— O kas bus, kai Oberinas pareikalaus teisingumo, kurio tikėdamasis čia atjojo?
— Pasakysiu jam, kad Eliją ir jos vaikus nužudė seras Eimoris Lorčas, — ramiai paaiškino lordas Taivinas. — Jei Oberinas klaus, tą patį pakartosi ir tu.
— Seras Eimoris Lorčas negyvas, — leptelėjo Tirionas.
— Būtent. Užėmęs Harenholą, Vargas Houtas užleido ant sero Eimorio lokį ir žvėris jį sudraskė. Tokia mirtis turėtų atrodyti šiurpi ir numaldyti net Oberiną Martelį.
— Ir tu tai vadini teisingumu?
— Tai yra teisingumas. Jei nori žinoti, tai seras Eimoris atnešė man mergaitės kūną. Jis rado ją pasislėpusią po savo tėvo lova, tarsi būtų tikėjusi, kad Reigaras gali ją apginti. O princesė Elija su kūdikiu buvo vaikų kambaryje, aukštu žemiau.
— Ką gi, tai tik viena iš versijų ir seras Eimoris nebegali jos paneigti. Ką atsakysi Oberinui, kai jis paklaus, kas davė Lorčui įsakymą?
— Seras Eimoris veikė niekieno nelieptas, tikėdamasis pelnyti naujojo karaliaus palankumą. Roberto neapykanta Reigarui niekam nebuvo paslaptis.
Gal ir išdegs, turėjo pripažinti Tirionas, bet Angis nebus patenkintas.
— Ne man spręsti, ar tikrai gudriai elgiesi, tėve, bet, tavimi dėtas, manau, leisčiau, kad nužudytųjų kraujas kristų ant Roberto Barateono rankų.
Lordas Taivinas įsistebeilijo į sūnų taip, tarsi šis būtų išėjęs iš proto.
— Tau tikrai reikia juokdario kostiumo. Į Roberto pusę mes perėjome gana vėlai. Teko įrodyti savo ištikimybę. Kai paguldžiau priešais sostą tuos lavonus, niekas negalėjo abejoti, kad amžinai išsižadėjome Targarienų. Robertui labai palengvėjo ir tai buvo matyti plika akimi. Kad ir koks buvo paikas, net ir jis suprato — jeigu nori, kad jo sostas būtų saugus, Reigaro vaikai privalo mirti. Tačiau jis laikė save didvyriu, o didvyriai vaikų nežudo. — Tiriono tėvas gūžtelėjo. — Pripažįstu, tos žudynės buvo pernelyg žiaurios. Elija apskritai neturėjo nukentėti, tai buvo tikra beprotybė. Ji neturėjo jokios galios.
— Tad kodėl Kalnas ją nužudė?
— Nes nepasakiau jam, kad Eliją paliktų gyvą. Abejoju, ar apskritai bent žodžiu apie ją užsiminiau. Turėjau svarbesnių rūpesčių. Nuo Trišakio į pietus traukė Nedo Starko kariuomenė, ir baiminausi, kad mudviem netektų susikauti. Be to, Eiriui nieko nebūtų reiškę nužudyti Džeimį be jokios rimtos priežasties, vien iš pykčio. To labiausiai ir bijojau. Eirio įtūžio ir to, ką galėtų padaryti pats Džeimis. — Jis sugniaužė kumštį. — Taip pat nesupratau, koks vertingas Gregoris Kligeinas, jis man tada atrodė tik įspūdingo stoto bei mūšyje nuožmus vyras, ir tiek. O išprievartavimas… Tikiuosi, net tu neapkaltinsi manęs, kad daviau tokį įsakymą. Seras Eimoris beveik taip pat žvėriškai pasielgė su Reine. Vėliau paklausiau jo, kodėl reikėjo pusšimčio dūrių, kad nužudytų… dvejų ar trejų metų mergaitę? Jis paaiškino, girdi, mažylė jam įspyrė ir vis nesiliovė klykusi. Jei Lorčas būtų turėjęs bent pusę tiek košės galvoje, kiek dievai įkrečia ropei, būtų keliais meiliais žodžiais ją nuraminęs ir pasinaudojęs minkšta šilkine pagalve. — Lordas Taivinas bjaurėdamasis vyptelėjo. — Jis buvo žudikas iš prigimties.
Bet tu nesi, tėve. Taivinas Lanisteris iš prigimties kraujo netrokšta.
— Ar Robas Starkas buvo uždusintas minkšta šilkine pagalve?
— Per Edmuro Tulio vestuvių pokylį jį turėjo perverti strėlė. Mūšio lauke tas vaikinas būdavo pernelyg apdairus. Jis neleisdavo pakrikti savo kariuomenei, be to, jį visada supdavo raitininkai ir asmens sargybiniai.
— Ir todėl lordas Valderis nužudė jį po savo namų stogu, sėdintį prie vaišių stalo? — Tirionas sugniaužė kumštį. — Koks likimas ištiko ledi Ketliną?
— Manau, kad ir ji buvo nužudyta. Porą vilkų kailių. Frėjus ketino pasilikti ją įkaite, bet, matyt, kažkas susiklostė ne taip, kaip buvo norėta.
— O kaipgi svečio teisė?
— Šis kraujas krinta ant Valderio Frėjaus rankų, ne ant manųjų.
— Valderis Frėjus — aikštingas senis, gyvenantis vien tam, kad myluotų savo jauną žmoną ir mąstytų apie patirtas skriaudas. Neabejoju, kad šį bjaurų viščiuką išperėjo jis, bet niekada nebūtų ryžęsis žengti šio žingsnio neužsitikrinęs apsaugos.
— Kaip suprantu, tu būtum palikęs tą vaikiną gyvą, o lordui Frėjui pasakęs, kad jo, kaip sąjungininko, tau nereikia? Tada tas senas kvailys vėl būtų atsidūręs Starkų glėbyje ir parūpinęs tau dar vienus karo metus. Paaiškink man, kodėl garbingiau nužudyti dešimt tūkstančių vyrų mūšyje nei tuziną prie vaišių stalo? — Tirionui nieko neatsakius, jo tėvas kalbėjo toliau: — Kaip bežiūrėsi, sumokėta kaina nedidelė. Kai tik Juodoji Žuvis sudės ginklus, karalius atiduos Riveraną serui Emonui Frėjui. Lanselis ir Daivenas turės vesti Frėjaus dukteris, Džojai, sulaukusiai tinkamo amžiaus, teks tekėti už vieno iš pavainikių lordo Valderio sūnų, o Ruzas Boltonas taps Šiaurės sergėtoju ir parves namo Ariją Stark.
— Ariją Stark? — Tirionas pakreipė galvą. — Ir Boltonas? Taip ir maniau, kad vieniems Frėjams nebūtų pakakę drąsos veikti. Bet Arija… Veiris ir seras Džeislinas daugiau nei pusę metų jos ieškojo. Arija Stark tikriausiai mirusi.
— Ir Renlis buvo miręs… iki mūšio prie Juodųjų Vandenų.
— Ką nori pasakyti?
— Gal tai, kas nepavyko judviem su Veiriu, pavyks Mažajam Pirštui? Lordas Boltonas ištekins tą mergaitę už savo pavainikio sūnaus. Dar kelerius metus leisime Dredfortui kautis su geležiniais ir pažiūrėsime, ar jam pavyks priversti mums paklusti ir kitus Starkų vėliavininkus. Iki pavasario jie visi turėtų būti nusikamavę ir pasirengę pasiduoti. Šiaurė atiteks judviejų su Sansa Stark sūnui, jei tik… rasi savyje pakankamai vyriškumo jam pradėti. Jei kartais pamiršai, noriu priminti, kad ne tik Džofriui reikia rūpintis, kaip atimti jaunajai nekaltybę.
Nepamiršau, bet tikėjausi, kad pamiršai tu.
— O kaip tau atrodo, kada Sansa bus vaisingiausia? — neslėpdamas įniršio paklausė Tirionas tėvo. — Prieš ar po to, kai pasakysiu jai, kad nužudėme jos motiną ir brolį?
Davosas
Kelias akimirkas atrodė, kad karalius tų žodžių neišgirdo. Šios naujienos Staniui, rodos, nesuteikė nei pasitenkinimo, nei pykčio, nei nuostabos, nei palengvėjimo. Sukandęs dantis, jis stebeilijosi į Puošnųjį stalą.
— Ar tikrai? — galų gale paklausė.
— Ne, kūno nemačiau, tavo šviesybe, — tarė Saladoras Sanas. — Bet mieste neslėpdami džiaugsmo išdidžiai vaikštinėja liūtai. Prasčiokai tą įvykį vadina „Kruvinomis vestuvėmis“. Jie prisiekia, kad lordas Frėjus nukirto berniukui galvą, prisiuvo jos vieton jo didvilkio galvą ir vinimis prikalė karūną. Jo ledi motina irgi buvo nužudyta ir plika įmesta į upę.
Per vestuves, pagalvojo Davosas. Nužudė jį, sėdintį prie žudiko stalo, nužudė svečią po savo namų stogu. Frėjai pasmerkti. Jis vėl užuodė degančio kraujo dvoką ir išgirdo ant gorės anglių nukritusios dėlės šnypštimą ir spirgėjimą.
— Jį nužudė Valdovo rūstybė, — pareiškė seras Akselis Florentas. — Tai buvo Rhloro ranka!
— Šlovinkite Šviesos Valdovą! — užtraukė karalienė Selisa, mažutė ir liesa, bet ryžtinga moteris didelėmis ausimis ir ūsiukais apžėlusia viršutine lūpa.
— Ar Rhloro ranka išmarginta rudomis senatvinėmis dėmėmis ir silpna? — nusistebėjo Stanis. — Tai veikiau ne dievo, o Valderio Frėjaus darbas.