apie tai, kaip slėpeisi Kasterlių Uoloje, Robertui lyg ir nebūdingi… — Tirionas nenorėjo, kad lordas Taivinas užmirštų šį įžeidimą.
— Taip, dabar prisiminiau, — vėl prabilo Sersėja, — Robertas dažnai Džofui kartodavo, kad karalius turi būti drąsus.
— Norėčiau sužinoti, ką tu jam sakei? Ne tam kariavau, kad Geležinį sostą užimtų Robertas Antrasis. Leidai man suprasti, kad berniukas savo tėvui buvo visiškai abejingas.
— Kodėl jam būtų turėjęs rūpėti tėvas? Robertas nekreipė į jį dėmesio. Jei būčiau leidusi, jis būtų berniuką mušęs. Tas gyvulys, už kurio privertei mane ištekėti, kartą dėl kažkokios katei padarytos niekšybės taip smarkiai jam trenkė, kad išmušė du pieninius dantis. Tada pagrasinau, kad jei dar kartą taip pasielgs, nužudysiu jį miegantį, tad daugiau jis valios rankoms neduodavo, bet kartais sakydavo tokius dalykus…
— Rodos, tuos dalykus ir reikėjo sakyti… — Lordas Taivinas dviem pirštais mostelėjo Sersėjai šiurkščiai leisdamas suprasti, kad ji laisva. — Eik…
Ir ji, baisiai įniršusi, išėjo.
— Ne Robertas Antrasis, — tarė Tirionas. — Eiris Trečiasis.
— Berniukui dar tik trylika. Dar yra laiko. — Lordas Taivinas priėjo prie lango. Jis atrodė ne taip, kaip visuomet; buvo labiau nuliūdęs, nei norėjo parodyti. — Jį reikia griežtai pamokyti.
Būdamas trylikos Tirionas irgi buvo griežtai pamokytas. Jam net truputį pagailo sūnėno. Kita vertus, niekas labiau nenusipelnė tos pamokos, nei Džofris.
— Gana kalbėti apie Džofrį, — tarė jis. — Karai laimimi rašomosiomis plunksnomis ir varnais, ar ne taip sakei? Turiu tave pasveikinti. Ar ilgai judu su lordu Valderiu rengėte šį sąmokslą?
— Man tas žodis nepatinka, — piktai atšovė lordas Taivinas.
— O man nepatinka, kai niekas nieko nepasako.
— Nebuvo reikalo tau ką nors sakyti. Tu čia niekuo dėtas.
— O Sersėjai pasakei? — pasmalsavo Tirionas.
— Niekam nieko nesakiau, išskyrus tuos, kurie turėjo prisidėti. Bet ir jiems buvo atskleista tik tiek, kiek būtina. Turėtum žinoti, kad kito būdo išsaugoti paslaptį nėra, juolab čia. Siekiau atsikratyti pavojingo priešo ir patirti kuo mažiau nuostolių, o ne sužadinti tavo smalsumą arba leisti tavo seseriai pasijusti įtakingai. — Susiraukęs jis uždarė langines. — Tu tikrai nekvailas, Tirionai, bet tiesa yra ta, kad per daug plepi. Tas palaidas liežuvis pridaro tau daug bėdų.
— Reikėjo leisti Džofui jį išlupti, — pasiūlė išeitį Tirionas.
— Geriau manęs negundyk, — tarė lordas Taivinas. — Daugiau to nesiklausysiu. Dabar svarstau, kaip geriau numaldyti Oberiną Martelį ir jo svitą.
— Šit kaip? Vadinasi, tai man leidžiama žinoti, o gal turiu išeiti, kad galėtum apsvarstyti šį klausimą vienas?
Į šią pašaipą jo tėvas nekreipė dėmesio.
— Negerai, kad princas Oberinas čia. Jo brolis yra atsargus žmogus, protingas, švelnus ir nuosaikus, tam tikra prasme net vangus. Jis pirmiausia apsvarsto kiekvieno žodžio ir veiksmo padarinius. Bet Oberinas visada buvo pusprotis.
— Ar tiesa, kad jis mėgino palenkti Dorną palaikyti Viseirio pusę?
— Niekas apie tai nešneka, bet taip. Buvo paleisti varnai ir išsiųsti raiteliai, tik nežinau, su kokiomis slaptomis žiniomis. Jonas Arinas nuplaukė į Saulės Ietį, grąžino princo Levaino kaulus, susėdo su princu Doranu ir baigė visas kalbas apie karą. Bet po to Robertas niekada nenuvyko į Dorną, o princas Oberinas retai jį palikdavo.
— Ką gi, o dabar jis čia su kone puse kilmingų Dorno vyrų ir kasdien vis labiau nekantrauja, — priminė Tirionas. — Gal man jam parodyti Karaliaus Uosto viešnamius, gal tai jį prablaškytų? Kiekvienam tikslui pasiekti rasis priemonė, argi ne taip? Visos mano priemonės — tavo paslaugoms, tėve. Ir niekam neleisk šnekėti, kad Lanisterių giminė papūtė pavojaus trimitą, o aš į jį neatsiliepiau.
Lordas Taivinas kietai sučiaupė lūpas.
— Labai juokinga… Gal man liepti pasiūti tau juokdario kostiumą ir parūpinti kepuraitę su varpeliais?
— Ar taip apsirengusiam man bus leidžiama kalbėti viską, ką noriu, apie jo malonybę karalių Džofrį?
Lordas Taivinas vėl atsisėdo ir tarė:
— Buvau priverstas kęsti savo tėvo kvailystes. Tavųjų nekęsiu. Pakaks.
— Gerai, jei taip gražiai prašai… Tik bijau, kad Raudonoji Angis taip gražiai neprašys ir… tikrai nepasitenkins vien sero Gregorio galva.
— Juo labiau neturėtume tos galvos jam atiduoti.
— Ne?.. — Tirionas pasijuto priblokštas. — Maniau, sutarėme, kad miške pilna plėšrūnų.
— Ne tokių ir grėsmingų. — Lordas Taivinas sunėrė pirštus po smakru. — Seras Gregoris puikiai mums tarnavo. Ir joks kitas riteris visoje karalystėje nevaro mūsų priešams tokio siaubo.
— Oberinas žino, kad Gregoris buvo vienas iš tų, kurie…
— Nieko jis nežino. Jis girdėjo tik pasakas. Arklidžių gandus ir virtuvės paskalas. Jis neturi jokių įrodymų. O seras Gregoris tikrai neketina visko prisipažinti. Liepsiu jam dingti iš šių vietų, kol dorniečiai viešės Karaliaus Uoste.